Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-10-14   Vita Henderson: kelionių siurprizai Pietų Europoje (I dalis)
 
 

Šitaip anykštėnai pažįsta pasaulį - tokiais žodžiais galima pristatyti šį nuoširdų pasakojimą, atsiųstą iš Los Alamo miestelio Naujosios Meksikos valstijoje, JAV. Ten dabar gyvenanti Vita Morkūnaitė-Henderson sulaukė išsipildant savo svajonės - keliavo kruiziniu laivu po Viduržemio jūrą ir ne vien tik...  Čia - pirmoji jos pasakojimo dalis.

JAV-Didžioji Britanija-Italija. 2006 m. kovo 16 - 21 d.

Kovo 16-oji, ketvirtadienis.

Šitos kelionės mudu su Edvardu laukėme dvejus metus – prieš tiek laiko rezervavome bilietus į kruizą. Kai pagaliau ji atėjo, mums ir nebeatrodė, kad tie dveji laukimo metai buvo labai ilgi. Visai ne – dabar atrodo, kad jie prabėgo greitai.

Pirmasis mūsų ilgos kelionės į Italiją lėktuvo reisas buvo iš Albukerko Naujosios Meksikos valstijoje į Dalasą Teksase. Po gerų poros valandų atsidūrėme Dalase ir mažu tarp terminalų kursuojančiu traukinuku nuvažiavome į naujutėlį blizgantį tarptautinį terminalą. Reisas į Londoną buvo 3 valandą po pietų su “Boeng 767”.

Mūsų vietos buvo labai patogios: kairėje salono pusėje prie lango buvo tik tos dvi vietos, be to, paskutines tame salone, taigi, net iki galo atlenkti mūsų sėdynių atlošai niekam netrukdė. Pakilome. Iki Londono mūsų laukė 9 valandų skrydis.

Tačiau tuo metu ir prasidėjo pirmasis "siurprizas" (jų paskui buvo keletas mūsų kelionėje).

Per garsiakalbį iš pradžių paskelbė, kad skubiai reikalingas gydytojas, jei jis būtų lėktuve tarp keleivių. Stiuardesės ėmė bėgioti iš salono į saloną. Bet kai jos ir šiaip daug juda, iš pradžių mes nieko tokio blogo ir nepagalvojome. Bet kai antrą kartą paskelbė, kad reikalingas gydytojas ar seselė, Edvardas jau įtarė, kad kažkas negerai. Gali būti, kad leisimės kur nors artimiausiame oro uoste.

Ir iš tiesų. Visai prieš pradedant skristi per vandenyną iš pilotų kabinos pranešė, kad lėktuve yra sergantis keleivis. Todėl lėktuvas leidžiasi Bostono oro uoste – tai miestas rytinėje JAV pakrantėje.

Lėktuvas dar keletą minučių suko ratus virš miesto, kol iš Bostono oro uosto, matyt, gavo leidimą tūpti. Londone iki kito reiso mes turėjome šiek tiek daugiau nei 3 valandas, labai jau nesinorėjo pavėluoti į Romos reisą.

Aišku, kad pavėlavome. Na, bet apie viską iš eilės. Nusileidus Bostono oro uoste, į lėktuvą prigužėjo visokių specialiųjų oro uosto tarnybų žmonių su ryškiomis oranžinėmis liemenėmis. Vežimėliu pro mus išvežė jauną vaikinuką; jam jau ir deguonies kaukė buvo prijungta. Kaip vėliau sužinojome, tai kažkokie traukuliai jam prasidėjo, nei suprasti, nei kalbėti nebegalėjo, labai sunkiai ėmė kvėpuoti, todėl ir buvo nuspręsta jį palikti artimiausioje ligoninėje.

Išvežus ligonį iš lėktuvo, pirmyn ir atgal vis dar zujo tie vyrai iš spec. tarnybos, kalbėjo su stiuardesėmis, ir niekas neskubėjo vėl kilti. Pilotas pranešė, kad leidžiantis labai įkaito lėktuvo stabdžiai, nes tai buvo priverstinis nusileidimas, esant degalų bakui dar labai pilnam. Dėl to ir lėktuvo svoris buvo žymiai didesnis, nei įprastai jis būna, kai lėktuvas leidžiasi pagal maršrutą numatytame oro uoste, išnaudojęs tam atstumui turėtus degalus.  Taigi, tik kai atauš stabdžiai lėktuvas vėl galės kilti...

Vaje, vaje, tarp mūsų jau kilo panika. Kadangi nieko daugiau negalėjome daryti, tik sėdėti, stovėti arba vaikščioti po lėktuvą, tą ir tedarėme. Londone tuo metu jau buvo 8 val. ryto, jau turėjome išskristi į Romą, o mes vis dar tupėjome Bostone… Taip vietoj 9 valandų kelionėje per Atlantą užtrukome 12 ilgų valandėlių.

Į Londoną atskridome tik kovo 16-ąją pirmą valandą po pietų vietos laiku. Nusigavome į registratūrą. Ten niekas nežinojo, kad mūsų reisas vėlavo. Bet kažkodėl mūsų abiejų su Edvardu ir dar keleto žmonių, skrendančių irgi į Romą, reisas buvo perregistruotas apie 3 valandą po pietų iš Hitrovo oro uosto, o mes juk nusileidome į Getviko oro uostą. 

O juk išskristi į Romą turėjome 7.45 iš ryto ir 11 valandą Romoje mūsų turėjo laukti automobilis, kuris būtų nuvežęs į mažą privatų viešbutėlį… Viskas apsivertė aukštyn kojom.

Visų pirma, tai reiškė, kad su visai lagaminais autobusu mes turime nusigauti į kitą oro uostą. Tačiau prieš tai dar patyriau malonumą, ką reiškia Lietuvai būti Europos Sąjungos nare. Prieš pasiimant lagaminus Londone reikėjo praeiti pro pasų kontrolę. Ta eilė, kuri buvo visiems kitiems, ne iš Europos Sąjungos, buvo kilometrinė. Palikau Edvardą toje eilutėje vargti, o aš nušuoliavau atsistoti į "europiečių" eilės galą. Tų "europinių" eilių, pasirodo, buvo bent kelios. Nors ir jos nebuvo trumpos, bet ten buvo vienas malonumas: tiesiog visi lėtai gražiai pražygiavome pro besišypsančią oro uosto darbuotoją, ji tik pažiūrėjo į mano lietuvišką pasą, pasakė “Welcome to London” (“Sveika atvykusi į Londoną”) – ir tai buvo viskas.

Nulėkiau pasiimti lagaminų – vis tik du gana dideli ir du mažesni, taigi, ne taip jau paprasta vienai su jais susitvarkyti. Susikroviau juos ant dviejų vežimėlių ir laukiu Edvardo. Dar gerą pusvalandį taip prastovėjau. Per tą laiką pamačiau, kad net keletas žmonių, atskridusių tuo pačiu reisu, išvis nerado savo lagaminų. Jie turėjo kelionę tęsti toliau, o lagaminų nebuvo, kai kam net ir bilietų kitam reisui irgi nerado. Džiaugiausi, kad mums viskas tuo metu bent su lagaminais buvo gerai. Įsivaizdavau, kad, va, turime jau lėkti į Romą, lagaminų nėra, tolesniam skrydžiui bilietu nėra – ir apskritai, ką tada daryti. Taigi, nors to nemalonumo mudu išvengėme.

Pagaliau įlipę su lagaminais į autobusą patraukėme į Hitrovo oro uostą. Vaje, tai buvo mano pirmasis patyrimas, važiuojant kairiąja kelio puse! Buvo apie pusiaudienį, greitkelis ne tuščias, taigi, užtrukome apie 45 minutes. Kaip ir įprasta, Londoną dengė rūūūūūūūūūūūkas, jis čia visada tirštas ir pilkas kabo žemai danguje, net keli lašai nutapšnojo, bet tik tiek.

Pro autobuso langą susipažinau su Anglijos peizažais: viskas žaliuoja, arkliai ganosi pievose su apklotais (!) ant nugarų, narcizai žydi…

Hitrovo oro uoste turėjome valandėlę iki mūsų reiso. Edvardas per tą laiką susirado interneto prieigą ir pasiuntė laišką į viešbutį Romoje, pranešdamas, kad mes vėluosime, kad būsime apie 5.30 vakare, o ne 11 valandą ryto, ir paprašė, kad vairuotojas atvažiuotų mūsų pasiimti.

Sėdėdama oro uoste svarsčiau, ar čia nutikusių "siurprizų" tik pradžia, ar jau pabaiga. Pasirodo, tai buvo tik pradžia. 

Taigi, pagaliau sėdime lėktuve, skrendame per Italijos snieguotąsias Alpes –  gražumėlis, vaizdeliai – kaip iš atviruko, debesų jokių, viskas kaip ant delno…Tik nematėm, ar kas nors ten slidinėjo, nes per aukštai skridome.

Romoje nusileidžiame 5.30 vakare. Kol praėjome pasų kontrolę (aš vėl – pro Europos Sąjungos praėjimą!), kol pasiėmėme lagaminus, buvo ir 6.30 vakaro. Niekas ten mūsų nelaukė, nei su mašina, nei be jos…

Lauke buvo daugybė taksi. Vienas vyriokas čiupo mūsų lagaminus ir puolė į savo taksi bagažinę krauti. Jis, pasirodo, angliškai šiek tiek suprato. Mes parodėme jam "mūsų vietos" adresą, jis pasakė visai jos nežinantis, bet kažkam paskambins ir susižinos.

Mums eismas pasitaikė pats "geriausias", matyt, dar pikas po darbo valandų buvo… O vairuotojas važiavo visą kelią su kažkuo mobiliu telefonu labai garsiai ir emocingai šnekėdamas, lenkdamas visas mašinas, be to, dar mums ranka rodydamas kažką aplinkui ir po porą žodžių angliškai pamesdamas, ir panašiai… O visi aplink tik spaudžia signalus, mūsiškis ten vis su kažkuo telefonu visa gerkle barasi, taigi, aš virpėjau kaip lapelis, įsikibus į Edvardą. Bet čia – Italija, čia taip visi važinėja…

Po gana ilgo važiavimo suradome tą mūsų gatvę ir tą mūsų numerį, nors taksistas ilgai suko ratus ieškodamas, tai tik vienpusis eismas jam buvo, tai kažkokius labai jau didelius namų numerius privažiavo, ir panašiai.

Edvardas turėjo paruošęs 4 banknotus po 20, nes  skaitiklis rodė 74 eurus. Bet vairuotojas kažkaip pamatė, kad Edvardas šimtinę turi, tai paėmė tą šimtinę, davė Edvardui 20 atgal ir movė sau.

Taksi nuvažiavo, aš spaudžiu skambutį prie 31 namo vartų. Nė gyvos dvasios, o jau tamsu, po aštuonių… Po kelių minučių kažkokia moteriškė, itališkai šnekėdama, irgi atėjo gatve prie tų vartų, tuo metu ir vartai atsidarė... Pasirodė toks vyrukas, ir jis gana gera anglų kalba pradėjo mums priekaištauti. Girdi, jie su vairuotoju pralaukė mūsų  dvi valandas nuo 11 ryto, o mūsų vis nebuvo, ir mes nepranešėme, ir apskritai, kodėl mes taip vėluojame, ir pan…

Edvardas jam bandė aiškinti apie mūsų netikėtą nusileidimą Bostone, apie oro uostų keitimą Londone, apie jo išsiųsta laišką, kad mes vėluojame… Tas elektroninio pašto adresas, pasirodo, buvo šito vaikino (vardu Enrikė) brolio, kuris ir yra to privataus mažo viešbučio “Bed & Breakfast” (“Lova ir pusryčiai”) savininkas. O Enrikė, va, tik gyvena to namo pirmame aukšte, bet beveik nieko bendro neturi su tuo viešbučiu. Jis tik buvo nuvažiavęs mūaų pasitikti, nes jo brolis paprašė...

Antonas, tikrasis viešbutėlio savininkas, pasirodo, išvažiavęs kažkur, taigi, jokios žinios apie mūsų vėlavimą Enrikė nematė, todėl ir buvo toks piktas: mes žadėjome būti vienu laiku, o pasirodėme vos ne 10 valandų vėliau…

O ta moteriškė, Sofija, kuri atsirado vos ne kartu su mumis, tai ji kas rytą ruošia pusryčius apsistojusiems tame name.  Kita moteriškė, kuri tame name ir gyvena, buvo Enrikės auklė, ji jau daug metų tvarko jo namą ir taip pat tuos kambarius, kurie priklauso Antono viešbučiui.

Tai va, pagaliau mes savo kambaryje trečiame aukšte, pagaliau buvo galima išsimaudyti duše ir ištiesti kaulus lovoje…

Tada Edvardas išsitraukė piniginę, kad įsidėtų tą dvidešimties eurų banknotą, kurį taksi vairuotojas atidavė grąžos iš šimto. Žiūri Edvardas – o kad ir kitos jo šimtinės ten nebėra, kuri buvo kartu su ta, kurią tiesiog išplėšė iš rankų tas žulikas. Taip jam dvi eurų šimtinės atiteko, o mums 20 grąža. Pavargę juk buvome, reakcija nulinė, dėmesys visai dingęs, tegalvojome kaip visus savo lagaminus išsiimti iš taksi ir kuo greičiau į tą kambarį pailsėti… Brangoka taksi kelione iš oro uosto mums pasidarė…

Na, bet mes juk pradėjome viską nuo "siurprizo", taigi, čia buvo antrasis… Aš vis maniau, na, kas dar gali nutikti??? Gal gi jau čia viskas, kas galėjo nemalonaus mums įvykti?

Kovo 18-oji, šeštadienis.

Mes Romoje! Pagaliau po ilgos ir įvairių emocijų kupinos keliones mes galime atsipalaiduoti ir džiaugtis Roma iki kruizo.

Papasakosiu, kokia čia vieta, kur mes apsistojome 5 dienoms. Vietovės pavadinimas buvo Euras, tai – nedidelis Romos priemiestis arba tiesiog gyvenamųjų namų rajonas, gerokai nutolęs nuo pačios Romos centro ir turintis labai patogų susisiekimą su centru metro traukiniais.

Musu viešbutėlis (na, tai gyvenimas privačiai, bet jie apsiforminę kaip "Lova ir pusryčiai" viešbutėlį) buvo didžiuliame sename 3 aukštų name gražiame kvartale. Visus gyvenamuosius namus supo labai aukštos tvoros su didžiuliais vartais. Netoliese esančioje sankryžoje, pro kurią mes kiekvieną dieną praeidavome pakeliui į metro, nuolat stovėjo ginkluotos policijos automobilis su užrašu "karabinieriai". Matyt, jie saugojo tą kvartalą nuo kažkokių netikėtų dalykų.

Pirmame to namo aukšte buvo svetainė, virtuvė ir dar keletas kambarių, viename iš jų gyveno ten dirbanti moteriškė. Antrame aukšte gyveno Enrikė. O trečiajame aukšte buvo 3 kambariai, kurie priklauso Antono viešbutėliui. Kieme buvo priestatas, kur Enrikė buvo įsirengęs savo darbo kabinetą. Jis buvo privačios architektų firmos savininkas. Namą supo didelis kiemas su įvairiais spygliuočiais, magnolijomis, citrinmedžiais, apkibusiais geltonais vaisiais, jukomis. Po tą kiemą vienas kitą gainiojo du šunys.

Mūsų nedideliame kambarėlyje stovėjo labai patogi lova, spinta drabužiams, buvo ryškai raudonomis plytelėmis išklijuotas dušas ir išėjimas į mažą balkonėlį. Į balkono tvorelę įmontuotame lovelyje jau žydėjo įvairiausios gėlės. Jaučiausi lyg parke, kur nuolat čiulbėjo paukščiai, buvo labai ramu ir gera…

Rytais papusryčiauti nusileisdavome žemyn. Ten nemažas stalas jau būdavo padengtas. Tik vieną rytą pusryčiavome su dviem vaikinais, apsistojusiais pas juos, o kitomis dienomis, matyt, mūsų pusryčių laikas nesutapo arba jie jau buvo išvykę, todėl mes būdavome tik dviese.

Enrikės numylėtinės dvi katės irgi būdavo apačioje. Viena balta baltutėlė ilgaplaukė, vardu Romeo, o kita buvo vienaakė (Enrikė rado ją mažytę su išplėšta akyte, ir veterinaras ją gražiai užsiuvo), bet labai meili, švelnaus ilgo plauko katė. Jos abi labai mėgo dėmesį, ir Romeo supykdavo ant antrosios, kai ji, o ne Romeo, būdavo glostoma. 

Pusryčiams atnešdavo arbatos Edvardui ir labai skanios kavos man. Sofija pakepindavo duonos, ant kurios tepdavome sviestą ir džemą; buvo dribsnių su pienu, itališkų nuostabiai skanių sausainėlių ir pyragėlių su šokolado įdaru...

Beje, kai tik grįžome į namus, internete susiradau, kur čia, JAV, irgi galima nusipirkti itališkų sausainiukų. Juk Niujorke, Čikagoje ir kituose didmiesčiuose yra ir italų bendruomenių, kurie turi savo restoranus, kepyklas ir pan. Kai planuosime kokį vakarėlį, reikės tų gardumynų užsakyti…

Patį pirmąjį rytą Enrikė pavežėjo mus iki metro, parodydamas artimiausią kelią iki jo pėsčiomis, einant gražiu parku laipteliais žemyn – paskui tai mums trukdavo apie 10 minučių. Įsigiję  metro bilietus, galiojančius 3 dienas, nuvažiavome iki Koliziejaus.

Visoje Romos imperijoje Koliziejus buvo svarbiausia gladiatorių kovų vieta. Šis didžiulis amfiteatras buvo pastatytas Flavianų imperatoriaus Vespasiano prieš 1900 metų. Į jį vedė 76 įėjimai ir dar 4 įėjimai labai svarbiems asmenims. Sutilpti ten galėjo nuo 50 iki 85 tūkstančių žiūrovų. Gladiatorių kovos tęsėsi iki 407 metų, o kovos su laukiniais jaučiais – iki 422 metų, kai krikščionybė su savo vertybėmis atėjo į Romą ir uždraudė tuos reginius. Tuos kruvinus spektaklius visi galėdavo žiūrėti veltui. Po arena buvo labirintai koridorių, kambariai žmonėms ir patalpos jaučiams.  Kovų arena buvo padengta medinėmis grindimis, kurios buvo barstomos smėliu, kad nebūtų slidu, kad jis sugertų kraują.

Mes pasivaikščiojome po Koliziejaus apylinkes, į jo vidų nebeužėjome, nes pamatėme nutįsusias kilometrines eiles prie bilietu… Pasivaikščiodami priėjome buvusį Romos Forumą.

Tai pirmajame mūsų eros šimtmetyje ir vėliau pastatyti imperatorių Cezario, Marko Antonijaus ir kitų valstybinės reikšmės pastatai, šventyklos, didžiulės prekyvietės, kur susitikdavo pirkliai iš viso pasaulio.

Vaikštant po tuos griuvėsius, man bėgiojo šiurpuliukas, kai  pagalvodavau, kad čia toks intensyvus gyvenimas virė maždaug prieš 1900 metų... Nežinau, kodėl, bet gana atsargiai liečiau tuos marmuro kolonų likučius, tas išlikusias arkas, lyg bijodama, kad nuo mano prisilietimų jos nesubyrėtų…

 Architektūra buvo stulbinanti su tūkstančiais mažų figūrėlių, detalių, skulptūrėlių kolonose, arkose, daug įvairių laiptukų laiptelių, vedančių aukštyn žemyn į pastatus ir išlikusius griuvėsius ant aplink esančių kalvų. Atrodė, užsimerksi ir išgirsi prieš du tūkstančius metų čia skambėjusius balsus, o jei tie dar griuvėsiai prabiltų…

Buvo malonu matyti žmones Forume – tikrai iš viso pasaulio, ir tai buvo tik kovo mėnuo. Vasarą, matyt, ir griuvėsių liekanų nesimatytų per žmones… Neveltui sakoma, kad visi keliai veda į Romą.

Buvome pačiu laiku, nei per šalta, nei per karšta, apie 15-17 laipsnių šilumos, šiek tiek apniukęs, drėgnokas oras. Vidurdienį užkandome lauko kavinėje. Šalia sėdėjo pora iš Anglijos, atskridusi į Romą savaitgaliui, kita moteriške buvo iš Prancūzijos.

Nusprendėme įšokti į atvirą apžvalginėms miesto ekskursijoms skirtą autobusą, kuris važiuoja po visą Romą. Gavome ausines, kuriose girdi gido įrašytą informaciją apie pakeliui matomas vietas – labai patogu, ir gidas nereikalingas. Kadangi tą dieną vyko kažkokia demonstracija, kai kurios gatvės buvo uždarytos, ir autobusas negalėjo važiuoti savo maršrutu, todėl mes išlipome Vatikane prie Šv.Petro Bazilikos. 

Vatikanas yra Romos centre, tai atskira mažytė valstybėlė, užimanti tik 44 hektarus. Monako valstybėlė, antra mažiausia, yra net 3,5 karto didesnė už Vatikaną. Vatikanas yra vadinamas "karališka miniatiūra" ar "ramybės salele Romoje". 8.30 vakare visi penki įėjimo į Vatikaną vartai būna uždaromi, tik vartai, kurie veda į pagrindinę Bazilikos aikštę, niekada neuždaromi. Vatikanas yra laikomas labiausiai lankoma pasaulio vieta. Niekur kitur pasaulyje nėra tiek meno darbų vienoje vietoje, kiek jų yra Vatikane. Tai čia tokie menininkai, kaip Rafaelis, Mikelandželas, Berninis, turėjo savo meno dirbtuves. Taigi…

Pastovėjome gana greitai judančioje eilėje į Baziliką. Reikėjo praeiti pro apsaugos vartus, vos ne kaip oro uoste, tikrino turimus daiktus. Bazilika yra labai labai didelė, šviesių spalvų, su daugybe skulptūrų, paveikslų. Dienos šviesa sklido tik iš aukštai esančių langų, viduje buvo prieblanda. Vienuolės tvarkėsi prie altoriaus, stovėjo paruoštos televizijos kameros, visi ruošėsi rytdienos, sekmadienio, mišioms ir didžiuliam žmonių antplūdžiui.

Dar pastovėjome eilutėje, kad praeitume pro Popiežiaus Jono Pauliaus II palaidojimo vietą… Kažkokie šiurpuliukai vėl tik lakstė per mane… Jei aš būčiau tuo metu žinojusi, kad Bazilikoje viena iš daugybes koplytėlių yra lietuviška su Mergelės Marijos portretu iš Aušros Vartų Vilniuje, tai tikrai būčiau ją susiradusi, bet apie tai aš perskaičiau nusipirktame albume apie Vatikaną jau tik namuose…

Lauke prie pat Bazilikos buvo sustatyta tūkstančiai kėdžių tiems, kurie nepakliūna į vidų per pamaldas.

Didelėje Bazilikos aikštėje, apsuptoje kolonų, virė įprastas miesto gyvenimas: vaikščiojo daug žmonių, paaugliai spardė tuščias skardines, arkliukai su karietomis laukė norinčių pasivažinėti po Vatikaną…

Sumanėme labai šauniai užvalgyti: nusipirkome mažoje parduotuvėlėje po sumuštinį, butelį vyno, šviežių pyragelių ir susėdome po Bazilikos kolonomis. Buvo labai smagu! Netoliese vaikščiojo kunigai, vienuolės, o mes iš plastmasinių puodelių gėrėme raudoną vyną. Aišku, kad mus užpuolė balandžiai, ir mes visi draugiškai pavalgėme. Desertui nuėjome į ledainę, nes abu labai ledus mėgstame, o itališki ledai – tikrai skanūs.

Prieš grįždami į savo laikinus "namus" dar nuvažiavome į geležinkelio stotį ir nusipirkome bilietus kelionei traukiniu iš Romos į Genują. Va, tokia buvo mūsų pirmoji diena. Daug vaikščiojome, bet aš visai nepavargau, mano metalinis sąnarys jautėsi labai puikiai.

Kovo 19-oji, sekmadienis.

Po pusryčių jau žinomu keliu vėl nuvažiavome prie Koliziejaus, tikėdamiesi įšokti į atvirą turistinį autobusą ir tęsti mūsų apžvalginę ekskursiją po Romą, nes mūsų bilietai dar galiojo. Bet joks transportas ta gatve taip ir nevažiavo, vis dar vyko ta demonstracija. Kažkas per garsiakalbį ten kalbėjo, matėsi visokių plakatų ir piešinių ant asfalto, dar keli žmonės ten būriavosi, va, ir demonstracija visa, o gatvės – uždarytos.

Todėl mes pasivaikščiodami priėjome milžiniškus baltus rūmus. Tai didžiulis paminklas karaliui Vittorio Emanuele, kuris po daug metų trukusių karų suvienijo Italiją, ir Roma 1871 metais tapo Italijos sostine. Rūmai buvo pastatyti 1911 metais, bet jie atrodo tokie šviežutėliai ir gražūs, tarsi vakar gimę... Viskas iš balto baltutėlio marmuro, laiptų laiptelių nesuskaičiuojama daugybė, tik pakyli vienais, pasivaikštai aplink, va, jau kiti veda aukštyn… Pasilipėję gana aukštai, pamatėme aplink visą senąjį Forumą ir senąją centrinę Romos dalį. Rūmuose yra kažkoks muziejus, bet mes į vidų nebeužėjome.

Paskui priėjome vadinamus Mikelandželo laiptus su dvynių, įkūrusių Romą, skulptūromis. Laiptai nusėsti žmonių, tai statūs ir ilgi senutėliai laiptai…

Bevaikštinėdami priėjome labai įdomų dalyką: Romos centre kažkokių pastatų liekanose sau ramiai vaikšto pulkai kačių. Tos laukinės katės ten gyvena, jas kažkas maitina. Kai mes priėjome prie tos vietos, tai žmonės joms kaip tik maisto atnešė. Bandėme jas skaičiuoti, suskaičiavome gal iki 30, bet jų buvo dar daugiau. Jos ten turi savas teritorijas, kai tos ribos  pažeidžiamos, katės susipeša…

Žodžiu, Romos centre yra kačių namai. Tos katės vadinamos pabėgusios iš Romos griuvėsių, jas saugo įstatymas, tų kačių skaičius nuolat kontroliuojamas, taigi, tai privilegijuotos katės.

Užkandome po sumuštinį, o aš, aišku, neapsiėjau be kelių pyragėlių, ir priėjome labai gyvą, pilną žmonių, didelę aikštę su fontanu centre. Tas fontanas – iš įvairių skulptūrų, didelis, labai įdomus ir gražus.  Žmonės tiesiog vaikščiojo, šnekučiavosi, vedžiojosi šunelius, grojo netgi gyva muzika, aikštės pakraščiuose veikė lauko kavinės, staliukai su staltiesėmis, kurių spalvos pritaikytos prie aplinkos spalvų… Labai buvo miela, jauku ir gražu…Tie pastatai aplinkui – senučiukai, be jokio šviežio restauravimo, spalvos nusitrynę, net nesuprasi, ar kas juose begyvena, bet jie taip čia tiko, kad net nesinorėjo, kad jie būtų gražūs, restauruoti ir tviskantys. Ir, aišku, visur balandžiai, jų šimtai…

Netoliese pamatėme airišką restoraną (Irish Pub) ir, žinoma, užėjome, nes Edvardas jau norėjo alaus atsigerti. Mums begeriant Gineso alų (o man vis tokia mintis kirbėjo: esame Italijoje, o geriame Gineso alų airiškoje užkandinėje, na, ir geras!!!), prie mūsų staliuko prisėdo du škotai. Tuo metu Romoje vyko kažkoks Europos regbio turnyras, daug škotų mes matėme, ir su jų tradiciniais kiltais, ir be jų visame mieste. Taigi, škotai užsisakė kažko valgyti, sakė, kad tai labai skanu, tada ir aš užsigeidžiau tos sriubos (beje, tai buvo didžiulis molinis dubuo labai skanios daržovių sriubos su sūriais sausainiais), tada buvo kalbama, geriamas alaus, daug alaus, praėjo gal pora valandų, taigi, labai skaniai pasisėdėjome.

Netoliese buvo dar vienas įdomus objektas – Panteonas. Tai buvusi visų religijų šventykla, dabar jau tik muziejus. Didžiulis, galingas ir sunkus pastatas, viduje viskas iš marmuro, vyrauja tamsios intensyvios spalvos, gražiausi spalvų deriniai ant grindų. Apskritai – superbrangus pastatas vien dėl to, kiek ten marmuro ir kokios jo spalvos. Įvairių religijų altoriai buvo aplinkui, ir sutilpo visos religijos ten kažkada, ir nesipešė tarpusavyje (o gal ir pešėsi?)…

Ir aikštė prie šio pastato – sena, aptriušusi, bet savotiškai graži. Šiek tiek paėję toliau, radome dar vieną didelę aikštę, kur gatvės dailininkai tapė portretus, piešė šaržus, kiti prekiavo jau nutapytais paveikslais, veikė lauko kavinės, prekiavo gėlėmis ir visokiais niekniekiais…

Toliau – Šv.Onos Bazilika. Iš išorės – vos ne kalėjimą primenantis pastatas, kažkoks sunkus, beformis, tamsai raudonų plytų, tik kryžius ant jo ir užrašas skelbė, kad tai bažnyčia. Sunku buvo suvokti ir jos dydį iš lauko, nes matėsi tik jos priekis. Įėjusi į vidų, pamačiau absoliučiai kitokią bažnyčią, kitokias skulptūras, nei matai bažnyčiose. Jos jau buvo šiuolaikinių dailininkų padarytos. Šioje didžiulėje, vos ne Vatikano Bazilikos dydžio bažnyčioje buvo trys dideli altoriai, ir vėl vyravo tamsios spalvos ir visur labai daug jų šiuolaikinio meno dirbinių, kurie labai derėjo prie seno pastato stiliaus.

Džiaugiausi, kad užėjome į ją, nors jos išorė nieko įdomaus nežadėjo…

Nusikalėme… Labai daug apvaikščiojome per visą dieną. Sėdome į metro ir dardėjome "namučių" link. Bevažiuodami sumąstėme išlipę iš metro pavalgyti šalia esančiame “Makdonalde”, nes nieko kito nebesinorėjo ieškoti.

Buvo ką tik palyta, ir senas parkas kvepėjo pavasariu Romoje…

Kovo 20-oji, pirmadienis.

Nuo pat ryto atvažiavome į Vatikaną, manydami, kad tiesiog imsime ir nueisime į Vatikano muziejų, kur yra Siksto koplyčia. Bet pamatę eilę, pakeitėme planus. Eilė buvo keleto kilometrų, jos galo nesimatė, eilė ėjo palei Vatikaną juosiančią aukštą ilgą sieną… Paklausėme priekyje esančių žmonių, kiek laiko jie stovėjo, tai sakė, kad atvažiavo apie 7-ą ryto, kad įeitų atsidarius muziejui 9 valandą.

Nusprendėme verčiau taip padaryti kitą dieną. Tada pasivaikščiojome po netoliese esantį lauko turgelį su daržovėmis, vaisiais, mėsa, saldumynais ir visokiais niekniekiais… Sumąstėme, kad reikia normaliai ir gražiai nors kartą papietauti, įėjome į vienos ledainės savininko prieš keletą dienų rekomenduotą restoraną, nes kaip tik buvome ten netoliese.

Tikrai buvo skanumėlis: itališkas vynas, itališki makaronai, veršienos karbonadas… Taip mes ilgai ir skaniai pietavome… 

Po tokių pietų sumąstėme pavažiuoti šiek tiek metro ir išlipus tiesiog pasivaikščioti be jokio tikslo, nes dar kokio nors turistinio objekto ieškoti nebesinorėjo…

Taip išlipome iš metro ties labai įspūdingais stačiais aukštais laiptais, vedančiais į kažkokį muziejų ar į dar vieną bažnyčią. Į tuos laiptus statmenai rėmėsi labai prabangi gatvė su pasaulio žymiausių dizainerių parduotuvėmis: Gucci, Valentino, Dior, Chanel…

Ir žmonės toje gatvėje buvo kitokie. Jie ten buvo apsipirkti, taigi, jie ir turėjo būti kitokie: ilgi, dažniausiai juodi, paltai ar puspalčiai, geros kokybes batai, nesimatė žalio jaunimėlio, ten buvo tik gražaus amžiaus italai ir italės, išeinantys iš parduotuvių, nešini dideliais firminiais krepšiais…

Paėję ta gražia gatve, pasukome į šalį, kur kainos jau buvo žemesnės, ir vienoje iš parduotuvių nupirkome Edvardui du kaklaraiščius, derančius prie mano dviejų puošnesnių drabužių, skirtų iškilmingoms vakarienėms kruizo metu.

Patiko man Roma labai, ir ypač – ne turistų akiai skirtos nuošalios siaurutėlės nutriušusios gatvelės, kur vietiniai, o gal ir imigrantai prekiavo tiesiog ant grindinio kažkokiomis knygomis, žaislais, kompaktiniais diskais. Mažiukai dviviečiai “Smart” automobiliukai prasisprausdavo ta gatvele, motoroleriai praburgzdavo, dviračiai prazvimbdavo, šviežių bandelių kvapai iš parduotuvių pasklisdavo, emocingi italų balsai skambėdavo, skalbiniai plevėsuodavo ant virvių, ištemptų tarp pastatų…

Va, čia man buvo Italija… Va, tokią aš ją norėjau matyti, tokią ir pamačiau. Pastatai, seniai nematę dažų, mažutės ledainės, paprastos kavinukės, žurnalų parduotuvėlės… Va, čia visas itališkas šarmas ir buvo. Taigi, senamiestis tokiame miesto kvartale ir atrodė kaip tikrai senas miestas, bet jis buvo gyvas, pilnas garsų, kvapų, žmonių…

Tą dieną anksčiau sugrįžome pailsėti, nes kitą rytą anksti kėlėmės, kad kuo anksčiau pakliūti į Vatikano muziejų. 

Kovo 21-oji, antradienis.

Kėlėmės 5 ryte ir jau 7.30 stovėjome eilėje, buvome gal pirmame dvidešimtuke. Šalia mūsų buvo pora iš Anglijos. Taip ir praplepėjome su jais pusantros valandos.

Vaje vaje, tiek meno akims ir sielai iš karto!!! Girdėjome, kad visi, kas atvažiuoja į Italiją, apžiūri Vatikaną, nes tik pabuvusi tame Vatikano muziejuje supratau, ką galima prarasti, viso to nepamačius.

Žmonių buvo labai daug, todėl teko plaukti beveik pasroviui. Iš pradžių ėjome dideliais plačiais koridoriais, kurie buvo ištapyti nuo vienos puses grindų iki kitos puses, visur – vien tapyba, spalvos suderintos idealiai… Praėjome daugybę kambarių, ištapytų Rafaelio… Priėjome Siksto koplyčią su ištapytomis lubomis ir sienomis, Mikelandželo “Paskutinę vakarienę”. Koplyčioje tik pačiame viršuje buvo langų, pro kuriuos pateko dienos šviesa, papildomo apšvietimo nenaudoja, kad nepakenktų meno darbams… Net ir fotografuoti čia leido tik be blykstės, buvo prieblanda, visi išsižioję dairėsi aplinkui, išrietę sprandus, akimis rijo Mikelandželo darbus ant lubų…

Na, mes su Edvardu nusprendėme, kad čia pabūti vieną kartą yra mažai. Prisipirkome Vatikano ir Siksto koplyčios nuotraukų albumų su aprašymais ir išėję į lauką pakliuvome į gaivaus pavasarinio lietučio glėbį. Aš dar viską tebevirškinau, žodžiai nenusakys tų pojūčių, kuriuos patyriau, būdama tame muziejuje ir ypač – Siksto koplyčioje. Juk kai būna Popiežiaus rinkimai, Siksto koplyčioje kardinolai svarsto naują kandidatą… Pamatyta ir pajausta buvo tiek daug…

Vėl nusipirkome po sumuštinį, vyno, pyragėlių ir užkandome ten pat, Vatikane, prie Bazilikos.

Dar prieš kelionę, kai mes iš kompaktinių diskų mokėmės nors šiek tiek itališkai (turiu pasakyti, kad labai naudinga žinoti nors keletą frazių, vietiniai žmonės tai labai vertina), vienoje pamokoje buvo mokoma, kaip pasiklausti, kur yra viena ar kita gatvė ir kaip pavyzdys buvo naudojama Veneto gatvė. Susiradome tą gatvę žemėlapyje ir, sakau, važiuojame pažiūrėti, kas tai per vieta.

Pasirodo, tai ir vėl gana prabangi gatvė su daugybe didelių brangių viešbučių, restoranų, parduotuvių. Vienoje knygelėje apie Romą suradau, kad Federikui Feliniui kuriant XX amžiuje garsius italų filmus, tos gatvės viešbučiuose gyveno garsiosios kino žvaigždės, ten vyko labai audringas gyvenimas… Atrodė, kad, va, ims ir iš kokio restorano išlėks plevėsuojančia suknia Claudia Cardinalė, įsitvėrusi Marcelo Mastrojaniui į parankę, ir spygaujanti minia leips iš laimės, juos pamačiusi…

Taigi, tas kvartalas kažkada ne taip jau ir seniai buvo labai gyvas ir kunkuliuojantis… Netoliese buvo JAV ambasada ir bene kiekviename didesniame JAV mieste esantis “Hard Rock Café” restoranas ("Sunkiojo roko kavinė", tai toks restoranų tinklas). Beje, šie restoranai veikia ir daugelyje didelių Europos miestų, dažniausiai, kiek žinau, sostinėse (gal kada nors atkeliaus ir į Vilnių?).

Meniu šiuose restoranuose yra visur vienodi, nesvarbu, kokioje šalyje tas restoranas veikia. Taigi, Edvardas jau buvo pasiilgęs hamburgerio ar kažkokio panašaus amerikietiško maisto.  Aš užsisakiau salotų ir, žinoma, gavau nenusakomo dydžio, tiesiog milžinišką jų porciją.

Pasistiprinę sugrįžome paskutinei nakčiai Romoje ir sužinojome, kad Enrikė negalės kitą rytą mūsų pavėžinti į geležinkelio stotį, nes jis šį vakarą einąs į vakarėlį ir parsiras tik paryčiais, žodžiu, jis būsiąs pavargęs ir pan…

Mes turėjome geležinkelio stoty būti 7 val. ryto. Taip pat Enrikė pasakė, kad taip anksti ir taksi gali neatvažiuoti. Tiesiog leido mums suprasti, kad žinokitės patys, kaip ten nukakti.

Žinojome, kad galime eiti į mums jau įprastą metro ir per 40 minučių ar panašiai būti geležinkelio stoty, bet mes turėjome 4 lagaminus. Ačiū Dievui, jie visi su ratukais buvo….Taigi, išeities kitos nebeliko, kaip tik temptis tuos lagaminus iki metro per parką laiptukais žemyn ir per rytmetinę piko valandą grūstis į metro…

Buvo liūdnai juokingai linksma… Bet mes turėjome tai padaryti – ir padarėme, o Enrikė mus šiek tiek nuvylė… 

Laukite tęsinio...

 
 
    Atgal...