Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-03-03   Ir po deimantinės sukakties skyrybomis nekvepia
 
 

Savaitinis žurnalas "EKSTRA" šių metų 9-ajame numeryje tradicinėje rubrikoje "Žmonės: ištikimybė" pristato anykštėnę, paminėjusią neįprastą ištikimybės jubiliejų – 70 metų muzikai ir koncertinei veiklai ištikimą pianistę prof. Gražiną Ručytę-Landsbergienę.

Koncertinės veiklos 70-metį pasitikusi G. Ručytė-Landsbergienė Anykščiuose vėl, kaip ir vaikystėje, skambino mėgstamiausius Franzo Schuberto ir Frederico Chopino kūrinius.


Ir po deimantinės sukakties skyrybomis nekvepia

Tautvydas Kontrimavičius

Septyniasdešimt metų su muzika – tokį profesinį jubiliejų savo gimtuosiuose Anykščiuose pasitiko pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė.

Tiek laiko praėjo nuo pirmojo jos viešo koncerto, surengto Anykščiuose 1938 metų vasario 16-ąją, iškilmingai minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto 20-metį. Dabar 78-erių sulaukusi žymi pianistė dar žvaliau, nei anuomet vaikystėje, prakalbina fortepijoną, liudydama, kad jokie metai muzikai nėra našta.

Ilgiau nei 60 metų drauge išgyvenusiems sutuoktiniams galima tiesiog kasmet švęsti deimantinį santuokos jubiliejų. Taip dėl muzikantų, kurių ištikimybė menui ilgainiui tampa deimanto vertės.

O tuo metu, lygiai prieš 70 metų, aštuonerių metų Gražina, Anykščiuose žinomo verslininko, prekybininko Prano Ručio duktė, jau buvo žinoma kaip itin gabi muzikai: ji ne tik skambindavo pianinu, bet ir grojo akordeonu.

"Aš jos tada dar nepažinojau, bet gerai prisimenu, kad visi Anykščiai kalbėjo, kaip gražiai Ručių mergaitė groja akordeonu", – prasitarė žinomas istorikas profesorius Antanas Tyla, kuris tik trim mėnesiais vyresnis už G. Ručytę, drauge augęs prieškario Anykščiuose.

Todėl ta "Ručių mergaitė" ir buvo pakviesta į bene svarbiausią 1938 metų koncertinę programą – paminėti Lietuvos Nepriklausomybės sukakties Anykščių parapijos salėje.

Ji akompanavo vyrų chorui, kuris sudainavo kelias dainas, paskui dar solo paskambino Franzo Schuberto serenadą.

Pirmasis viešas G. Ručytės (sėdi antrojoje eilėje trečia iš dešinės) koncertas buvo surengtas Anykščiuose 1938 m. vasario 16 d. Po šio koncerto visi jo dalyviai fotografavosi, o jaunoji pianistė išsaugojo šią savo pirmojo koncerto nuotrauką.

"Aš jau nebeprisimenu, kaip viskas tada buvo, tik stebiuosi, kaip, tokia maža būdama, išdrįsau", – dabar prisipažino G. Ručytė-Landsbergienė.

Jos atmintyje išliko tik vienas to koncerto įspūdis: kai šeima grįžo namo po iškilmingo minėjimo, motina Agnė Ručienė paprašiusi dukters dar kartą namuose paskambinti tą pačią serenadą ir paskui ją vaišinusi apelsinais.

"Pagalvokite, kada visa tai buvo: tai metais, kai Amerika puola į paniką, išgirdusi per radiją skaitomą Herberto Wellso "Pasaulių karą", hitlerinė Vokietija okupuoja Austriją, Ispanijoje dar vyksta pilietinis karas, o Kaune  dar tik rengiamasi pirmajai tautinei olimpiadai", – istorinę pirmojo motinos koncerto aplinką taip įsivaizdavo pianistės duktė muzikologė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė.

Ji neišdrįso pasakyti tiesiai šviesiai: tokį profesionalumą pasiekusių pianistų, taip ilgai išlaikiusių muzikinius gebėjimus, Lietuvos muzikos istorijoje dar nebuvo. Nors tyliai prisipažino – tikėti tuo jai pačiai labai malonu.

Savo motinos ištikimybę muzikai ji iškart palygino su Kipro Petrausko karjeros ilgaamžiškumu. Vienas žymiausių XX a. Lietuvos solistų 1957 metais dar dainavo Otelo partiją Giuseppe Verdi operoje. Kaip dabar paaiškėjo, atsekus tikrąją šio tenoro gimimo datą, tuo metu jis jau buvo sulaukęs 77-erių.

Ilgaamžių muzikantų yra, tik ne visi jie tampa pirmojo ryškio žvaigždėmis. Antai Troškūnuose (Anykščių r.) kelis dešimtmečius vargonininku dirbęs Petras Seibutis vargonavo ir vadovavo bažnyčių chorams apie 75 metus – iki pat mirties, kurią pasitiko, sulaukęs 93-ejų.

"Mano metuose jau reikia drąsos vėl išeiti ir groti", – prisipažino G. Ručytė-Landsbergienė, kuri pastaruosius keliolika metų labiau nei savo muzikine karjera rūpinasi paramos laukiančiais Lietuvos vaikais.

Ji šitaip tarsi sulygino į vieną gretą abu koncertus – pirmąjį Anykščių parapijos salėje ir po 70 metų surengtą Anykščių koplyčioje. Sugrįžti su jubiliejiniu koncertu į senąją parapijos salę ji nebegalėjo – ten šiuo metu įrengta parduotuvė.

Tarp abiejų G. Ručytės-Landsbergienės koncertų – sudėtingas, ne tik šviesiais tonais nuspalvintas gyvenimas su muzika. Apie jį pianistė prieš keletą metų papasakojo savo kraštiečiui rašytojui Rimantui Vanagui, kuris paskui išleido dokumentinės prozos knygą "Žmonės mylėjo žmones".

Paauglė Panevėžyje grojo pirmųjų Juozo Miltinio statomų spektaklių užkulisiuose. Paskui ji džiaugėsi naujais bateliais, kuriuos maestro Algirdas Ločeris jai įteikė kaip prizą akordeonistų konkurse.

1949-ųjų pavasarį ašarodama ji vis dar mokėsi skambinti F. Schuberto 3-iąją baladę, kai jos daiktai, paruošti tremčiai į Sibirą, jau buvo kraunami į sunkvežimį. Vėl, ir visam laikui, ji grįžo prie muzikos, kai vietoj žvejybos tinklų mezgėjos įrankių į rankas paėmė akordeoną ir pajuto, kaip muzika pagydė net kraujuojančias nuospaudas.

Vėliau – keli dešimtmečiai koncertinės ir pedagoginės veiklos, rečitaliai su žymiausiais XX a. antrosios pusės Lietuvos solistais: Vaclovu Daunoru ir Regina Maciūte, Virgilijumi Noreika ir Giedre Kaukaite. Pasak pianistės, jos gyvenimas scenoje buvo pilnas įtampos ir džiaugsmo, o bendravimas su kiekvienu atlikėju buvęs lyg abipusės pamokos.

Jubiliejinio koncerto programą rengusi profesorė G. Ručytė-Landsbergienė labiausiai norėjo, kad jame dalyvautų jos mėgstama solistė Irena Milkevičiūtė – ir ypač, kad ji atliktų itin sudėtingą, daug pastangų reikalaujančią Normos kavatiną iš Vincenzo Bellini operos "Norma".

"Man vis atrodo, kad niekas gražiau už šią solistę to kūrinio neatlieka, ir niekam geriau nepavyksta jai akompanuoti nei man", – neslėpė pianistė, vėl sėdusi prie fortepijono.

Už ištikimybę ir ištvermę pianistei G. Ručytei-Landsbergienei (antra iš dešinės) po koncerto dėkojo (iš kairės) solistė Judita Leitaitė, pianistės vyras politikas Vytautas Landsbergis, solistė Irena Milkevičiūtė ir Anykščių dekanas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas.

Muzikinės karjeros sukakties proga ji sulaukė ir savo vyro Vytauto Landsbergio, kuris dabar labiau žinomas kaip politikas nei kaip meno, muzikos istorikas, dovanos. Jis dedikavo žmonai ką tik išleistą savo naujausią monografiją "Visas Čiurlionis" – beveik 50 metų darbo rezultatą.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos  

 
 
    Atgal...