Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-03-19   Skaistus kaip ledas Viešpaties veidas. Šviesios mintys Šv. Velykų belaukiant
 
 

Jėzaus Kristaus veidas. Nuo jo neįmanoma atitraukti akių, kai eini Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje nuo vienos koplytėlės prie kitos ir įsižiūri, įsimąstai į dievdirbio Rimo Idzelio skurtas Kryžiaus kelio stočių skulptūrines kompozicijas: nuo pirmosios, kurioje Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti, iki paskutiniosios, penkioliktosios, kurioje Išganytojas prisikelia iš numirusiųjų.

Žmogaus veidas visada buvo vienas svarbiausių meninės kalbos elementų, kuriame sukoncentruotas asmenybės vidinis pasaulis, jo egzistencinė įtampa, grožio ir gėrio ar blogio ir bjaurasties pojūtis, valia, kartais didesnė ir stipresnė už jo kūno galią. Taurusis dramaturgas Juozas Grušas yra mąstęs, jog žmogaus veido grožis yra ne iš jo bruožų, bet iš vidaus, iš tos žmogiškosios sąmonės gelmės, kurioje grumiasi gėris ir blogis. Rašytojo mintim, „kūno grožis yra glaudžiai susijęs su sielos grožiu. Žiaurus kerštautojas, tironas, sadistas, budelis negali būti gražus. Jei jis ir bus turėjęs kažkada dailius bruožus, vis vien įgaus gyvulišką išraišką, formų brutalumą“.

Kelias į Golgotą nuo Getsemanės sodo iki Kaukolės kalno yra ne tik žmogiškųjų galimybių ribas peržengianti Jėzaus Kristaus kančia, bet ir jau du tūkstantmečius metų vykstantis jos skausmų gelmės perskaitymo, įkūnijimo meniniais regėjimais, kūrybinėmis vaizdinių formomis kelias. Žinome, jog Jeruzalės gatvėmis Kryžiaus keliu, apšlakstytu Kristaus krauju, eidavusi Išganytojo motina Marija, sustodama skaudžiausiose jos sūnaus kentėjimų vietose. Ją lydėdavo Jeruzalės moterys, tyliosios kelio į Golgotą liudininkės.

Mahometonams užgrobus Šventąją Žemę, krikščionys ėmė kurti Kryžiaus kelio stotis savo gyvenamoje aplinkoje, pakartodami Kristaus nueito kančios kelio atkarpas ir meniniais vaizdiniais: skulptūromis, paveikslais, kitais simboliniais ženklais. Atvykęs į Anykščius monsinjoras Albertas Talačka rado bažnyčioje masiniu tiražu atliedintus tipinius Kryžiaus kelio stočių bareljefus, Didžiojo altoriaus pagrindinėje nišoje Nukryžiavimo skulptūrinę kompoziciją (didingą, bet neišraiškingą), o šventoriuje – tuščias Kryžiaus kelio stočių koplytėles.

Monsinjoras turėjo ypač retą tuomet kunigams meninį skonį, ir gilų religinių simbolių žinojimą. Jo sąmonei buvo labai svarbus dabarties žmogaus autentiško santykio su tikėjimu ieškojimas, meninis tikėjimo turinio atskleidimas, kūrybingas jo interpretavimas šiuolaikine dailės kalba.

1980 m. rudenį pas Tėvą Stanislovą įvyko lemtingas monsinjoro A. Talačkos susitikimas su jaunu dievdirbiu Rimu Idzeliu, kuris, anot Tėvo Stanislovo, „auksarankis jaunuolis, nuostabiai drožiantis medį“. Svarbus monsinjoro įrašas apie šį susitikimą – „įsidėmėjau jo gilias, ramias, švelnias akis“.

Pirmoji Kryžiaus kelio kompozicija Anykščių bažnyčios šventoriuje buvo išdrožta 1981 m.. Tai VI stotis „Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą“. Joje – du į Golgotą vedamo Kristaus veidai – tikrasis ir tas, kuris amžinai išliko Turino drobulėje – Veronikos skaroje įsispaudęs Išganytojo veido atvaizdas.

Anykščių Kryžiaus kelio skulptūrų Viešpaties veidas – skaistus kaip mūsų šiaurės ledas, tvirčiausias kenčiančio ir nepalūžtančio stiprybės ir išsaugomo kančioje ramumo atitikmuo, paskutiniaisiais metais ypač giliai atskleistas poeto ir tapytojo Leonardo Gutausko kūryboje. Šeštosios kančios stoties kompozicijoje pavaizduoti trys asmenys: Kristus, Veronika ir kareivis, nors tvirtai laikantis surištąjį virve, ginkluotas, bet persmelktas gilaus vidinio dramatizmo, ypač ženklaus jo veide. Trys žmonių veidai, trys skulptūrose sustingę artėjančio nepakeliamos kančios finalo nujautos regėjimai, ir Veronikos baltojoje drobulėje – su erškėčių vainiku ant galvos į metafizinę begalybę žvelgiančio Kristaus veido atvaizdas.

Jei į Anykščių Kryžiaus kelio VI stoties kompozicijoje pavaizduotus veidus žiūrėtume kaip į atskirus kūrinio  fragmentus, įspūdis nesusilpnėtų: kiekvienas veidas, kiekvienos skulptūros figūra persmelkta dėmesį prikaustančia įtaiga.

Tokia meninio poveikio galia mus pasitinka daugelis R. Idzelio skurtų skulptūrų, bet labiausiai – XIV stoties „Viešpatį Jėzų laidoja“ kompozicija. Pats monsinjoras A. Talačka, „Katalikų pasaulio“ pirmojo numerio (1989 m.) skaitytojams yra rašęs, kad „Paskutiniosios stotys (nuėmimas nuo kryžiaus, laidotuvės) tiesiog spinduliuoja šiluma. Jos labai paprastos, aiškios ir vientisos. Prie jų norisi susikaupti, melstis, nurimti“.  Drobulėje suvyniotą Kristų nešantys vyrai yra sukrėsti įvykusios tragedijos. Juozapo iš Arimatėjos, slaptojo dėl žydų baimės Jėzaus mokinio, ir Nikodemo bei jo tarno veiduose – ir skausmas, ir vyriškai tramdomas graudulys, ir žmoniją išgelbėsiančios ir amžinybę atversiančios ateities aiškiaregiška nuojauta.

Laimingas miestas, jo šventovės erdvė, kurioje galime surasti tokį gilų, tokį įtaigų Kristaus kančios meninį įkūnijimą! Ir skaisčiame kaip ledas Viešpaties veide atpažinti savojo gyvenimo ir skausmą, ir nebūtį, ir viltį, ir prisikėlimą.

Vytautas Balčiūnas

 
 
    Atgal...