JAV anykštėnė V.Henderson toliau pasakoja apie įspūdingiausią šių metų kelionę. Šį kartą - viena ilga ir siurprizų nestinganti diena Egipte.

Egiptas. 2006 m. kovo 27-oji, pirmadienis. 

Pusryčiavome šiek tiek po 6 ryto, paskui pastovėję eilėje pasiėmėme pasus, gavome lipdukus su autobuso, kuriuo turėjome važiuoti, numeriu. Mūsų autobusas buvo pirmas, tad ir mes buvome pirmieji eilėje! Mes – Egipte, Aleksandrijos uoste. Vaje, aš Afrikoje! Kažkas čia buvo vėlgi nerealaus. Bet mes ten iš tiesų buvome!
 
Išlipant iš laivo, buvo tikrinamos Egipto vizos mūsų pasuose, paskui tie pasai vėl buvo surinkti. Sėdome į savo autobusus ir kantriai laukėme, kol visi kruizo keliautojai susirinks. Tai nebuvo pati geriausia organizatorių sugalvota išeitis, nes mes savo autobuse prasėdėjome beveik valandą, o galėjome pradėti važiuoti vienas paskui kitą. Bet, pasirodo, egiptiečiai norėjo, kad visi autobusai pajudėtų iš uosto į Kairą vienu metu dėl mūsų saugumo.

Kiekviename autobuse buvo po du civilius, apsirengusius juodais kostiumais, pačiame priekyje atsisėdusius gana tvirtai suręstus vyriokus. Tai buvo “turizmo policija”, tie vyrukai buvo ginkluoti. O mudu su Edvardu sėdėjome tiesiai už jų. Prie laivo irgi vaikščiojo daugybė egiptiečių juodais kostiumais.

Pagaliau ir mes pajudame iš uosto. Pravažiavome pro daugybę vartų, ir visur autobuso vairuotojas turėjo tiems tikrintojams rodyti kažkokius dokumentus. Kai kurie iš tikrintojų vilkėjo karinę uniformą ir buvo ginkluoti.

Jūrų uosto teritorija didžiulė, važiavome važiavome – ir vis dar uoste. O šalia uosto – didžiulė aikštė, vidury kažkoks paminklas, aplink gėlynai, palmės – tiesiog ištisas palmynas. Edvardas man taip ir sakė, kad pagrindinis medis čia bus palmė, nors bus ir kitokių, bet gerokai mažiau. Taip ir buvo.

 Aleksandrija - nemažas miestas, keletas milijonų gyventojų. O Kaire – net apie 40 milijonų, kai iš viso Egipte apie 80 milijonų gyvena. Gatvėse pilna įvairiausio transporto: nuo asiliukų su mažiukais vežimaičiais, kuriuose dažniausiai pamatydavau kokią nedidukę moterišką figūrą ir porą mažų vaikų, iki visų markių europietiškų automobilių, taip pat – ir amerikietiškų. Tą rytmečio valandą transportas nebuvo užkimšęs sankryžų, kažkaip visi daugmaž judėjo. Sankryžose mačiau šviesoforus, bet jie niekur neveikė. Jei jie ir veiktų, tikriausiai niekas į juos nežiūrėtų: spaudi sau signalą iš visų jėgų ir kiši savo mašiniuko nosį ten, kur tau reikia. Jei nosis įlindo, vadinasi, dar kartą galima pasignalizuoti, ir tu – jau ten, kur ir norėjai būti.

Su autobuso gide mums nepasisekė. Nepatiko man ji iš pirmo žvilgsnio. Egiptietė, moteriškė jau apie 60 metų ir daugiau. Aš nieko prieš egiptietes ir tokio amžiaus moteris neturiu, bet ji buvo... kitokia.

Visų pirma, ji – egiptietė blondinė su gausybe makijažo, su kažkada manikiūrą mačiusiais, bet jau aplūžusiais ir raudono lako likučiais padengtais nagais. Be to, dar su šviesiomis kelnėmis ir palaidinuke – mažiausiai trim dydžiais mažesniais, nei turėtų dėvėti. Viskas, kas po tais rūbais, buvo matoma, persišvietė, galėjau perskaityti net ir apatinių drabužėlių firmų pavadinimus… Ji mano akimis  buvo vulgarumo įsikūnijimas. Aš ir pasakiau Edvardui, kad gavome buvusią prostitutę, nes jos išvaizda ir elgesys puikiausiai tai demonstravo.

Mes gi sėdėjome visai palei pat jos nosį, aš – prie lango, o Edvardas prie praėjimo. O jis gi bendrauja su visais ir visada.  Ta gidė, vardu Nadia, paklausė, ar kas yra buvęs Egipte. Be Edvardo dar viena ranka pakilo visame autobuse. Edvardas pasisakė, kad praleido čia visus metus.

Na, tada mūsų “žavioji ponia” ir pakibo autobuso praėjime ant sėdynių atlošų palei pat mūsų nosis. Tokia visa tik liulanti po drabužėliais... Taigi, ir prasidėjo: kada buvai, kiek buvai, ką veikei, kodėl tą veikei… Pravažiavome per visą Aleksandriją, o gidė visą laiką prabendravo tik su Edvardu, apie miestą spėjo pasakyti gal tik porą sakinių. Tiesa, jos anglų kalbos žinios gana geros, čia jau jai nieko neprikiši. Taigi…

Prieš pasakojant apie Kairą, Gizos piramides ir kitas mūsų aplankytas vietas – šiek tiek istorijos.

“Kairas yra Egipto sostinė, civilizacijos lopšys ir religijos bokštas”. Taip rašo apie Kairą trumpame informaciniame leidinuke, kuris buvo pakištas po kajutės durimis vėlai vakare prieš mums atplaukiant į Egiptą. Mes visą informaciją apie kitos dienos maršrutą ir renginius rasdavome po vakarienės kajutėje arba tuos lankstinukus pakišdavo po durimis, jei mes jau būdavome grįžę.

Kairas yra didžiausias Vidurio Rytų ir Afrikos miestas, išsidėstęs visų kelių, vedančių tarp Azijos, Afrikos ir Europos, sankirtoje, palei Nilo upę. Tai miestas, kuriame susitinka praeitis ir dabartis. Rytinėje miesto dalyje – 2000 metų islamo, krikščionybės ir žydų kultūra klesti iki šios dienos. Vakarinėje dalyje – senasis Egipto miestas, Kairo priemiestis Memfis (dabar Giza) su amžinomis piramidėmis.

Kelionė per Kairą – tai kelionė laiku. Egiptas Artimųjų Rytų istorijoje yra tiek pat svarbus ir dabar, ir ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Laikotarpis iki mūsų eros buvo skirstomas į karalystes (senoji, vidurinioji ir naujoji), o pastarosios – į dinastijas. Nuo 20-osios dinastijos Egipto galia ėmė blėsti, faraonų laikai pasibaigė, šalį vieni po kitų užgrobdavo užsienio okupantai. 332-aisiais metais prieš mūsų erą faraonų laikotarpis išvis nutrūko, atėjo septynis šimtmečius užtrukusi ramybė ir ekonominis stabilumas.

4-ajame mūsų eros amžiuje Egiptas tapo Rytu imperijos dalimi. Ir Napoleonas su savo kariauna pabuvojo Egipte, bet jis čia buvo sumuštas. Vėliau čia atėjo britai, kuriems reikėjo Sueco kanalo. 1952 metų revoliucija nugalėjo, ir Sueco kanalas liko Egipto visuomenine nuosavybe. Vėliau –  Izraelis… Nerimo ir arabų pasaulis… Tik 1979 metais Egipto ir Izraelio vyriausybės pasirašė taikos sutartį. Egiptas, po Izraelio, gauna didžiausią paramą iš JAV, todėl ši šalis nelinkusi daryti nieko tokio, kas suerzintų JAV ir pablogintų tarpusavio santykius.

Tiesa, mūsų gidė, kai tik visi dar uoste sulipome į autobusą, pasakė labai aiškiai, kad Egipto gyventojai yra ne arabai, o egiptiečiai, kad egiptiečiai kalba ne arabiškai, o egiptietiškai. Taigi, ir šiomis dienomis dar ryški egiptiečių ir arabų konfrontacija.

Pirmiausia mus nuvežė prie piramidžių, kur gidė pasakė, kad turime pusantros valandos, po to visi grįžtame į autobusą. Ir dar pranešė: jei kas norės nusifotografuoti, užsilipęs ant kupranugario, lai pasako jai, nes ji, matyt, turinti “savų kadrų” tarp kupranugarių šeimininkų. Kitaip, girdi, mums tektų pakloti nemažus pinigus.

Išlipau iš autobuso – ir mano kojos palietė tą 7000 metų senumo žemę šalia piramidžių… Jos stovi vos 18 kilometrų nuo Gizos, Kairo priemiesčio, -  dykvietėj trys didžiulės piramidės… Pilna vietinių, apsirengusių arba baltai, arba juodai nuo galvos iki kojų. Pilna žmonių su kupranugariais, gana agresyviai siūlančių savo paslaugas – užsilipti ant kupranugario ir nusifotografuoti.

Nežinau, kodėl, bet absoliučiai nejaučiau jokio noro tai daryti. Matyt, dėl to, kad tai buvo labai jau įkyriai brukama. Kai tik koks prijodavo prie manęs, o tai jie darė nuolat, Edvardas prisimindavo savo arabų kalbos žinias (juk jis metus dirbo ir Egipte, ir arabų kraštuose)  ir jiems kažką pasakydavo. Matyt, tai būdavo kažkoks labai stiprus neigiamas žodis, kad tie egiptiečiai nuo manęs akimirksniu pasitraukdavo.

Aplink zujo ir egiptiečių vaikai, siūlydami ką nors pirkti ar prašantys pinigų. Edvardui teko ir juos visus nuo manęs gainioti. Aš, matyt, savo ūgiu atrodžiau jiems egzotiškai, nes šiaip jie visi gana neaukšti.

Mums pakako laiko apeiti tik aplink vieną didžiausią piramidę. Kai Edvardas dirbo Egipte maždaug prieš 20 metų, jis prie tų piramidžių lankėsi ne kartą. Kai pas jį ten svečiavosi jo koledžo laikų draugas gydytojas Davidas, jie net vieną naktį lipo į didžiausios piramidės viršų, kad nuo jos viršūnės pamatytų saulėtekį.

Jie tada dviem doleriais papirko piramidės apsaugą, taip jiems ir  leido užlipti. Turime ir nuotrauką, kaip Edvardas sėdi ant piramidės viršūnės, aušta rytas, tolumoje matosi Gizos miesto šviesos. Taigi kai jie tada kopė į tą piramidę, jei būtų nusiritę nuo jos, būtų buvę nekas, nes tai jie darė nelegaliai.

Edvardas pasakojo, kad jiems nulipus žemyn, apsauga jau buvo pasikeitusi, todėl vėl teko kitiems keletą dolerių duoti, kad nekeltų triukšmo. O tų piramidžių akmenų luitai – vos ne žmogaus dydžio, tad ir lipimas į viršų nebuvo tik lengva pramoga.

Na, o dabar mums laiko buvo tikrai labai nedaug, todėl ir neberizikavau leistis į jos vidų pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Šalia piramidžių dar yra  buvusių šventyklų ir kūnų balzamavimo vietų liekanos. Piramidės buvo faraonų laidojimo vietos. Kuo didesnę gali pastatyti piramidę, tuo galingesnis faraonas esi. Buvo manoma, kad miręs faraonas, palaidotas piramidėje, pakils į dangų ir susijungs su Saule. Taip pat tikėta, kad piramidė buvo Saulės spindulių koncentravimo vieta, todėl ji – ypatinga vieta.

Šiek tiek istorijos. Didžioji Gizos piramidė yra viena septynių pasaulio stebuklų. Ji buvo pastatyta maždaug 2560 metais prieš mūsų erą ketvirtosios dinastijos Egipto faraonui Khufu kaip jo palaidojimo vieta. Manoma, kad ją statė ilgiau nei 20 metų. Yra keletas teorijų, kaip ji buvo pastatyta. Per tiek metų išdilo glotnusis jos paviršius, nutrupėjo ir nubyrėjo. Kai kur rašoma, kad tie viršutiniai lygieji  akmenys buvo vagiami.

Šiandien didžioji piramidė su kitoms dviem truputį mažesnėm ir dar Sfinksas yra pagrindiniai turistiniai objektai. Šalia piramidžių dar yra muziejus, kuriame eksponuojama Saulės Valtis (Sun Boat), kurioje, kaip manoma, buvo atgabentas faraono Khufu kūnas laidoti jį piramidės viduje. Pagal senąjį egiptiečių tikėjimą ši valtis jam tarnauja kaip transporto priemonė ir pomirtiniame gyvenime.

Kai didžioji piramidė buvo pastatyta, ji buvo beveik 146 metrų aukščio. Metams bėgant ji neteko 10 metrų viršūnės. Daugiau nei 4 tūkstančius metų šis statinys buvo aukščiausias visoje Žemėje. Nuo jos viršūnės pradingę lygieji akmenys yra panašūs į tuos, kurių dar keletas išlikę ant kitos piramides. Visi keturi piramidės kampai yra labai tiksliai nukreipti į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Statinyje sudėta apie 2 milijonus akmens blokų, kiekvienas svėrė daugiau nei dvi tonas. Buvo sakoma, kad visos trijose piramidėse yra pakankamai akmens blokų 3 metrų aukščio ir 30 cm storio sienai aplink visą Prancūziją pastatyti. Į tą žemės plotą, kurį dengia trys piramidės, galėtų tilpti Vatikano Šv.Petro Katedra bazilika, Florencijos ir Milano katedros bei Londono Vestminsterio ir Šv.Povilo katedros, visas kartu sustačius.

Keletas koridorių, galerijų ir kitokių patalpų arba veda į faraono laidojimo vietą, arba buvo paruoštos kitiems tikslams. Faraono sargofagas padarytas iš raudono granito, kaip ir pati patalpa, kuri yra pačiame piramidės centre. Viduje visi akmenys vienas prie kito prigludę taip gerai, kad tarp jų net popieriaus lapo neįkiši. Įdomu ir tai, kad sarkofagas yra tik apie 1 cm mažesnis už įėjimą į tą laidojimo patalpą. Manoma, kad jis buvo įneštas į vidų dar statant piramidę. Labai gaila, kad viduje taip ir nepabuvau. Labai norėčiau vėl ten kada sugrįžti ir apžiūrėti viską viską viską, negailint tam laiko…
 
Vienas dalykas mane labai nustebino, o gal net kiek ir išgąsdino. Tam tikromis valandomis mieste musulmonų mečetėse ir ne tik jose žmonės ima melstis, ir tų maldų garsai sklinda iš garsiakalbių po gatves. Mums būnant prie piramidžių, staiga pasigirdo kažkoks gausmas, tokių garsų aš niekada nebuvau girdėjusi, o pirmą kartą išgirdus jie pasirodė kažkokie bauginantys. Ir tai buvo malda.

O toliau mus vežė prie Sfinkso. Didysis Sfinksas – tai akmenyje iškalta statula žmogaus veidu ir liūto kūnu. Tai – viena didžiausių iš vieno akmens iškaltų statulų visame pasaulyje. Manoma, kad ją padarė senieji egiptiečiai 3-ajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Sfinksas yra 57 metrų ilgio, 6 metrų pločio ir 20 metrų aukščio.  Šalia jo yra Sfinkso šventykla – laidojimo namai.

Antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą statulą iki jos pečių užpustė smėlis, ir jaunas princas Tutmosis susapnavo, kad už Sfinkso atkasimą jam bus pažadėta karūna. Didelėmis pastangomis jo suburta žmonių grupė sugebėjo atkasti tik priekines liūto letenas. Tiktai 1925 metais statula pagaliau buvo pilnai atkasta iš po smėlio. Kam ji buvo pastatyta, niekas nežino…

O mano įspūdžiai apie Sfinksą tokie: labai daug žmonių aplink, vaikai, kurie vėl kažko prašo ir kažką siūlo, labai daug šiukšlių aplink, net sunku buvo surasti ramesnę vietelę sustoti ir nufotografuoti. Be to, ten dar vyko kažkokie remonto darbai ar kažkas panašaus, todėl net kai kurie praėjimai uždaryti.

Sfinksui apžiūrėti mums gidė skyrė apie 15 minučių, o tiek - tai visiškai nulis. Edvardas anksčiau buvo ten gal 4 kartus, tai jo ir įspūdžiai kitokie, kai galėjo pamatyti statulą ir rytą, ir vakare. Visi sako, kad ji tada atrodo vis kažkaip kitaip…

Kitas maršruto etapas – pietūs viešbučio restorane. Tai buvo gana prabangus viešbutis, o jame – didelis gražus restoranas. Stalai – su geltonom blizgančiom staltiesėm, kėdės irgi buvo aptrauktos blizgančia medžiaga. Maistas mūsų jau laukė, iškart visi stojome į eilutę ir krovėmės į lėkštes. Tai buvo kažkoks mišinys ir europietiško, ir kažkokio kitokio maisto, bet viskas buvo labai skanu, norėjau paragauti absoliučiai visko. O koks desertų skanumas!!! Šiek tiek persivalgiau, bet juk taip norėjosi visko paragauti, ne kasdien juk būnu Egipte… Svarbiausia, kad skrandis visai nesupyko.

Visus mus sočius nuvežė į suvenyrų bei juvelyrinių dirbinių parduotuvę, o po to – į piešinių ant papiruso dirbtuves-parduotuvę. Jau iš anksto planavau nusipirkti kokį nors dirbinį iš aukso, juolab, kad ir auksas Egipte yra daug geresnis, nei JAV. Čia pas mus populiarus 10 arba 14 karatų auksas, o Egipte – 18 karatų ir dar grynesnis.

O mano įspūdžiai apie tą parduotuvę tokie. Visų pirma, prieš mums ten atvykstant, ten jau buvo iš mūsų kruizo gal pora autobusų žmonių, taigi, apie 100 ir plius mūsų apie 50. Patalpa nelabai didelė, visi apgulė stiklinius prekystalius, bandydami ką nors pamatyti. Buvo išvis neaišku, ar tie dirbiniai visoje parduotuvėje vienodi, ar prie kiekvieno prekystalio viskas kitaip, nei prie kitu, kainų šalia nėra, visi garsiai kalba... Nebesupratau, ar reikia irtis rankomis, kad ką nors pamatyčiau, ar kantrai laukti kitiems už nugaros, kol jie sau nusipirks… Bandžiau ir taip, ir kitaip… Laiko turėjome gal 45 minutes…

Vis dėlto įsigijau sau auksinį Nefertitės pakabuką, ko nors daugiau ieškoti nebeturėjau kantrybės. O pardavimas ten taip organizuotas: išsirenki daiktą, pardavėjas išrašo kažkokį dokumentą, tą dokumentą jis neša prie vieno stalo, kur jau guli kalnas panašių popierėlių, o patį dirbinį – prie kito. Aš moku pinigus arba duodu kreditinę kortelę, tada man išrašo dar vieną popierėlį, su juo aš pagaliau einu atsiimti savo pirkinio. Visi aplink šūkauja, rėkauja, nieko nesupranti... Apskritai aš jau norėjau iš to balagano kuo greičiau lėkti.

Kai jau savo Nefertitę laikiau saujoje, pamačiau, kad šiek tiek atokiau prekiauja marškinėliais su Egipto simbolika. Ir jų man labai reikėjo, net turėjau sąrašiuką, kokių dydžių ir kiek reikia. Ten dar teko spalvas pasirinkti ir piešinius, o dar būtent tokių spalvų ir su tokiu piešiniu, kokių aš norėjau, neturėjo, taigi, ir ten dar užgaišau… Sumokėti vėl teko panašiu maršrutu: nuo vieno stalo prie kito, kai visur – krūvos žmonių, net ne eilutės, o tikros krūvos…

Edvardas netoliese stovėjo, bet jo ta erzelynė visai neerzino, jam jau buvo visa tai matyta ne vieną kartą, sakė, kad čia normalu… Taigi…

Tada nuvažiavome prie tų piešinių ant papirusų. Edvardas jau turi nemažai panašių darbų, visus juos atsivežė anksčiau iš Egipto. Šį kartą pamatė labai gražius didelius Nefertitės ir jos vyro profilius – gili mėlyna spalva, raudonos lūpos, labai dailiai padaryti piešiniai. Kaina buvo nemaža – už abu 1.000 eurų, o perkant šiuos du mums dar leido pasirinkti vieną iš keleto dykai. Taigi, iš viso trys puikūs piešiniai. Juos įdėjo į specialų kietą ruloną, kad nesusilankstytų. Kolekcijai papildyti įsigijome tikrai gražius darbus.

Toje piešinių parduotuvėje mums dar pademonstravo, kaip paruošiamas papirusas, kad galėtų ant jo piešti. Tai labai skrupulingas procesas, užimantis nemažai laiko, kol gaunamas reikiamo dydžio ir spalvos papiruso lakštas. Jis gali būti ir visai baltas, arba šviesesnis ir tamsesnis, tarsi drobės gabalas.

Iš čia mus nuvežė į Kairo muziejų. Kad pakliūtume į jį, mes turėjome pervažiuoti patį miesto centrą. Ten ir pamačiau tikrų tikriausius eismo kamščius. Šviesoforai, žinoma, niekur neveikia, visos sankryžos užsikimšusios, visi savo mašiniukų snukučius tik kiša, tuo pačiu metu dar spausdami signalus iš visų jėgų. Mūsų autobusas naudojo labai juokingą signalą, ne pypsėjimo, bet tarsi kokį spjautuką, atrodė, kad jis tiesiog garsiai spjauna, tas mūsų autobusas. Tai buvo linksmas ir man naujas dalykas.

Vienu metu, kai išvažiavome iš centrinių gatvių į platų 5 eilių kelią, eismas beveik sustojo, bet signalizavimas netilo, ir mašiniukai kaip gyvatukai vinguriavo tarp tų penkių eilių. Kita kryptimi judantis eismo srautas darė tą patį. Net negaliu pasakyti, kad tos mašinos judėjo, jos gal tik krutėjo. Kaip Edvardas sako, “moving parking lot” – “judanti mašinų stovėjimo aikštelė”, bet čia ji buvo kitokia, nes mašinos, garsiai rėkdamos ir lėtai krutėdamos, dar ir bandė keisti eiles… Va, čia tai bent buvo kamščiai… O mes taigi į muziejų važiuojame ir ten dar pamatyti kažką norime – ne vien tik perbėgti paskui per visą tekinom.

Pagaliau pasiekėme mes tą muziejų. Gidė perspėjo, kad fotografuoti muziejuje neleidžiama, taigi, visus aparatus ir kameras teko palikti autobuse.

Muziejus – didžiuliame pastate, pilna turistų grupių, panašių į mūsų. Mūsų grupės gidė visai nesistengė kalbėti garsiau, taigi, visi 50 žmonių tikrai negalėjo gerai jos girdėti. Man pasisekė labiau – aš turėjau nuosavą ”gidą” Edvardą, mums temptis paskui tą savo grupę visai nebuvo reikalo. Jis tame muziejuje, kaip ir kitose lankytinose vietose, buvęs ne kartą, žinojo, kas ir kur yra įdomaus, pastebėjo, kurios ekspozicijos buvo atnaujintos.

Mudu pamatėme labai įdomių dalykų: faraonų laidojimo sarkofagus, galybes masyvių auksinių papuošalų iš faraonų kapaviečių. Man ten akys apraibo nuo didžiulių statulų, skulptūrų, vazų bei indų iš alebastro ir t. t.

Viena iš naujų ekspozicijų buvo įdomi tuo, kad ten buvo daiktai, rasti atkasant Amarnos miestą Egipte. Tas miestas vienu istoriniu momentu 20 metų buvo Egipto sostinė, o po to dingo. Ir dar įdomu tai, kad to miesto kasinėjimus vykdo Edvardo draugas iš Londono Kembridžo universiteto profesorius Barry Kempas.

Tai tas pats Barry, kuris kasmet organizuoja metinius ataskaitinius susirinkimus Amarnos miesto atkasimo rėmimo organizacijai Denveryje, Kolorado valstijoje. Šiai organizacijai priklauso ir Edvardas. Jis susipažino su Barry, kai dirbo Egipte ir aplankė Amarnos archeologinių kasinėjimų vietą. Edvardas tada netgi stalą padarė jiems, nes archeologų grupė tada dar neturėjo patogių buities daiktų. O Barry aš esu sutikusi porą kartų Denveryje per tuos ataskaitinius susirinkimus. Labai mielas ilgaplaukis 60-metis, kasmet 3-4 mėnesius praleidžiantis Egipte. Amarnos atkasimo rėmimo organizacija turi padalinių keliose Europos valstybėse ir JAV. Kasmet visi tos organizacijos nariai paaukoja šiek tiek pinigų kasinėjimo darbams ir archeologų grupei iš Londono.

Edvardas šiais metais buvo gana dosnus ir nusiuntė 1.000 dolerių čekį. Todėl ir pamatyti muziejuje nors dalelę kasinėjant rastų daiktų buvo ypatingas momentas Edvardui. Ta ekspozicija buvo nedidelė, bet įdomi. Amarnos miesto gatvės ir ne tik jos buvo grįstos plytelėmis su skrendančių ančių piešiniais.

Nemažai tokių plytelių buvo muziejaus ekspozicijoje tarp kitų rastų buities daiktų. Be plytelių ten dar buvo šventyklų sienų gabalai – irgi su skrendančių ančių piešiniais.

Man Edvardas išaiškino, kad Amarnoje šventyklas statė be stogų, kad besimeldžiantys matytų Saulę, nes jie ją garbino. Todėl ir sienos turėjo priminti gamtą, grindys – taip pat. Piešė jas gamtos vaizdais, tarp jų labai populiarus buvo skrendančių ančių motyvas. Edvardas tą faktą žinojo iš susitikimų su Barry ir iš istorijos bei panašių televizijos kanalų, kuriuos jis nuolat žiūri.

Beje, tas papiruso piešinys kurį mes galėjome pasirinkti sau dykai, ir buvo kopija tų piešinių, kurie buvo rasti Amarnoje. Taip pat šioje ekspozicijoje buvo ir Nefertitės statula, kurią gabalas po gabalo atkasa archeologai ir po truputį deda į vientisą kūrinį. Apie ją viename iš susitikimų pasakojo archeologas Barry ir rodė vaizdajuostę, kaip ją iš gabaliukų rinko, kaip derino tuos gabaliukus vieną prie kito, žiūrėjo, kurie kur tinka, kurie ne. Tai buvo be galo ilgas ir kruopštus darbas. O apskritai – visas muziejus įdomus, ir jį reikia iš tiesų ne vieną kartą ir ne per valandą apžiūrėti, kaip, beje, ir Egiptui vienos dienos tikrai per mažai. Tai va.

Iš Kairo muziejaus mes jau pasukome Aleksandrijos ir savo laivelio link. Mus pervežė per visą Kairą, kirtom platų Nilą. Kaire susitinka 7 tūkstantmečiai, ir čia būnant ilgiau, galima “pamatyti” tuos tūkstantmečius, pajausti juos,  nes ta visa ilgoji Egipto istorija puikiai “sutaria” su šiuolaikine civilizacija ir telpa viename 40-ties milijonų žmonių mieste. Pamenu, tada sėdėjau autobuse ir jau žinojau, kad grįšiu čia, kad dar būsiu čia, ir ne vieną dieną… Mes žinome, kad yra puikūs kruizai Nilu, sustojant kiekviename Egipto mieste ir jį apžiūrint, nes visi miestai Egipte yra įsikūrę palei Nilą. Gal kada nors ir toks kruizas bus mūsų patirtas, ir aš rašysiu apie jį taip, kaip dabar rašau apie šį…

Važiavome per Kairą, ir stebėjausi viskuo, ką mačiau ir apie ką šiek tiek kalbėjo gidė: miesto centre daugiaaukščiuose pastatuose prie Nilo buvo milijonų verti butai; šalia centro tarp palmių slėpėsi prabangiausi juodo marmuro gyvenamieji namai; už poros minučių kelio nuo tos prabangos – purvina gatvele su avių skerdykla, kur būrelis avelių laukia prie tos būdeles savo eilės… Asiliukas, tempiantis vežimaitį su būreliu vaikiukų jame ir jų mama, mažute, visa juodai apsirengusia moteriškaite…

Štai tokia realybė, kur viskas šalia – prabanga, auksas, biznis, milijoniniai turtai – ir avelės prie purvinos skerdyklos bei ožkytės dydžio karvės, skabančios sudžiūvusią žolę palei upę, tekančią per miesto centrą. Čia, Kaire, buvo visko, kas vadinama gyvenimu. Nuo galvos iki kojų baltu aprėdu arba taip pat, tik juodai, apsirengę vyrai ir moterys, tviskančiais kostiumais dėvintys verslo tūzai – ir susilenkusios, galvą juodai apsidengusios senutės, palaikiais drabužėliais vilkintys skurdo vaikai prie savo būsto, suręsto iš kartoninių dėžių…  Žodis “gyvenimas” turi būti labai didelis, nes jame  telpa tiek visko daug…
 
Išvažiavus iš Kairo, kilo lietus. Edvardas sakė, kad Egipte šiaip normaliai lyja porą kartų per metus, tad mes tapome ypatingo ir labai retai čia pasitaikančio gamtos reiškinio liudininkais. Autobusas lėkė greitai, net paslysdamas ant šlapio asfalto, nes lietus ne lijo, o tekėjo, ir ne iš kibiro, bet tarsi iš ežero…

Tiesa, išvažiavus iš Kairo, mūsų gidė atsisveikino ir paprašė Edvardo, kad jis pasirūpintų išdalinti lapelius ir paskui surinkti iš visų važiuojančių autobusu atsiliepimus apie ekskursiją bei surinkti į voką arbatpinigius autobuso vairuotojui. Ten taip jau įprasta, kad gidams ir vairuotojams yra duodama šiek tiek pinigų. Aišku, Edvardas su malonumu sutiko tai padaryti. Geriau būtų nesutikęs, bet jis gi ne toks žmogus.

Privažiavus Aleksandriją, aš ir vėl visa “sulindau” į langą. Buvo kažkas nuostabaus: beveik 10 vakaro, tamsu, daugybė šviesų mieste, daugybė žmonių visur. Net nesimatė, kur jie vaikšto, šaligatviais ar gatvėmis, nes jų buvo visur, judančių įvairiausiomis kryptimis, lėtai, įprastu tempu laviruojančių tarp autobusų, automobilių, visur jų buvo tiršta, kaip ir mašinų… Parduotuvės lauke iškabinusios prekes, todėl atrodė, kad tos prekės gatvėse plevėsuoja… Gaila, kad visa tai mačiau tik pro autobuso langą, gaila, kad nepajutau tos kunkuliuojančios masės kvapo, nes įsivaizdavau, kad jis turėjo būti ypatingas…

Tai va… Aleksandrijoje Edvardas autobuse visiems išdalino klausimynus, kuriuos reikėjo užpildyti ir grąžinti Edvardui, o jis turėjo sudėlioti juos į aplanką ir atiduoti kažkam, kas mus pasitiks uoste prie laivo. Taip pat jis pasiuntė per rankas voką, į kurį reikėjo įdėti arbatpinigių… O aš tuo metu žiopsojau pro langą.

Uoste autobusas buvo jau po 10 vakaro, mes šiek tiek vėlavome, bet dar nubėgome prie švediško stalo, tikėdamiesi dar gauti ką nors užkąsti. Kai grįžome į kajutę, aš kaip ir kiekvieną vakarą nakčiai prijungiau savo fotoaparatą ir vaizdo kamerą baterijoms įkrauti ir paklausiau Edvardo, kur jo fotoaparatas.

O jo fotoaparatas, pasirodo, liko gulėti autobuse ant lentynos virš mūsų sėdynių. Kai Kaire gidė pasakė, kad negalima neštis fotoaparatų į muziejų, jis ir mestelėjo savąjį ant lentynos, kad taip akivaizdžiai nesimatytų jo ant sėdynes. Ten pat liko ir rulonas su papiruso piešiniais. Gidei anksti palikus autobusą, niekas nepriminė, kad pasitikrintume, ar nepaliekame asmeninių daiktų, kaip darydavo kiti gidai…

Kaip kulkos nėrėme iš kajutės prie laivo informacijos vietos, bet ten nieko nebebuvo, neradome jokio aptarnaujančio personalo, juk buvo jau 11 nakties, o laivas plaukė į Libiją.

Kitą rytą labai anksti Edvardas nuskubėjo prie informacijos stalo paaiškinti, kas atsitiko. Jam pasakė, kad siųs faksogramą  į Egiptą su prašymu patikrinti tos kompanijos autobusus, vežusius iš laivo į Kairą.

O mes juk net autobuso  numerio nežinojome, tik vairuotojo vardą – Muchametas, bet ten dažniau nei kas antras yra Muchametai… Ir dar tokius didelius arbatpinigius palikome vairuotojui, sudėjome visus likusius egiptietiškus pinigus jam į voką.

Kai po dviejų dienų atėjo atsakymas, mums buvo pranešta, kad autobusuose nieko nerasta. Gaila buvo “Sony” fotoaparate likusios atminties kortelės su daugybe nuotraukų… Ir, aišku, labai gaila tų piešinių, ypač ančių… Tai va… “Siurprizai” mus pagavo ir čia…

Laukite tęsinio! Paskutinioji pasakojimo dalis bus apie Saulės užtemimą – ir ne tik!!!!!!