Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-05-06   Leonas Strioga: "Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus"
 
 

Kauno savaitraštis "Nemunas" pradėjo leisti solidų metinį priedą – almanachą "Kultūrinis Kaunas". Pirmajame šio almanacho numeryje susitinka du anykštėnai: skulptoriaus Leono Striogos monologą išgirdo, užrašė ir, pristatydamas almanachą kaip naują kultūrinės minties šaltinį, mums pateikia "Nemuno" publicistas, "Tiltų" rubrikos redaktorius Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Man pirmiausia rūpi dvasiniai, pamatiniai žmogų formuojantys dalykai. Net nežinau, kas svarbiau: menas gyventi, ar menas kalti medį. Dirbu tikrai daug, esu produktyvus vienišius. Negeriu, bohemos nepripažįstu vien todėl, kad paprasčiausiai ten, kur ji renkasi, nesilankau. Kai kūrybos šaltinis teka, nesinori jo stabdyti... Vanduo atneša ir bjaurasties, įvairių velniavų, tačiau man visada buvo ir tebėra svarbiausi ne materialiniai, o vidiniai žmogaus pasaulio niuansai.

Leonas Strioga. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Esu dvidešimtojo amžiaus pabaigos menininkas, skulptūrų forma be didelių ieškojimų ateina nelauktai, organiškai, specialiai nestudijavus. Nors patinka labai daug dailininkų... Henrio Muro monumentalumas, Pablo Pikasso azartas bei pasiutimas, Marini Marino klasikinis modernizavimas, ankstyvoji antika. Domiuosi ir esu įtakotas ne vien lietuvių liaudies kultūros – man, pavyzdžiui, įdomus Afrikos menas. O kokių darbų mačiau svečiuodamasis Izraelyje ir nuėjęs į labai gerame muziejuje rodomą Okeanijos ekspoziciją! Kaip viskas vieningai susieta, kaip skamba. Dabartinės instaliacijos dažnai paveiktos primityviojo meno. Bėda, kad Lietuvoje nudažo kokį šūdvabalį ar batą ir šaukia – pasaulinis lygis. Mes, girdi, ne provincialai. Dieve gink! Jeigu tik šokame pagal užsienių muziką, tada gerai, įdomu. Kaip čia pasakius... Neskubėkime pamiršti, ką turime savito, nepakartojamo, kokie turtai bei grožis šalia. Juo greičiau nutolsime, tuo ilgiau teks grįžti atgal. Dainuokime savo dainą. Tai – pagrindų pagrindas.

Paminėjome primityvųjį meną. Koks jis tikras! Nes buvo ritualas, religija. Man kūrybos procesas panašus į ritualą: suskamba kažkas viduje kaip malda, negaliu nekurti, turiu įsisąmoninti ir man prieinamu būdu išreikšti, ką esu išgyvenęs, apmąstęs. Savojo stiliaus paieškos ilgos, sunkios... Kartą skulptorius Gediminas Karalius apie mane pasakė: "Sunku suprasti, ar čia vieno autoriaus kūryba, ar kelių". Niekada neprievartavau savęs, nuo gryno, nuogo realizmo prie modernaus meno perėjau organiškai. Nors tylų konfliktą išgyvenau nuolat. "Koks bukas žmogus, – sakydavo apie mane, Iljos Repino dailės instituto studentą, profesoriai. – Kalbėk kiek nori, jis neklauso ir tiek". Realizmo, beje, neneigiu. Jeigu kūrėjas talentingas, darbas nuoširdus, tikras, teisingas, tada matome meną. Žinoma, vien nuoširdumo neužtenka. Dar svarbiau sau nemeluoti. Manau, kad prieš dvidešimt metų lyg ir pradėjau save atrasti, susiformavo stilus. Jeigu pajuntu, kad kūrinys su manim susilieja, tai yra mano idėjų, norų, idealų raiška. Skatinu žmones įkvėpti vilties, rasti savyje optimizmo, mylėti pasaulį.

Ta meilė tyli. Gerbiu nerėksmingus bendraminčius žmones. Jeigu pradėtume triukšmauti, žūtume... Kas gali būti geriau už dvasios apsivalymą, nuskaidrėjimą? Kad žiūrovas iš parodos eitų tarsi po išpažinties.

Kaip sakiau, man artima liaudies kultūra. Kai pasklaidau lietuvių liaudies meno albumus, jaučiu sąšauką. Ta forma, dvasingumas, liūdnumas... Tik nepainiokite liūdnumo su beviltiškumu. Ir mano darbai dažnai nelinksmi, tačiau jokiu būdu ne pesimistiški. Ar pastebite, koks graudžiai banguotas Lietuvos peizažas? Ir malonus, lemiantis žmogaus charakterį. Aš nuo Ukmergės, iš Kurklių valsčiaus. Ten prabėgo vaikystė. Aplinka mokė, auklėjo, ugdė, natūraliai, paprastai veikė tėvų pavyzdys. Mano tėvas labai mylėjo gamtą, jam visą gyvenimą rūpėjo dvasingi dalykai. Jis buvo lyg ir liaudies meistras, darė dėžutes, rėmelius, Kalėdų senelius, kiškučius, vieną kartą iš akmenų darželyje sudėliojo Vytautą Didįjį. Buvo išlikęs keletas jo darbelių, kitus atgaminau, juos įsigijo Rumšiškių liaudies buities muziejus.

Leonas Strioga. "Mykaliukas". 1993 m. MedisDaugiausia dirbu iš medžio, iš granito, marmuro – rečiau. Man geriausiai tinka beržas. Jis toks šiltas, priimtinas, artimas. Labai akcentuoju darbų medžiagiškumą, jis padiktuoja ir sumanymo sprendimą. Stengiuosi minimalistinėmis priemonėmis pasakyti kuo daugiau. Klausiate apie striogišką skulptūrų faktūrą? Septintojo dešimtmečio pabaigoje kūriau portretą iš marmuro, kuris atrodė labai negražus. Ką daryti? Truputį pakalinėjau paviršių, ir reikalai pasitaisė, padariau visai simpatišką portretą. Taip ir prasidėjo...

Žmogus ne Dievas, jis prieštaringas. Bet jeigu sekundę ar minutę pajunti, kaip susilieja idėja ir forma, pasigirsta Mozarto, dar geriau – viršūnių viršūnės Bacho muzika. Esi geriausias Dievo kūrinys, stebuklas, viskas tavyje – nuo šėtono iki pusdievio. Amžina kova, kova, kova... Tada, kai pradedi suprasti, kas esi, prieš juodulius, blogį turi kažką pastatyti. Menas – žmogaus išraiška, jo gyvenimo pozicija. Aš galiu ir parodau, kurioje pusėje esu. Esu įpareigotas savo tėvų, protėvių. Jeigu jau duota kiek nors talento, pasaulio supratimo, įgyvendink, žmogau, svajas, parodyk, kad yra gėris, meilė. O ką girdime? Taip, pinigas labai patogus dalykas. Ir man patiktų jų turėti tiek, kad padėtų kūrybai, o aš pasirūpinčiau kažkuo kitu. Man atrodo, tik gamta ir menas išgelbės žmoniją. Nes tai ir yra pats tikriausias grožis. Visada jaudinausi dėl savo genties, visada norėjau dangų arčiau žemės regėti. Vieni dirba ir su angelais kalbasi, kiti – su velniais... Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus. Ne visada pajėgiu, bet stengiuosi nepaneigti Dievo duoto įsipareigojimo išsaugoti žmogiškumą, žmogaus vaizdą.

Taip, domiuosi ir Rytų filosofija, tik, man regis, ji lyg ir atitrūkusi nuo gyvenimo. Giliai mąstoma, o paprastam žmogeliui dažniausiai sunkiai suvokiama. Man iš viso neaišku, kodėl žmogus taip retai vykdo Dievo nurodymus. Kas eina į bažnyčią? Geri, dori tautiečiai. Atsiklaupia ir blogieji, cinikai, tik jie apsisukę vėl daro savo. Kartais pabando pakilti, deja, sparneliai per maži... Esame lyriška ir karinga tauta. Ar tai paveldėjimas iš anų laikų, kad atsirado tiek daug galvažudžių? Jeigu neįmanomai sunku atsispirti gyvenimo sunkumams, jau geriau, kad žudyti norintis žmogus kaip kamikadzė naikintų kitą "brudą".

Graikijoje mačiau, kaip nuostabiai suderinta architektūra ir skulptūros. Stebuklingai! Kokie mes tada pasirodome menki, apgailėtini, kaip mums viso to nereikia. Kur ir kaip pastatyti skulptūrą siaubinguose mūsų mikrorajonuose? Kaip sakė Mindaugas Navakas, nebent ant namų kiaules ir statines užkėlus... O juk ten gyvena tūkstančiai žmonių. Kaip juos sutaurinti? Kaip palinksminti? Aš sutikčiau Ąžuolyne arba Senamiestyje įrengti savo skulptūrų skverą, tik kam tai rūpi, kada ir kas galėtų finansuoti? Juk mes pajėgūs, kai kas atrodytų ne prasčiau negu Paryžiuje, turime tiek gerų mažai žinomų skulptorių. Aš jau nekalbu apie Juozą Mikėną, Robertą Antinį (tėvą), įdomūs ir Vladas Vildžiūnas, Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, Vytautas Šerys. O kur dar Mindaugo Navako, Antano Rimanto Šulskio skulptūros? Kūryba kartais sprogsta netikėtai, nei iš šio, nei iš to. Paveikti gali Oskaro Milašiaus, Alfonso Nykos-Niliūno, Sigito Gedos, Jono Aisčio eilėraščio eilutė, pajusta gera kosminės energijos srovė, meditacija. Sunku tiksliai pasakyti. Bandau suprasti save ir kitus, kurti lyg ir kokią gyvenimo bausmės apsaugą, kad visiems būtų jaukiau, drąsiau, pasijustume stipresni. Jeigu duota valia, protas, galia paveikti net savo likimą.

Žinoma, aukščiau bambos neiššoksi, tačiau sutinku būti toks, koks esu, kaip paprastas artojėlis.

Užrašė Vidmantas Kiaušas

 
 
    Atgal...