Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-06-03   Pavasaris su anykštėnų kūryba: mintys nauju laiku
 
 

Šiais metais Anykščių krašto autoriai ar jų kūrybinio palikimo gerbėjai išleido keletą grožinės ir memuaristinės kūrybos leidinių. Juose vyraujanti tendencija – kažkada jau nuskambėję žodžiai aidi nauju laiku, kita forma ir taip tiesia tiltus tarp skirtingų skaitytojų kartų.
 

Stasys Yla. Kūrėjų portretai: Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas. – Vilnius: A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Petro ofsetas, 2008. – 112 p.: iliustr.

Iš Luciūnų kaimo (Kurklių parapija, Anykščių r.) kilęs teologas ir istorikas, publicistas ir mąstytojas kun. Stasys Yla (1908-1983) paliko savo apmąstymų apie daugelį Lietuvos kultūros kūrėjų.

Šiemet, kai Lietuvoje minimos jo 100-osios gimimo metinės, Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus perengė ir išleido specialų jo anykštietiškos tematikos minčių rinkinį.

Jame pateikiami du S. Ylos žvilgsniai į savo gimtinės rašytojus: iš kultūros istorijos studijos "Vardai ir veidai" (išleista 1984 m. Čikagoje, JAV) pakartojamas Antano Baranausko portretas, o iš asmenybių religinius lūžius analizuojančios studijos "Dievas sutemose" (išleista 1984 m. Toronte, Kanadoje) – skyrius "Jonas Biliūnas džiaugiasi atgavęs sielos ramybę". Jų portretai, S. Ylos knygose sukurti istoriniais ir psichologiniais aspektais, Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.

Kūrėjas pristatomas kultūrologo Vytauto Balčiūno įžangoje, knygoje pateikiama ir S. Ylos bibliografija, kurią sudarė Gediminas Mikelaitis.

Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis. Į aukštą kalną: biografinė apybraiža apie Joną Biliūną. – 2-asis papild. leid. – Utena: Utenos Indra, 2007. – 387 p.: iliustr., portr.

Dar vienas Anykščių muziejininkų globotas ir pagaliau spaustuvės dažais pakvipęs leidinys.

Kai 1986-aisiais pasirodė anykštėnų Račkaičių šeimos ilgai ir kruopščiai rengta bei "Vyturio" leidykloje išleista knyga apie rašytoją Joną Biliūną, šis leidinys anykštėnams tarsi suartino dvi amžių sandūras – XIX-XX ir besibaigiantį XX amžių. Biografinės apybraižos žanrą tąkart pirmąkart išbandę autoriai ne kartą prisipažino, kad tuo metu rašė, būdami giliai įsijautę į rašytojo asmenį, į kūrybą. Tačiau tada jie dar turėjo parinkti tokius akcentus, kurie apskritai leistų nuoširdžiai kalbėti ne tik apie J. Biliūną kaip "proletariato" rašytoją, bet ir atskleisti jo gyvenimo ir minčių pilnatvę.

Dabar, po dviejų dešimtmečių, autoriai peržiūrėjo šią knygą, kai kur patrumpino, kai kur papildė ir, skatinami Vilniaus anykštėnų idėjos, patys paruošė antrąjį, atnaujintą jos leidimą.

Per tą laiką ne tik užaugo nauja skaitytojų, kopiančių į savo laimės žiburį, karta. Gali būti įdomu tiesiog palyginti abu leidinius – kad būtų galima įžvelgti istorinės aplinkos skirtumus ir vertybių prioritetus.

Kęstutis Arlauskas. Proto tipai: prisiminimų romanas. – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 326 p.

Ilgai brandinti Kavarske gyvenančio produktyvaus rašytojo K. Arlausko prisiminimai išsiliejo šiam autoriui labiausiai patinkančiu romano žanru. Pasak paties autoriaus, išleidusio 20-ąją savo kūrybos knygą, romanas jam kaskart leidžia pasakyti daugiau, nei sutalpintų apysaka ar kuris kitas prozos žanras.

Sumanytas kaip pasakojimas apie rašytojo kūrybos virtuvę, romanas "Proto tipai" išsiplėtė iki plačios autobiografinės panoramos, leidžiančios skaitytojui patirti, kaip augo, formavosi ir išminties sėmėsi šiandieninė 70-mečių karta. Atvirai autobiografinis publicistinio stiliaus romanas apima laikotarpį nuo K. Arlausko vaikystės iki šių dienų, tačiau svarbiausia jo linija yra herojaus patirtys, įgytos bendraujant su žmonėmis, ruošiant ir leidžiant ankstesnes savo knygas.

Kritikai jau pastebėjo, kad K. Arlauskas stengiasi pabrėžti nuolatinę tikrovės ir idealo, realistinės detalės ir simbolio, gėrio ir blogio, praeities ir dabarties sąveiką. Prisiminimų romane įsiterpia ir jo autoriaus įspūdžiai, bendraujant su kraštiečiais Judita Leitaite, Ferdinandu Jakšiu, Emilija Vitkūnaite-Vaitkevičiene, Juozu Zavaliausku, Petru Tarasenka, Stepono Kairio dukterėčia Brone Kairyte-Raupeliene ir daugeliu kitų.

Romaną praskaidrina šiam autoriui būdingu lengvu ir šmaikščiu žodžiu nuspalvintos situacijos, kurios iškilo, leidžiant ankstesnes jo knygas. K. Arlauskas atveria tai, kas dažniau nutylima: romaną ar apysaką sukurti kartais yra kur kas lengviau, nei juos atvesti iki skaitytojo. Skaitytojai jau pastebėjo, kad "Proto tipų" autorius savo prisiminimus pateikia, juos apvilkdamas švelnios lyrikos, kartais satyra ar humoru nuspalvintais rūbais, o atskiri romano epizodai tampa lyg savarankiškomis novelėmis ar apybraižomis.

Utenos spaustuvės išleistą knygą redagavo autoriaus duktė Rita Juchnevičienė, apipavidalino dailininkas Donatas Lunys.

Aleksas Navickas. Mano uosis: eilėraščiai. – Utena: Utenos spaustuvė, 2007. – 109 p., iliustr.

Penktoji šio anykštėno, pradėjusio skaičiuoti devintąjį savo amžiaus dešimtmetį, kūrybos knyga. Nuo mažų dienų kuriantis, tačiau literatūros studijų pasiekti neįstengęs A. Navickas pripažinimo sulaukė senatvėje: 2005 metais už apsakymų knygą "Gandro mirtis" jis buvo apdovanotas IX Rytų Lietuvos literatų konkurso pirmąja premija.

Kaip pripažino rašytojas profesionalas Kęstutis Arlauskas, vertindamas A. Navicko kūrybą, joje "puikiai derinasi gyvenimiškoji patirtis su lakia autoriaus fantazija. Konkretaus mąstymo literatas nevengia lyrinių nukrypimų, kuriuose kaip tik ir atsispindi raiškiausi jo kūrybos bruožai: praradimų skausmas, sėkmės praeinamumas, atradimų šviesa".

Pasak K. Arlausko, poezijos rinkinio "Mano uosis" autorius sugeba paviršiun iškelti skaudžius mums visiems įvykius, vyriškai taupiai, be ašaringumo žvelgia į aplinką, kurioje  telpa 54 metus šalia esančios, pastaruoju laiku pasiligojusios  gyvenimo draugės akys, prisiminimuose vis iškylantis šarkos lizdas ir gimtosios sodybos kieme augęs uosis, kurio kelmą aplankęs, Aleksas išvydo virš jo riogsantį grybą.

-anykstenai

 
 
    Atgal...