"Po maldos žodžių per ratelį nuvilnijo "amen"… Daugelio akys buvo sudrėkusios, o mano, matyt, labiausiai. Vis tik tai pirmoji mano Padėkos dienos šventė, tapus lygiateise JAV piliete."

JAV anykštėnė Vita Morkūnaitė-Henderson dalijasi autentiškais įspūdžiais po Padėkos dienos - vienos didžiausių švenčių Jungtinėse Amerikos Valstijose. 

Ši graži tradicija atkeliavo iš XVII šimtmečio, kai pirmieji piligrimai iš Anglijos atvyko ieškoti religinių laisvių į rytinę Šiaurės Amerikos pakrantę, kur dabar yra Naujosios Anglijos valstija.

Atsivežto maisto jiems ilgam neužteko. Atvykėliams teko čia patiems grūdus augintis.

1620-ųjų derlius buvo labai prastas. Atsivežtos sėklos buvo nederlingos. Piligrimai buvo taikūs, todėl vietiniai Amerikos indėnai atėjo pas juos su patarimais, kaip užsiauginti duonos. Jie pasiūlė  verčiau sėti kukurūzus, nes jie čia paprastai gausiai derėdavo.

Atvykėliams pasinaudojus tokiais indėnų patarimais ir draugiškais pamokymais kitais metais pavyko užauginti daug maisto. Sudoroję javus, išmokę apdirbti kukurūzus, piligrimai iškėlė puotą ir pakvietė į ją indėnus.

Tuo metu laukuose gyveno daug laukinių kalakutų. Ruošiantis toms vaišėms, daug jų buvo sugauta ar nušauta ir patiekta didžiajai vakarienei su indėnais gausiam derliui atšvęsti.

Taip ir gimė tradicija Amerikoje kasmet ketvirtą lapkričio ketvirtadienį švęsti Padėkos dieną, o ant vaišių stalo kaip vieną iš pagrindinių patiekalų turėti kalakutą. Po poros šimtmečių Padėkos diena tapo valstybės švente.

Žinant tradicijos pradžią, visai suprantama, kodėl per Padėkos dieną stalai lūžta nuo valgių. Taip buvo visada, nes maisto gausa ant stalo, didelis namas, didelis automobilis ir tada, ir dabar čia simbolizuoja pasiturintį gyvenima, "amerikietiškos svajonės" pasiekimą.

Šiais metais mudu su vyru Edvardu Padėkos dieną šventėme Dalase, Teksaso valstijoje, pas vyro sūnėną Džefą. Jis pakvietė apie 30 svečių. Didžiuliame name vietos pakako visiems, bet lauke buvo šilta ir saulėta, todėl daugelis skanavo valgius prie baseino.

Pietūs buvo "suneštiniai". Turėjome net tris kalakutus: vienas rūkytas, kitas keptas, trečias farširuotas… Amerikiečiams ypač svarbu prie kalakuto turėti bruknių padažo ir bulvių košės… O prieš tai – kiek dar  užkandžių, o po to – kiek visokių desertų…

Kai maistas buvo išdėliotas virtuvėje ant didelio stalo, visi svečiai, net ir įvairaus amžiaus vaikai, sustojome ratu aplink tą maistu apkrautą stalą, visi susikibome rankomis, o namų šeimininkas tarė trumpą maldą, kuri buvo maždaug tokia:

"Ačiū, Dieve, už gausų maistą ant šito stalo, už tai, kad daugelis esame sveiki ir stiprūs, kad visų vaikai gražiai auga..." 

Džefo žmonos mama labai sirgo, bet ji vis tik sugebėjo atvažiuoti pas dukrą į Padėkos šventę. Ji serga širdies liga,  bet operuoti jos jau  nebegalima.

Savo maldą Džefas užbaigė, padėkodamas Dievui ir likimui, kad jo uošvė yra kartu su visais gražiame ratelyje, ir palinkėjo jai dar ne vieną Padėkos dieną gražiai atšvęsti. Po maldos žodžių per ratelį nuvilnijo "amen"…

Daugelio akys buvo sudrėkusios, o mano, matyt, labiausiai.

Vis tik tai pirmoji mano Padėkos dienos šventė, tapus lygiateise JAV piliete.

Aš esu labai dėkinga likimui, tokiu dideliu kampu pasukusiam mano gyvenimo kelią. Mano gyvenimas tapo pilnas teigiamų emocijų, kupinas neišdildomų įspūdžių, jis man padovanojo labai gerų draugų, likusių anapus Atlanto, ir padėjo man įgyti naujų draugų čia – ir tarp  lietuvių, ir tarp amerikiečių.

Esu dėkinga likimui, kad turiu nuostabią brolio šeimą, kad turiu mylimą tetą – savo antrą Mamą, - ir visus juos labai myliu. Dėkinga dangui ir žvaigždėms, kad turiu gerą draugą ir vyrą, kuris mane myli, lepina ir laiko mane svarbiausiu dalyku, atsitikusiu jo gyvenime…

Jau žinau, kad ši šventė ir man taps viena svarbiausių.

Vita Henderson
JAV

PS. Beje, rūkytas kalakutas su bruknėmis buvo nuostabus!