Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-12-19   Vygando Račkaičio knygoje „Bėga vėjas miškais“ – poeto dvasinių ieškojimų atodanga
 
 

"Smagu kalbėti apie gerą knygą, suteikusią tau ne vieną malonaus poilsio valandėlę, apie knygą „Bėga vėjas miškais“, parašytą  rašytojo anykštėno Vygando Račkaičio", - teigia Anykščių A.Baranausko vidurinės mokyklos mokytoja Dangira Nefienė.

Tokios lietuvių kalbos ir literatūros specialistės mintys apie naujausią V.Račkaičio knygą pasirodė Anykščių Šv.Mato parapijos mėnraščio "Iš tiesų..." paskutiniajame šių metų numeryje.

"Bėga vėjas miškais" – antroji V.Račkaičio poezijos (pirmoji – „Atodangos“, išleista 2002 m. ) ir penkioliktoji rašytojo, skaičiuojančio  ketvirtą kūrybinio darbo dešimtmetį, knyga.

Rašytojas V.Račkaitis rašo įvairiais žanrais – kelionių apybraižas, kraštotyros darbus, gamtos miniatiūras, kartu su žmona Milda Telksnyte išleido biografines knygas. Bet šis kūrėjas visada lieka ištikimas jautriam žodžio skambėjimui, giliai minčiai, subtiliai pajautai.

„Bėga vėjas miškais“ – tai trys eilėraščių-miniatiūrų ciklai, atskleidžiantys kūrėjo dvasinę patirtį.

Pirmajame cikle „Ateik iš peleno“ mitologijos ir tautosakos motyvai perteikia lyrinio subjekto siekį suvokti savo šaknis, širdimi pajusti daugelį metų kauptą tautos dvasinę patirtį. Gabija, Medeinė, Perkūnas, Laima, Būtis, Patulas, Patrimpas – tai tik keletas čia minimų mitologinių būtybių ir senųjų mūsų dievų.

Apie kiekvieną kalbama talpiu žodžiu, įtaigia metafora ar palyginimu atskleidžiant žmogaus būties prasmės paiešką, nesustojantį laiką, norint daug ką suvokti, kol neatkelti Dangaus vartai, o deivė Mildos gali „tirpdyt ledą / mūsų visų širdyse“.
 
Cikle „Dar žydi raudoklės“ lyrinis subjektas, skaitydamas „Būties ženklus“, prisimena
išėjusius artimuosius, kurie vis tiek šalia, nes „ir mirusių motinų meilė gyva“, o liepos šaka laimina lyg „nematytos ir nepažintos / mano senolės“, nes žmonės palieka buvimo ženklus.

Čia ieškoma atsakymo į klausimą „Nejaugi ateiname išnykti?“ ir suvokiama, kad „kiekviename žiede / prasideda begalybė“, o „šaknys surinks / mūsų pėdas“ ir „Lyg šauktų kažkas / sugrįžti į pradžią / Prie metančio lapus / mano Gyvybės medžio“. Gamta jaučiama siela, joje ieškoma gėrio ir grožio, o matant gyvybingumą galima pamiršti ir „savo metus“.
 
Svarbi tema – Dievo buvimo suvokimas ir pajauta, nes aplink „sklendena Kūrėjo Dvasia“, o
lyrinis „aš“ prašo Viešpatį, kad išlaisvintų iš vidinių prieštaravimų, kad atskirtų „šviesą nuo tamsos“, kad aidėtų „kaip viltis / atgijęs / giesmės aidas“. Skaitydamas „Būties ženklus“, lyrinis subjektas suvokia savo laikinumą, pripažįsta maldos svarbą („Liks tik malda...“), „Amžinybės tiesą“.

Trečiajame cikle „Nuo rudens iki rudens“ metų laikų slinktis lyriniam subjektui – galimybė ieškoti atsakymų į būties klausimus, skaitant gamtos laiškus „tau ir man – visiems“, metaforiškai fiksuoti nuotaikas, ypatingas akimirkas. Ciklinio laiko pajauta suteikia viltį, kad po rudens ir žiemos – pavasaris „žaluma užlieja ir mano sielą“ ir visada „noriu ir noriu žiūrėt“ į sprogstančius medžius, nes apima nenusakomas pilnaties dvelksmas.

Autorius randa pačias subtiliausias žodžio prasmes, išgauna ypatingą jų skambėjimą. “Vaitoklis paukštis”, “ainija”, “saulėlaidos”, “žiedeklėlė”, “sentėviai”, “vabalakė naktis”, “žydi raudoklės” – tai tik keletas žodžių, suteikiančių progą įsitikinti, kad mūsų gimtosios kalbos lobiai neišsemiami.

Knygelė iliustruota rašytojo vaikystės draugo dailininko Roberto Žukausko grafikos darbais, kurie nėra eilėraščių iliustracijos. Tai tarsi dviejų giminiškų sielų – Poeto ir Dailininko – meninės raiškos sąšauka. 

 
 
    Atgal...