Praėjus metams, kai aktorius Algimantas Masiulis pasitraukė į amžinybę, teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė Audronė Girdzijauskaitė "Kultūros barų" 2009 m. Nr. 7-8 grįžta į tuos prisiminimų takus, kuriuose vaikščiota kartu su šiuo iš Anykščių krašto kilusiu teatro grandu.

„Iš vaikystės pamenu vieną tokią istoriją, apie kurią prieš kokį trisdešimtį metų esu parašęs apsakymą. Mano motinos gimtinėje, kaime, gyveno našlės žolininkės silpnaprotis sūnus Dzidorius. Valstiečiai jį kviesdavosi į talkas, nes jis buvo labai stiprus. Girti jo nebuvo galima – persistengdavo. Kartą, parvežant kuliamąją, nutrūko branktas, arklys Dzidoriui kaukštelėjo kanopa, ir jis mirė. Niūrią lietingą dieną stovėdamas prie lango, mačiau, kaip purvinu, išlytu keliu vežimą į kapines lydėjo viena motina. Vieniša motina... Šis vaizdas mane sukrėtė visam gyvenimui.“

Šią paprastai ir talentingai papasakotą istoriją prieš ketvirtį amžiaus užrašiau viename iš interviu su Algimantu Masiuliu.

Ją papasakojo žmogus, visą gyvenimą ieškojęs tikrųjų gėrio, atjautos, išminties šaltinių, bet terenas, po kurį vaikščiojo tų šaltinių ieškodamas, buvo nelygus, vietomis net pavojingas, lyg lava užpilta, gruoblėta, vietomis įplyšusi Islandijos žemė. Mes visi anuomet tokia žeme vaikščiojom...

Įsidėmėjau Algimantą Masiulį septintojo dešimtmečio pradžioje, kai baigusi studijas Maskvoje grįžau į Lietuvą ir tekdavo dažniau nuvykti į Panevėžio teatrą.

Nepasakyčiau, kad Algio vaidyba tada man darė gilesnį įspūdį, tiesą sakant, ir vaidmenys, išskyrus Hepį „Komivojažieriaus mirtyje“, Fadinarą „Šiaudinėje skrybėlaitėje“ ir Eglį „Franke V“, nebuvo tokie jau įdomūs. Ne visus teko ir pamatyti. Ne kartą jis yra dubliavęs Bronių Babkauską... Tačiau Juozo Miltinio legendiniai aktoriai vis dažniau pasirodydavo Vilniuje, kur atvykdavo filmuotis lietuviškuose filmuose, arba – pakeliui į Maskvą, mat juos graibstyte graibstė Sovietų Sąjungos kino studijos. Dažniausiai jie apsistodavo „Vilniaus“ arba „Neringos“ viešbutyje, ypač tie, kurie neturėjo Vilniuje giminių, todėl Babkauską, Masiulį, Gediminą Karką su Eugenija Šulgaite, net Donatą Banionį galėjai sutikti centre, rečiau – ir ne visi – lankydavosi „Neringos“ kavinėje. Aktoriai labiau mėgo nuošalesnes vietas – „Vilnelę“ prie „Vilniaus“ restorano, „Dainavą“ arba „Rūtą“. Būtent „Vilnelėje“ Bronius Babkauskas, Panevėžyje bendravęs su mano dėde Eugenijum Girdzijausku, žinomu chirurgu, linksmai supažindino mane su Masiuliu.

Taip ir prasidėjo keista, permaininga, trūkinėjanti mudviejų draugystė, trukusi daugiau kaip keturiasdešimt metų. Prisimenu daugybę epizodų, bet iš jų sunku sudėlioti vientisą, nuoseklų pasakojimą.

Knygos mano kartos žmonėms buvo didžiulė vertybė. Knygas pirkome, skaitėme, jas skolindavomės, jų pavydėjome... Dėl jų mokėmės kokios nors svetimos kalbos, anuomet pirmiausia – lenkų.

Atvykęs į Vilnių, Algis dažnai man paskambindavo. Keletą kartų lankėsi vadinamuosiuose Mokslininkų namuose prie upės, kur aš su tėvais tada gyvenau. Pasivaišinęs kava, trumpai šnektelėjęs, Algis mėgdavo įdėmiai apžiūrinėti knygų lentynas, vartyti knygas. Kartą paklausė, ar aš jas skolinu. „Aišku!“ Nuo to karto vis išsiveždavo kokią knygą ar kelias, perskaitė visą caro laikais išleistą Strindbergą, Hamsuną, Oscarą Wilde-ą, Merežkovskį, kitus autorius. Nė vienos nepradangino, o parvežęs atgal trumpai pakomentuodavo. Manau, buvo paveldėjęs smalsumą gyvenimui, bet mylėti knygas, gilintis į reiškinius ir į save patį, studijuoti aplinką ir žmones išmoko iš Juozo Miltinio, kurį įvairiomis progomis dažnai cituodavo.

Porą kartų lankėmės „Neringoje“ drauge su Bronium Babkausku, kuris, pavargęs po filmavimo, dar su grimo likučiais ant veido, bet vis tiek nuostabiai žavus, visokiais žodžiais keikė kino studiją, kažin kokią man nesuprantamą netvarką, prastovas ir net Vytautą Žalakevičių, esą išspaudžiantį iš artisto visus syvus... Bronius buvo atviras, betarpiškas kaip vaikas, pažeidžiamas, bet atlaidus, su visais lengvai ir elegantiškai bendravo, kiekvieną matė ir jautė... Jo tamsiose akyse blykčiojo švieselės, išreiškiančios įvairiausius jausmų ir santykių niuansus - nuo švelnumo iki ironijos. Juokėsi užkrečiamai, atlošęs galvą.

Kartą, neradęs vietos prie mūsų „bokso“, kur sėdėjau su draugėmis, tiesiog atsiklaupė stalo gale. Iškart atlėkė besišypsanti padavėja su kėde (retas atvejis sovietiniais laikais!) ir bematant Bronių pasodino...

Algis buvo visai kitoks. Aplinka, man regis, jam atrodė svetima, rūpėjo ją įveikti, buvo svarbu, kas ir kaip į jį žiūri, kaip traktuoja. Kažkuo priminė kompleksų kankinamą Čechovo Solioną, kokį jį suvaidino Adamas Hanuszkewiczius savo spektaklyje... Pokalbis su Algiu, ypač viešoje vietoje, megzdavosi sunkiai, trūkinėjo, nėjo gilyn. Nepatirdavai bendravimo malonumo. O išsiskirdamas nežinojai, ar dar kada susitiksi.

Kalbant apie knygas, svarbu pasakyti, kad Algis daug skaitė visą gyvenimą, pats irgi parašė knygą, kurios pavadinimas, skambantis šiek tiek „verslininkiškai“, išreiškia jo kredo – „Tema: visada yra galimybė...“ Galimybė pasiekti? Palikti? Prisikelti? Išeiti?

Viršelį „puošia“ kičiška spalvota nuotrauka iš prasto spektaklio „Liūtas žiemą“. Joje rimtas ir gražus Masiulis su aukso karūna ant galvos, suprask, – k a r a l i u s.

Šią didelės apimties knygą sudaro dienoraščiai, apmąstymai apie būtį ir buitį, repeticijų užrašai. Vis dėlto pelai joje neatskirti nuo grūdų, pernelyg paisoma gražaus fasado, nuoširdumas dažnai suvaidintas, o atvirumas atmieštas prasimanymais. Maestro, atrodo, nori nustebinti savo intelektu ir koketuoja su, jo nuomone, naiviais skaitytojais.

Laiškai kaip gyvenimo liudytojai, jeigu jie tikri, man regis, yra viena didžiausių vertybių, ypač šiais laikais, kai didžiuma žmonių sutūpę prie kompiuterių. Visais pažinties su Algiu metais susirašinėjome. Kartais – su didelėmis pertraukomis, šuorais. Algis mėgo rašyti, aiškintis, dalytis mintimis, įžvalgomis, potyriais. Ne visus ankstyvųjų metų laiškus suradau – jaunystėje korespondencijos nevertini, kai kurie laiškai nusimetė, o gal tūno kur pasislėpę...

Algis rašė tvarkingai, jo dailus braižas, ilgainiui įgavęs manieringumo, buvo lengvai įskaitomas. Vėlesniuose laiškuose svarbiausi žodžiai ar mintys pabraukti spalvotais flomasteriais. Pailgi ir vis kitos spalvos – sidabriniai, violetiniai, gelsvi, oranžiniai – vokai, kaip ir laiškų popierius, dažniausiai su prasmingais ženklais, su Kazio Borutos, Jono Puzino portretais ar Nacionalinio muziejaus vaizdu, atrodė įspūdingai. Vokus papildomai užklijuodavo permatoma lipnia juosta. Visada ir visur jam buvo svarbi forma.

Racionalius, metodiškus jo laiškus kartais skaitydavau „įstrižai“, nelabai gilindamasi, nes nejusdavau, kad būtų kreipiamasi konkrečiai į mane, panašų laišką jis galėjo išsiųsti bet kam, tiesiog todėl, kad panūdo pasikalbėti, pasidalyti mintimis.

Bet jeigu klausdavau ko nors apie teatrą, apie „Statytojo Solneso“ ar „Kreditorių“ vaidmenis, jų interpretacijas, atsakydavo išsamiai ir nedelsdamas. Kartą pasakiau jam, kad draugų, ypač menininkų, laiškus kaip ypatingą vertybę perduodu archyvui arba teatro muziejui. Jis tai įvertino ir vietoj „Miela Audre!“ (taip mane vadino namiškiai ir draugai) atsirado reikšmingesnis, manieringesnis kreipinys „Mieloji drauguže“, visam susirašinėjimui suteikiantis kiek kitokį, pasak Sauliaus Macaičio, „muziejinį“ atspalvį...

Šlovės spinduliai, kelionės po Sovietų Sąjungą, filmai su įspūdingais Masiulio personažais, užsienio turnė, pažintys su žymiais žmonėmis, moterų dėmesys, pagaliau pinigai, kuriais laisviau disponavo, ir bohema (nors Algio būdas visai nebohemiškas – jis buvo pernelyg įsitempęs, provincialiai atsargus, retai kada atsipalaiduodavo) – veikė psichiką, išryškino kai kuriuos nemalonius charakterio bruožus.

Būdavo, sutinki seniai matytą Algį Vilniuje, apsidžiaugi, sustoji kur nors ties Vilniaus gatvės kampu, o jis kalbėdamasis kraipo savo anksti pražilusią galvą į šalis, akimis seka, ar jį pastebi, ar atpažįsta praeiviai, ar jis daro įspūdį. Kaipgi jo neatpažinsi?! Ir ūgis, ir povyza, ir elegantiška languota kepė po kelionės į Londoną (stačiai Šerlokas Holmsas!), ir išdidi veido išraiška – viskas ragino atpažinti ir pripažinti.

Vėlesniais metais ne kartą esu jį mačiusi Kaune, Laisvės alėjoje, sėdintį kurios nors kavinės terasoje, gurkšnojantį kavą, dažniausiai vienišą...

Kartą po ilgos pertraukos susitikome Teatro draugijos surengtame Teatro dienos pobūvyje. Tai buvo 1973-iųjų ankstyvas pavasaris, man ypatingas, nes sunkiai išgyvenau Tėvo netektį. Pamenu, priėjo Algis, jau stipriai išgėręs, prasegtais marškiniais, nusmukusiu kaklaraiščiu, nežinia kodėl agresyviai nusiteikęs, arogantiškas, ir vietoj užuojautos išdėjo mane į šuns dienas.

Esą stambių reiškinių mene aš nepastebinti, mano žinios toliau Kalugos ar Tambovo leidinių nesiekia (tai sakydamas labai klydo, nes būtent tokiose leidyklose sovietmečiu pasirodydavo gerų knygų), teatre toliau Kazimieros Kymantaitės nieko nematau... Buvo skaudu. Nuėjusi į šalį apsiverkiau. Vytautas Čibiras pasisodino mane prie baro ir bandė guosti: „Girto kalbos, girto kalbos... Nekreipk dėmesio...“

Pagalbos tam tikrais gyvenimo momentais reikia kiekvienam. Yra buvę atvejų, kai Algis prašydavo padėti. Kartą paskambino iš Vilniaus ir paprašė nedelsiant atvažiuoti į „Gintaro“ viešbutį, kur yra apsistojęs. „Man labai blogai“, – pasakė ir jo žodžiai mane išgąsdino, nes neseniai buvo nusižudęs draugas, į kurio pagalbos šauksmą niekas, matyt, neatsiliepė. Tą vėlyvą nejaukų rudens vakarą radau Algį prišnerkštame viešbučio kambaryje, – ant stalelio palei sieną buvo išrikiuoti tušti buteliai, taurės su gėrimų likučiais, išknaisiotos mišrainės, nuorūkos lėkštėse. Jis pats leisgyvis tysojo lovoje.

„Kas gi čia buvo?“ – paklausiau. Algis burbtelėjo: „Viešbučio direktorė.“ – „Tai kodėl ji taip viską paliko?!“ Nors jaučiausi užgauta, bandžiau pagelbėti, dėjau šaltus suvilgytų rankšluosčių kompresus ant galvos ir krūtinės, kol jam pasidarė geriau. Žinojau, kad anksti ryte turės vykti į Maskvą filmuotis, reikia atgauti formą. Prieš išeidama kažko paklausiau apie teatrą ir gavau netikėtą atsakymą: „Mane, Audre, stačiai stebina, kokia tu teatro maniakė. Argi tau iš tikrųjų visa tai rūpi? Man jau seniai nusibodo!..“ Aišku, tada, apie aštuntojo dešimtmečio vidurį, tai buvo netiesa. Gal vėliau, kai Algis išėjo iš teatro, kai vėl paniro į literatūrą, pradėjo piešti, tapyti, teatras šiek tiek pasitraukė į šalį...

Porą kartų pagelbėjau jam, kai pavargęs po filmavimo rengėsi moldavų pjesės „Kasa Mare“ repeticijai Panevėžio teatre. Aš „mėčiau“ jam moters replikas, o jis mokėsi savo tekstą. Bijojo nuvykti nemokėdamas - juk Miltinis buvo griežtas, į savo „kino artistus„ žiūrėjo kritiškai, savaip pavydėjo jiems šlovės ir pyko dėl pakrikusios teatro disciplinos.

Apie tai daug girdėjau iš įvairių arčiau teatro buvusių žmonių, bet niekada iš Panevėžio artistų, kol jie buvo teatre, mat „nenešti šiukšlių iš trobos“ buvo šventas Miltinio priesakas, ir visi tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę...

Žiedai. Net nežinau, nuo ko pradėti. Kiekvienas miesčionis, sužinojęs, kad moteris gavo dovanų žiedą, būtinai pagalvos apie intymų ryšį, apie tai, kad rengiamasi gal dar reikšmingesniam įvykiui. Algis padovanojo man net tris žiedus, bet nei jo, nei mano gyvenime jie, regis, nieko nepakeitė.

Man tos dovanos sukeldavo keistą nejaukumą, nuostabą ir tik paskutinį kartą – dėkingumą, surakintą graudulio... Tokius jo gestus laikyčiau tikrai nuoširdžiais, bet sykiu jie ir kažkokie provincialūs. Savo knygoje Algis rašo, kad po „Kreditorių“ būtinai atsidėkos Gyčiui Padegimui – „užfundys“ jam kelionę į išsvajotą Baku, panašiame kontekste mini ir mane. Keistas tų žiedų, apipintų mažomis istorijomis, likimas. Pirmąjį padovanojo atsidėkodamas už „jubiliejinius“ straipsnius ir interviu jo penkiasdešimtmečio proga (neseniai pradėjęs dirbti Kauno dramos teatre, prašė, kad parašyčiau). Algis atėjo iš anksto užsisakęs vizitą, iškilmingai atidarė kiek apšiurusį portfelį, kuriame nešiodavosi kino scenarijus, repetuojamų pjesių tekstus ir knygas, ištraukė mažą maišelį, o iš maišelio – nedidelį juodinto sidabro žiedelį, lyg išsiskleidusį žiedą su turkiu viduriuke.

Turkis, pasak dovanotojo, reiškia draugiškumą ir ištikimybę. Po daugelio metų žiedelį pradangino vaikigalis, svečias, įsisukęs į mano „brangenybes“. Kitą – balkšvo vientiso gintaro žiedą Algis įteikė Palangoje ypatingomis aplinkybėmis.

Tai buvo 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, pavasarį, prieš pat Velykas. Nelauktai paskambinęs Algis paprašė: „Gelbėk! Atskrisk į Palangą – aš žūstu! Kelionę apmokėsiu, surasiu kur apsistoti. Aš? Aš tai sanatorijoje.“ Išsiruošiau šeštadienio rytą. Galvojau, kas jam ir vėl nutiko?!

Vėjo mėtomas lėktuviukas, regis, „Anuška“, kaip jį vadino rusai, nusileido laimingai. Algis pasitiko oro uoste. Paklausiau, kaip nusigausim į Palangą, o jis išdidžiai atsakė: „Taksi laukia.“ Atidarė man užpakalines dureles, pats atsisėdo šalia vairuotojo. Ant sėdynės pamačiau didžiulę palaidų kalijų puokštę. Nemėgstu šitų gėlių, jos primena vestuves arba laidotuves, ypač kad sovietmečiu nebuvo iš ko rinktis. Sunerimau: „Kas čia dabar?!“ „Jos tau“, – metė per petį Algis ir reikšmingai žvilgterėjo į „viską suprantantį“ vairuotoją.

Prisipažinsiu, jaučiausi sutrikusi. Visą kelią tylėjau ir svarsčiau, kas manęs laukia. Algis šnekučiavosi su taksistu. Išlipom prie poilsiavietės netoli Tiškevičiaus parko ir pakilom į kambarį, kuriame anksčiau gyveno gintaro meistras iš Vilniaus. Sanatorija greta, taigi sutarėm po valandžiukės susitikti apačioje.

Pirmą kartą gyvenime buvau Palangoje ne sezono metu. Saulės atokaitoje skleidėsi krūmokšnių lapeliai, gaižiai kvepėjo paraudę karklai. Algis rimtai mane įspėjo: „Jokių kalbų apie teatrą! Aš palikau teatrą, man teatro nebėra.“ Apstulbau, negalėjau patikėti, bet tylėjau. Kurį laiką tylėjo ir jis. Paskui tarsi pratrūko ir ėmė vis intensyviau kalbėti nevaldomu ritmu, lyg sakytų kokį ne itin gerai išmoktą monologą.

Po poros valandų, pavargę ir gindamiesi nuo žvarbaus šiaurės vėjo, susėdom moterų pliažo kopų įduboje vienas priešais kitą. Algis įnirtingai pilstė iš saujos smėlį ir vis kalbėjo. Buvo kaip reta tikras, panašus į vienuolį, ištrūkusį iš griežtos regulos vienuolyno. Bandė pasiaiškinti, pagrįsti savo poelgį...

Staiga susigriebė, kad aš po kelionės: „Turbūt praalkai?“ Pietavome niūriame, ko gero, anuomet vieninteliame restorane prie autobusų stoties. Teatro temos nelietėm. Kai vakarop sutartą valandą atėjau į jo palatą, stiklinėje jau garavo labai stipri arbata, lėkštutėje gulėjo keli kvadratiniai „valdiški“ sausainiai.

Kai išgėriau arbatą, Algis pradėjo savo didįjį monologą – tarsi Panevėžio teatro ar Miltinio kaltinamąją kalbą. Plikino sau vis naują to „čefyro“ stiklinę, siurbčiojo jį karštą, vaikščiodamas iš kampo į kampą ir be perstojo rūkydamas. Buvo visas įraudęs, o karščiuojančios akys iš nevilties patamsėjusios, atrodė lyg baltai apvedžiotos, perdžiūvusios nuo nemigos naktų ir stiprios arbatos, kuri turėjo pakeisti alkoholį ir palaikyti tonusą.

Daug kalbėjo apie tai, kaip jis ir jo kolegos kentė jo repeticijose, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, kaip ne kartą buvo išjuoktas prie jaunesnių aktorių. Žeminamo žmogaus tema man buvo nepakeliama! Verkiau. Rūkiau. Skendom cigarečių dūmuose. Algio pasakojimas vis tirštėjo, atskleisdamas daugybę šiurpių faktų, įvesdamas į draudžiamą kafkiškai klampių santykių zoną... Prisiminė Bronių Babkauską, jo kančios kelią. Ir tai, apie ką kalbėjome po jo laidotuvių Panevėžyje... Kai viskas, rodos, buvo išpasakota, liko svarbiausias klausimas: „Ką daryti toliau? Kur pasukti? Kviečia tai visi...“

Mačiau, kad Algis negali apsispręsti, bijo pats savęs. Pasakiau tvirtai ir aiškiai: „Eik ten, kur verda, kur vyksta kažkas tikra, reikšminga, ten, kur darbo bus iki soties. Nesidairyk į pakraščius! Į Kauno dramą reikia eiti, pas Joną Vaitkų!“ Jis suabejojo: „O jeigu nuo vilko – ant meškos?..“

Tą naktį jau ir aš negalėjau užmigti. Bet išaušo gražus Velykų rytas, kvepėjo sakais ir vėju. Atėjo Algis. Atrodė keistai: su paltu, treninginėmis kelnėmis ir su skrybėle. Nieko nesakiau, bet man buvo net sarmata eiti su tokiu kavalierium.

Nuotaika buvo šiek tiek geresnė, Algis paklausė: „Tai kur dabar eisim?“ Aš iš anksto buvau sugalvojusi, kad reikia kur nors gauti kavos, paskui kaip nors atšvęsti Velykas, o tam reikia kiaušinių: „Einam į stoties bufetą.“ Nuojauta neapgavo: nusipirkom keletą kietai virtų kiaušinių. Išgėriau „granionką“ balintos kavos iš boilerio, suvalgiau skaniųjų, vos parūkytų klaipėdiškių dešrelių. Grįžę į sanatoriją, bandėme tuos kiaušinius dažyti. Padėjo medicinos sesutės, kurios, kaip supratau, Algį itin meiliai globojo.

Apie teatrą nebekalbėjom. Užkandome iš bufeto atsinešto maisto, gėrėme kiek šviesesnę arbatą. Algis ilgai skutinėjo ir braižė vieną kiaušinį, o kai padavė jį man, nustėrau perskaičiusi užrašą: „Audronei – profesoraitei.“ Kokia nesąmonė! Kažkodėl prisiminiau Hedą Gabler ir jos gerbėjų kompleksus... Tąkart Algis padovanojo man balto gintaro žiedą, kuris vėliau ėmė ir perskilo troleibuse, kai griebiau už turėklo... Išsiskyrėme draugiškai. Pro kylančio lėktuvo iliuminatorių mačiau vienišą Algį, stovintį pievoje – pakėlęs ranką mojavo man skrybėle...

Paskutinį žiedą padovanojo visai neseniai, vėlyvą 2008-ųjų pavasarį. Pasiūlė susitikti Vilniuje, „Neringoje“. Algis atrodė prastai, ėjo pasiramsčiuodamas lazda, stipriai šlubavo, balsas atrodė nusėdęs, pakimęs. Sėdėjome didžiojoje salėje, „bokse“, kur, beje, kitą dieną sėdėjau per Bronio Savukyno šermenų pietus... Mažosios salės Algis nemėgo, nes joje atsidurdavo per arti svetimų žmonių.

Užsiminė, kad rudenį, rugsėjo viduryje, jo sceninės veiklos 60-metis. Sakė vis prisimenantis, kaip aš dar jaunystėje aplankiau jį Kauno klinikose. (Sužinojusi, kad Algis guli ligoninėje po sunkios stuburo operacijos, paprašiau savo tėvą nuvežti mane į Kauną, kai važiuos skaityti paskaitų.

Man regis, buvo birželis, važiuodami sustojom prie žydinčios pievos, priskyniau didžiulį glėbį laukinių gėlių, kurias palatoje padėjau Algiui ant krūtinės. Žiedai pasklido ir pakvipo pievos gaiva. Kiti palatos vyrai žiūrėjo į tą stebuklą, o Algis, kuris lyg koks viduramžių kankinys gulėjo kone ant plikų lentų, tada susijaudino iki ašarų...)

Pagyrė, kad esu jo vaidyboje įžvelgusi kai ką tokio, ko nepastebėjo kiti. Už visa tai ir už ilgus bendravimo metus esąs labai dėkingas. Pasiguodė, kad laikas negailestingai bėga, o jėgos senka... Ištiesė per stalą ranką su rausva širdies formos dėžute, kurioje buvo ypatingas aukso žiedas, atliktas viduramžiška technika – inkrustuotas daugybe įvairių akmenėlių.

Paklausė, ar dovana patinka ir paprašė užsimauti. Bet žiedas man buvo per mažas. Algis labai susinervino ir pasakė, kad meistrui užsakys kitą.

Ir iš tikrųjų mudu dar kartą susitikome, šįkart Vilniaus oro uosto restorane, nes jis turėjo skristi į Maskvą, jei neklystu, į Rusijos religinių filmų festivalį. Pietavome prie didelio baltai dengto ovalinio stalo. Algis atrodė dar prasčiau, veidas ir balzganos akys rodė didelį nuovargį. Antrasis žiedo variantas, kurį padavė be žodžių pietų pabaigoje, man tiko. Algis patenkintas atlošė galvą ir mįslingai šypsojosi, lyg būtų įvykdęs kažkokią svarbią misiją, – neslėpė džiaugsmo.

Paragino pakelti vyno taurę, o pats lėtai gurkšnojo alų. Man buvo truputį nejauku. Kalbinau jį, kad mudu padarytume pokalbį apie teatrą, apie gyvenimą, bet ne fasadinį, prie kokių buvo pratęs, kalbėdamasis su įvairaus plauko ribotais ar pernelyg patikliais žurnalistais (prisipažino, kad ir dabar „viena tokia tykoja“), o tikrą, be melo. Algis spyriojosi: tai jam susitikimo vieta nepriimtina, tai dar kažkas netinka. Anksčiau to nėra buvę – susitikdavome kalbėtis ir mano namuose, ir teatre.

Ne kartą esu jį įrašinėjusi. Dabar suprantu: jis varžėsi savo negalios, rimtai kalbėtis gal nebeturėjo nei jėgų, nei noro, nes žinojo, kad vėl klausinėsiu apie Miltinį, norėdama išsiaiškinti šio režisieriaus fenomeną, stulbinančius kūrybos kontrastus ir paradoksus – didžiąją jo paslaptį. O gal nėra jokios paslapties?

Tą norėjau sužinoti prieš aštuonetą metų kalbėdamasi apie Miltinį su Vytautu Kalinausku, bet ir anas pokalbis („Atsisveikinant su senamiesčio žvirbliu“, „Kultūros barai“, 2001, nr. 7, p. 22) nelabai pavyko. Panašu, kad nė vienas iš tų, kurie turėjo reikalų su Miltiniu, niekada tos paslaptingos uždangos neatvers, lyg bijotų prarasti bendrą jų visų aureolę...

Netoli mūsų stalo sėdėjo keletas maskviškių. Algį jie atpažino, kažką apie jį kalbėjo, gręžiojosi mūsų pusėn. Kai per garsiakalbį paskelbė reiso numerį, teko stotis ir eiti. Smalsiais žvilgsniais mus nulydėjo oficiantai (jie, be abejo, buvo įspėti apie šio susitikimo svarbą – Algis mėgo tokius dalykus), pritilę stebėjo mus maskvėnai... Algis stipriai rėmėsi į kaimišką gumbuotą lazdą. Nebebuvo panašus į išpuoselėtą kino herojų, išdidžiai pakelta galva. Apatinėje salėje atsisveikinome. Pasistiebiau ir pirmą kartą gyvenime jį pabučiavau. Nujaučiau, kad greitai nepasimatysim.

Juoda žinia praeitų metų birželio pabaigoje mane pribloškė. Buvau Nidoje. Vieną vakarą sėdėjau prie stalo žiūrėdama į tamsius varnų siluetus ant bažnyčios kryžiaus. Suskambo mobilusis telefonas ir išgirdau Algio balsą: „Sveika, Audre... Atrodo, esi išvykusi?“ „Juk sakiau, kad būsiu Nidoje.“ „Ir aš išvykęs“, – pasakė lėtai, keista intonacija, akcentuodamas kiekvieną skiemenį. Supratau, kad kažkas atsitiko. „Kas tau?!“ „Esu ligoninėje po sunkios operacijos. Man išpjovė didelį piktybinį auglį...“ Susiėmiau iš paskutiniųjų ir stengiausi kalbėti kuo ramiau, kaip ir jis. Žadėjo elgtis protingai, laikytis gydytojų rekomendacijų. Po to kalbėjomės dar du kartus.

Paskutinį laišką su šešiais klausimais išsiunčiau Algiui, regis, liepos pradžioje į Kauno klinikas per Rūtą Staliliūnaitę... Žinojau ir jo diagnozę, ir tai, kad po sunkios operacijos jėgos būna išsekusios, bet tikėjausi, kad bandymas susikaupti, atsakinėjant į mano klausimus, leis jam bent trumpam atitrūkti nuo niūrių minčių, nuo baimės ir įtempto laukimo - „Kas toliau?“ Liepos viduryje jis man paskambino iš Birštono, sakė neberandąs mano laiško, ar negalėčiau tų klausimų padiktuoti telefonu. Bet aš juos, spontaniškai parašytus po žinios apie jo ligą, pati pamiršau. Pamenu tik tiek, kad jie buvo paprasti ir trumpučiai. Juk nesvarbu, ko klausi...

Algimanto Masiulio portreto eskizas, jaučiu, slysta man iš rankų. Maždaug prieš ketvirtį amžiaus straipsnį, skirtą Algio penkiasdešimtmečiui, pavadinau Vytauto Žalakevičiaus man pasakytais žodžiais – „Masiulio mįslė“. Mįslė neįminta iki šiol, nors yra daugybė recenzijų apie spektaklius, kuriuose jis vaidino, daug rašyta apie jo vaidmenis kine, pateikta visokiausių jo charakteristikų. Koks aktorius jis buvo? Jo personažai, bent jau dauguma, atšiaurūs ir šiurkštoki.

Bet štai filmo „Vasara baigiasi rudenį“ kadras: Jakimkus (Algimantas Masiulis), grįžęs iš kalėjimo, atlaidžiai šypsodamasis, su meile žiūri į lojantį kiemsargį šunį. O atlaidusis (ko gero, prieš Strindbergo valią?) jo Gustavas „Kreditoriuose“, o Grušo alter ego Dominykas „Gintarinėje viloje“? Dievas apdovanojo Masiulį veidu, primenančiu raižytą kaukę, – labai retai nušvisdavo atviras, spontaniškas, nepridengtas jausmas.

Todėl jam taip puikiai sekėsi komedijos, groteskas. Kameriniuose spektakliuose ir filmuose jis ėjo psichologinės vaidybos keliu. Režisieriai, pradedant Miltiniu, jam skirdavo atšiaurius, net nuožmius personažus. Algiui ypač rūpėjo formos dalykai, dažniausiai jis eidavo nuo formos į vidų, ne kitaip. Kai prisimenu jo vaidmenis – Helerį („Raudona ir Ruda“), Roslevskį („Kingas“), daktarą Herdalą („Statytojas Solnesas“), Čiotbajevą („Golgota“) ar kurį kitą, prieš akis pirmiausia iškyla ta ryški kaukė, pavidalas, kevalas. Jo siela dažniau atsiverdavo kine... Artistas jis buvo ne tik scenoje ar ekrane, bet ir gyvenime. Jį sutikusi, kaskart jausdavausi bendraujanti su kitu, kitokiu Masiuliu, nes jis nesiliovė kūręs, tobulinęs save ir būdavo įsijautęs į vis naują vaidmenį. Nespėji stygų suderinti, o jau laikas skirtis...

Selfmaker. Intelektualas savamokslis. Visą gyvenimą jis kruopščiai kūrė savo įvaizdį, o kartu gludino patį save. Jam nereikėjo nei dizainerių, nei stilistų patarimų. Viską darė pats.

Tas „savęs darymas“ daug kainavo – reikalavo energijos, ištvermės ir stiprios valios. Kartais, nebeištvėręs, nusprūsdavo ir „užgerdavo“. Nemokėjo, o gal ir nenorėjo niekam atsiverti. Greičiausiai todėl, kad kuriamas įvaizdis ne visada sutapdavo su realiuoju „aš“. Rimtai sielojosi, graužėsi dėl kūrybos dalykų, bet kartu puikiausiai tvarkė „buitinius“ reikalus – rūpinosi apdovanojimais, apsipirkimu įslaptintose sovietmečio „ponų parduotuvėse“, teatro bilietais „naudingiems žmonėms“...

Mielai dalydavosi patirtais intelektualiniais malonumais – ką skaitė, ką matė ar girdėjo. Mėgo cituoti jo pasaulėjautai artimas rašytojų ar kitų menininkų mintis, pasakoti apie pasaulio galerijose patirtus įspūdžius, aptarinėdavo (gana profesionaliai!) vieno ar kito dailininko tapyseną. Mėgo aiškintis jam rūpimus klausimus. Stebėti. Naktiniais skambučiais kankindavo režisierius, kad su jais apsvarstytų būsimą spektaklį, savo vaidmenį, personažo esmę... Buvo vienišas, bet visuomet siekė dialogo, deja, retai kada jam pavykdavo rasti savęs vertą pašnekovą.

Būdavo, paskambina nusiteikęs ramiai pasikalbėti, o aš tuo metu užsiėmusi arba rengiuosi išeiti, prašau, kad paskambintų vėliau. Bet tada jis jau neturi ūpo – perdegė. Kartais ant manęs išliedavo susikaupusį pyktį, viskuo kaltindavo ir mesdavo ragelį – jį erzino nelygus mano gyvenimo ritmas, pyko, kad nemoku jo išklausyti, kad nesilaikau jo garbinamo „ordnungo“, apie kurį kalbėjo vienoje iš TV laidų „Kultūra“.

Algis buvo įdomus skaitovas. Mėgo išmintingą, kilnią poeziją, skaitė ją intelektualiai, perteikdamas mintį ir pabrėždamas formą – ritmą, melodiką, žodžio savitumą. Mėgo ir skirtingai skaitė Kristijoną Donelaitį, Waltą Whitmaną.

Girdėjau jį, skaitantį Arvydo Šliogerio tekstus. Prisipažinsiu, ne iškart atpažinau skaitovą: nesidrovėdamas senatviško, kiek gergždžiančio balso, skaitė lėtai, su pauzėmis, lyg būtų persikūnijęs į pavargusį, „pablūdusį“ mąstytoją, kuris pats recituoja savo tekstus, stebisi pasakytais žodžiais, dvejoja... Kai jį už tai pagyriau, atsakė: „Aš stengiuosi kaip galima daugiau įnešt subjektyvumo, privatumo. Nežinau, kas yra objektyvumas... Žiūrėk, ir dailininkai – Rafaelis, Michelangelas – kiekvienas savaip tą patį siužetą pateikia. Aš dabar skaitau kitą Šliogerio veikalą, dar neišspausdintą, studijuoju. Bet norint jį perskaityti, reikėtų visų metų. O ar jie bus? Va rytoj grįžtu iš Birštono į Kauną, rugpjūčio pradžioj pradės chemoterapiją. Tiek laiko išgulėjęs po tų trijų operacijų klinikose ir čia, esu nusilpęs. Tai mokysiuos vaikščiot – eisiu ratus aplink savo namą...“ Bet sulaukti tos rugpjūčio pradžios jam nebuvo lemta.

Mirtis visuomet netikėta. Važiavau į Kauną autobusu ir visą kelią galvojau apie Artistą. Kai atėjau prie teatro, ašaros jau sruvo nesulaikomai. Bet, vos prisiartinau prie scenos, prie rampos, kuri dabar skyrė gyvenimą nuo mirties, graudulį lyg kas ranka nuėmė. Tai Algis, paguldytas atskirai nuo visų, ant balta marška drapiruoto katafalko, neleido, kad kas raudotų, eitų artyn su laikinomis gėlėmis, kai jis jau keliauja į Amžinybę. Kojūgalyje buvo suguldyti ordinai, o vienintelį vainiką juosė trispalvė. Remontuojamo teatro salės prieigos ir scena buvo išvalyti specialiai jam. Ačiū teatro vadovams, kad toje taurioje vietoje turėjome galimybę amžiams atsisveikinti ir su Viktoru Šinkariuku - talentinguoju kolega, partneriu ir visiška Algio priešingybe. Algimantas Masiulis jam perdavė mirties estafetę.