Tik vieną šeštadienio, vasario 3-osios, popietę Anykščių kultūros centre Pasaulio anykštėnų bendrijos "Atsivėrimų" renginio metu veiks vieno žymiausių Lietuvos medalininkų 66 metų Jono Žuko kūrinių paroda. Joje bus galima pamatyti per dvi dešimtis menininko kūrinių, kurie paprastai rodomi tik šalies ar tarptautinėse parodose.

Žurnalas "Ekstra" šių metų 4-ajame numeryje tradicinėje rubrikoje "Kur jis dabar?" pristatė medalininką Joną Žuką - Anykščių rajono Mikierių kaime gyvenantį ir kuriantį unikalių sugebėjimų menininką. 

Medalių lopšys - Šimonių girios vidury

Dirbtuvėmis paverstoje kaimo sodybos kamaroje medalių kūrėjas 66 metų J.Žukas kartais per dieną praleidžia po 14 valandų. 

T.Kontrimavičiaus nuotr.

"Už laisvę visada reikia brangiai sumokėti", - lyg tarp kitko prisipažino Jonas Žukas, vienas žymiausių Lietuvoje medalių kūrėjų.

66 metų menininkas jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo jaučiasi laisvas žmogus, nes gyvena toli nuo civilizuoto pasaulio - Mikierių kaime (Anykščių r.), pačiame Šimonių girios viduryje.

Čia jis gali dirbti 14 valandų per dieną, neišeidamas iš savo kamarėlės, paverstos dirbtuvėmis. Arba - mesti viską ir patraukti su šunimi į girią, iš visų pusių supančią kraštinę nuošalaus kaimo sodybą. 25 hektarai miško aplink Žukų namus - jų turtas, kurį po didesnės audros reikia apeiti ir su motoriniu pjūklu, sutvarkyti vėjalaužas.

Išsitrynusi riba tarp darbo ir laisvalaikio, tarp pareigos ir malonumo leidžia gyventi taip, kad nevargintų nė viena prabėgusi diena.

Tai - unikalus malonumas, už kurį J.Žukui ir jo žmonai menotyrininkei Auksei kaime tenka sumokėti vien buities nepatogumais, kuriuos galima tiesiog ignoruoti.

J.Žukas dešimtmečius ištikimas savo gyvenimo taisyklei: dirba tyliai, nesigirdamas, nebandydamas stiprinti savo meninio įvaizdžio narystėmis ir vardais. Jis brangina, bet neafišuoja net ir savo garsios kilmės, tik visuomet kratosi jam atgrasaus tautodailininko vardo.

Net ir vietiniai žmonės dar ne visi žino, kad šioje sodyboje gimsta unikalios technologijos meno kūriniai - metaliniai medaliai. Nuo 1991 m. parodose dalyvaujantis J.Žukas yra vienintelis šios srities menininkas Lietuvoje, kuris gyvena ir kuria ne mieste.

Dar mažiau kas žino, kad J.Žukas - ne dailininkas, o profesionalus muzikantas, altininkas. Jaunystėje porą metų jis griežė altu Kauno muzikinio teatro orkestre, vėliau, studijuodamas Lietuvos konservatorijoje ir ją baigęs, dešimtmetį grojo Filharmonijos simfoniniame orkestre.

Tačiau tai - praeitis, į kurią J.Žukas seniai nebesigręžioja. Jei po 35 metų pertraukos jam staiga tektų paimti į rankas altą, jis abejoja, ar išvis dar sugebėtų juo griežti.

Apie 1971 metus viename laikraštyje buvo išspausdintas skelbimas, kad vilniečių šeima keičia butą sostinėje į sodybą kaime. Tuo metu tai buvo negirdėtas iššūkis, kurį net įforminti buvo sudėtinga.

Tokiai avantiūrai pasiryžusi jauna Žukų šeima tuo metu sulaukė apie 50 pasiūlymų - žmonės veržte veržėsi į miestą.  Smuikininkas profesorius Jurgis Fledžinskas, ką tik nusipirkęs naujus "Žiguli", vežiojo sparnus pakėlusius vilniečius po visą Lietuvą, kol jie išsirinko gyvenimo vietą ir nusileido Mikieriuose.

Čia J.Žukas nėrė į savo svajonių stichiją - ėmėsi metalo skulptūros. Jo mintis apie dailės studijas tuomet užgesino garsus skulptorius Kazimieras Karalius: "Tik tu nepradėk, menininkui jos daugiau žalos, nei naudos duos - savo dėstytojus tuoj kopijuot pradėsi".

Dabar J.Žukas įsitikinęs, kad "Mikierių akademija", išugdžiusi oficialaus meno pasaulio jau pripažintą medalių kūrėją, buvo puiki.

Čia, savo sodyboje, jis sugaišo apie 15 metų, kol pavyko įgyvendinti idėją: technologiškai sujungti galvanoplastiką ir liejimą. Tik taip dabar įmanoma pagaminti masyvų, pilnavidurį, bet itin tiksliomis ir smulkiomis detalėmis pasižymintį medalį.

J.Žuko darbai seniai pasklidę po visą pasaulį. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje sukurtas ir svečiui 1993 m. padovanotas medalis saugomas net ir Vatikano muziejuje.

Tačiau medžiagų, naudojamų formoms gaminti, bei metalo sudėtis, net sidabravimo metodas - visos šios kūrybinės paslaptys, lemiančios kūrinių originalumą, kol kas saugomos tik šios sodybos kamarėlėje.

Vienu metu, kai menininko šeimai teko galvoti, ką rytoj valgys, J.Žukui buvo kilusios mintys pasiūlyti savo paslaugas Luvrui - be jokios kūrybos tiesiog lieti unikalių senųjų medalių ekspozicines kopijas.

Tačiau tokios mintys tapti amatininku išsisklaidė, Lietuvoje atgimus autorinių medalių paklausai.

Naujausi J.Žuko medaliai dabar pažymimi originaliu kūrėjo parašu - didžiosiomis raidėmis "JMŽ", kur M - pati ryškiausia.

"Aš - kaip Štirlicas: turiu tik savo gimtąjį vardą, kuris perduodamas iš kartos į kartą, o visa kita - taip nepastovu", - pasakojo J.Žukas.

Raidė M - tai simbolinis medalių kūrėjo kilmės ženklas, kurį autorius pagaliau ryžosi tyliai prikelti ir įamžinti nors savo darbuose.

Kaune gimęs kaip Jono Malakausko sūnus, jis dar vaikystėje virto Žuku. Menininko tėvas, kilmingas ir turtingas Kauno karo gydytojas ir farmacininkas, slapstydamasis nuo sovietinės valdžios persekiojimo, gavo padirbtus dokumentus tokia pavarde ir su šeima slapstėsi po visą Lietuvą. Tačiau ir tokia maskuotė jo neišgelbėjo nuo įkalinimo ir tremties bei ankstyvos mirties.

J.Žukas buvo sumanęs susigrąžinti senąją kilmingos savo giminės pavardę. Bet nuomonėms šeimoje išsiskyrus, jis tyliai susitaikė su praradimu ir liko patenkintas vienintele kūrybinio autografo raide.

Tarp artimiausių jo kūrybos planų - tėvo atminimui skirtas medalis su šeimos heraldika. Pasak J.Žuko, tai bus tarsi sūnaus pareigos ženklas: "Žinau, kad mano tėvas tikrai norėtų, kad toks medalis būtų sukurtas".

Viską, ko širdis geidžia, jis gali išsakyti, žiūrėdamas pro savo dirbtuvių langą į seną pirtį kieme, už jos tamsuojančią girią ir čia piešdamas naujo medalio eskizą, dienų dienas su skaptukais rymodamas prie gipso formų.

Savo sodyboje prabėgusius metus J.Žukas įprato skaičiuoti pagal medalius: kažkas įvyko tada, kai jis daręs aną ar kurį kitą savo kūrinį. Kaskart po kelionės į miestą "iš reikalo" menininkas grįžta išvargintas ir skuba į savo kamarėlę pailsėti.

J.Žuko kuriami medaliai su miestų herbais tapo klasikinės oficialios dovanos simboliu. Šioje darbų serijoje menininkui liko brangiausias dvipusis Anykščių medalis - ne tik dėl itin daug jam sukurti skirto laiko, bet ir dėl sentimentų šiam kraštui, leidusiam patirti laisvo gyvenimo skonį.

Tautvydas Kontrimavičius