Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-07-05   Žodis išėjusiam ir likusiems
 
 

Medžio skulptoriui Jonui Tvardauskui atminti

Pirmą kartą gal prieš penkiolika metų Jono darbus pamačiau bibliotekos salėje ir nustebau – gyvenimas virto aukštyn kojomis, raudonų vėliavų šlamesys, atvilnijęs iš Rytų, išnyko, klapčiukai kėlė, dalijosi turtus ir kurstė sumaištį, o Jonas drožė angeliukus, besišypsančius, teigiančius gėrį ir grožį.

Iškart prisiminiau vieno Ukrainos tapytojo didingą drobę, iš kurios žvelgė nepatenkinti  gyvenimu bajorai, kunigaikščiai, generolai be antpečių, teisėjai ir prokurorai. Paveikslo centre išryškintu planu vienintelis besišypsantis mažylis. Iš jo tryško džiaugsmas, jis krykštavo, jo veidas apšviestas saulės.

Daug Jono skulptūrų, išdrožtų okupacijos metais, kvietė mus išlikti tauriais ir didingais, nepasiduoti priespaudai. Tose skulptūrose vis dar gyveno Stepo Žuko dailės mokyklos dvasia, bet jos netryško angeliukų tikėjimu.

Atgimimas prikėlė visiškai kitai kūrybai. Be slapstymosi Jonas perėjo į religinę tematiką. Jo Stacijos prilygsta meno šedevrams. Ąžuolas lyg juoda duona tapo kasdieniniu rūpesčiu. Visos dienos su kaltu, visos naktys siuntė jam vizijas.

Aš neklausinėjau Jono apie kūrybos kančias, bet tikrai žinau, kad kirvis ir kaltas vedžiojo rankas. Visų Skulptorių rankos nenusakomos, per jas ir Jonas kūriniui suteikdavo dieviškumo aurą, suteikdavo kūriniui energetinį užtaisą, kurį po kruopelytę dalindavo žiūrovui.

A+A Jonas Tvardauskas Niūronyse 2009 m. birželį.

Žvelgi į kūrėjo skulptūrą, ir pats lyg išpažinties prieitum, atgailą atliktum, negali žvilgsnio nukreipti į šalį, norisi vis dar kitu kampu, iš arti ir iš tolo pažiūrėti.

Zarasų žemės vaikas, įgėręs lietuviško kaimo stebuklus, praturtino Anykščius savo talentu. Pelnė dvasiškiausio menininko titulą. Dažniau kūrėjui būdingas susimąstymas, rūstumas, nepasitenkinimas savimi – mintys daug toliau nubėga už rankų galimybes. Jono veidas visada šviesus. Matyt, turėjo Dievo dovaną šypsotis, kai kitas jo vietoje vilku staugtų. Jis suprato, kad kaupdami neigiamas emocijas, kenkiame ne tik savo mąstymui bet ir dvasiai, kūrybai.

Jonui Tvardauskui  tikėjimas – tai kūrybos viršininkas. Jis kalbėjo man, kad netikintis žmogus lyg be vairo ir be burių. Tikėjimas siunčia signalus į smegenis. Neturintis tikėjimo žmogus tampa bejėgis. Jeigu tiki, įgauni jėgų. Jis sakydavo, kad pradėdamas bet kokį darbą, pasimelsdavo: „Žinojau, kad Dievas visada apšvies protą“. Mes kalbėjome ir apie mokytojus. Jis sakė: „Žmogus, kurio veido nepuošia šypsena, mokytoju negali dirbti“.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina išbandymų laikas, kai niekas nesiseka. Turime sukaupti visas jėgas, kantrybę ir atkaklumą. Vieni prislėgti bėdų vis vien išlieka gyvybingi, kitus nelaimės sužlugdo. Yra dienų, kai viskas krenta iš rankų, kiekviename žingsnyje klumpi, visos durys užrakintos, visi sumanymai žlunga. Tik tikėjimas, pasitikėjimas savimi, džiaugsmas stiprina žmogų. Visada galima  susikurti būseną, kuri uždėtų galingus sparnus.

Su meile ir malda palydėjome  menininko  Jono Tvardausko vėlę į Amžinojo tėvo namus. Pripildęs mūsų tautos aruodus savo medžio skulptūromis, palikęs doro žmogaus, lietuvio, uolaus krikščionio pavyzdį žemėje, tebus jis amžinai laimingas ten, kur krypo jo kūrėjo mintis ir siela.

Juozas  Danilavičius
Anykščiai, 2010 m. liepos 3 d.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

 
 
    Atgal...