Vieną vyriausių anykštėnų, antrąjį šimtmetį netoli Čikagos (JAV) skaičiuojantį Juozą Meškauską iš Vajėšių portale www.lrytas.lt pristato JAV lietuvių žurnalistas Edvardas Šulaitis.

Daktarą Juozą Meškauską pažįsta daugelis Čikagos lietuvių. Nemaža jų dalis yra buvę jo pacientai, su kitais gydytojui yra tekę dirbti visuomeninėje veikloje ar susitikti lietuviškuose renginiuose. Tačiau dauguma jų – jau iškeliavę amžinybėn. O jis, kaip koks ąžuolas – tvirtas, nepasiduodantis aplink šienaujančiai giltinei.

Jis sau ramiai gyvena netoli Čikagos esančiame kurortiniame Beverly Šorso miestelyje Indianos valstijoje, kur 1950 metais ar vėliau iš įvairių pabėgelių stovyklų į Ameriką atvykę „dipukai“ iš Čikagos praleisdavo savaitgalius ir ten keldavo triukšmą.

Dabar Beverly Šorsas yra rami apylinkė, kurioje įsikūręs ir nemažas būrys lietuvių, turinčių čia savo rezidencijas. Tai daugiausia pensininkai, toje vietovėje leidžiantys savo auksines gyvenimo dienas.

Tarp jų – ir garsus gydytojas, mokslininkas, visuomenės veikėjas dr. Juozas Meškauskas. Patikėsite ar ne, bet jam liepos 21 dieną sukako 104 metai. Tai turbūt amžiumi vyriausias mūsų tautietis šiame krašte, kur tik retas peržengia 100 metų ribą.

Jeigu pažvelgsime į Vilniuje išleistą dviejų tomų leidinį „JAV lietuviai“, apie šį žymų mūsų tautietį rasime nedaug žinių. Gerokai daugiau apie jį užtikau mano bičiulio iš Vilniaus, tenykščio universiteto docento Remigijaus Naužemio, kelis kartus viešėjusio Amerikoje, knygoje „Beverly Shores lietuviai prie Mičigano“, kuri išspausdinta 2005 m. Vilniuje.

„Juozas Meškauskas yra įžymus gydytojas, ordinarinis profesorius. Jis gimė 1906 m. liepos 21 d. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Vajėšių kaime.

1927 m. baigė Ukmergės gimnaziją, o 1933 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultetą. Studijuodamas universitete, aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje; 1930 m. buvo VDU studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas”, rašoma knygoje.

1937 m. J. Meškauskas apgynė disertaciją „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų ankstyva diagnozė ir gydymas“; už tai jam buvo suteiktas medicinos daktaro laipsnis. 1938 m. komandiruotas į Vieną ir Berlyną gilinti mokslo žinių. 1933-1939 m. – VDU Medicinos fakulteto Vidaus ligų klinikos asistentas. 1939-1940 m. – privatdocentas ir docentas. 1941-1944 m. – Vidaus ligų klinikos vedėjas ir Medicinos fakulteto dekanas, profesorius.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Iki 1945 m. buvo Kempfenhauzeno (Kempfenhausen) ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėjas.

1949 m. atvyko į JAV ir vertėsi gydytojo praktika, o 20 metų vadovavo alkoholikų ir narkomanų institutui.

J. Meškauskas aktyviai dalyvavo katalikiškose ir medicinos organizacijose. 1929 m. buvo „Gajos“ korporacijos pirmininkas, 1946-1948 m. Lietuvos tremtinių gydytojų sąjungos pirmininkas. „Tėvynės sarge“ 1947 m. išspausdino straipsnį „Medicinos reikalų tvarkymas pokarinėje Lietuvoje“. Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ ir kitų leidinių bendradarbis. 1947 m. išleido vadovėlį „Elektrokardiografijos pagrindai“. 1949 m. buvo Tarptautinės tremtinių gydytojų sąjungos komiteto narys, 1949–1957 m. – ateitininkų federacijos pirmininkas.

J. Meškauskas per visą savo ilgametę gydytojo praktiką išspausdino daug medicinos mokslo straipsnių įvairiuose moksliniuose leidiniuose.

Dr. J. Meškausko vadovaujamame alkoholikų ir narkomanų centre Čikagoje nuolat būdavo apie 70 pacientų, nemažai gydytojų bei pagalbinio personalo.

„Kaip žinote, nuo alkoholizmo vaistų nėra ir išgijimas iš priklausomybės daugiausia priklauso nuo paties paciento. Pacientai išklausydavo gydytojų paskaitų, pokalbių ciklą, taip pat talkindavo ir psichologai. Darydavome jiems specialius testus, organizuodavome darbinę veiklą, kitas priemones“, – kalbėjo dr. Meškauskas.

Pats gydytojas ir profesorius nėra nusistatęs prieš alkoholį: „Viena kita taurelė yra labai geras vaistas nuotaikai pakelti. Tai tas pats, kaip ir viena tabletė, o jau dešimt – nuodai. Jeigu išgersi vieną taurelę, bus gerai, o jei daugiau – tai jau blogai“, – akcentuoja J. Meškauskas.

Dr. J. Meškauskui kaip aktyviam ateitininkui (ateitininkų judėjimas dabar mini savo šimtmečio sukaktį) ir visuomenininkui studijų laikais, kai Lietuvos prezidentu buvo A. Smetona, yra tekę būti ištremtam į Varnių koncentracijos stovyklą. Tuo metu šalyje vyravo autoritarinis režimas ir studentai ateitininkai tam priešinosi.

„Paragavo“ jis ir vokiečių kalėjimo, kai Lietuvą valdė naciai. Jis nesutiko, kad medicinos studentai eitų į vokiečių kariuomenę. Ir tokia jo mintis supykdė nacius. J. Meškauskas taip pat jis išsaugojo dalį brangių medicinos instrumentų, kuriuos vokiečiai norėjo išvežti Vokietijon (dalį jiems pavyko pagrobti ir išvežti)

Dr. J. Meškauskas su žmona, taip pat gydytoja, Jone (ji mirė 1999-aisiais) užaugino du vaikus.

Dukra Marija yra apsigynusi doktaratą iš biochemijos, dėsto viename iš Čikagos universitetų (jos du sūnūs su iš Lietuvos atvykusiu giminaičiu nuskendo Mičigano ežere). Sūnus Jonas baigė Technikos institutą, apsigynė daktaratą ir darbuojasi Filadelfijos moksliniame institute.

Paklausėme, ką reikia daryti, norint sulaukti 104 metų ir dar būti tvirtam. Profesorius nieko konkretaus negalėjo atsakyti. Jis teigė, jog reikia laikytis nustatytų normų, nors ne visiems žmonėms galioja tos pačios taisyklės. Profesorius minėjo, jog daug druskos, cukraus nėra gerai. Bet yra žmonių, kurie mėgsta valgyti aštriai, saldžiai arba sūriai ir gyvena ilgai. Jo nuomone, kiekvienas žmogus yra individualus ir ne visiems galima taikyti tą patį receptą.

Norint sužinoti ilgaamžiškumo paslaptį, būtina įsigilinti į šį profesoriaus patarimą: reikia daug judėti, derinti fizinį darbą su protiniu ir atvirkščiai.

Senatvėje paprastai egzistuoja dvi pagrindinės ligos – depresija ir Alzheimerio liga. Protiškai dirbant, rašant, skaitant, sprendžiant įvairius galvosūkius, žaidžiant šachmatais, šaškėmis ir atliekant visuomenei naudingą darbą, kaip rodo medicinos praktika, šių ligų galima išvengti arba jas atitolinti. Šia tema yra geras posakis apie žmogaus protą: „Use it or lose it“ („Naudok jį, kitaip jį prarasi“).

Pats profesorius nuo jaunystės mėgo sportuoti, grūdintis, laisvalaikiu žaidė futbolą bei kitus žaidimus, tik vėliau jam mažai laiko likdavo sportui, bet jo protui duodavo darbo visuomeninė bei mokslinė veikla.

Šiandien J. Meškauskas fizinei veiklai jau neturi jėgų, tačiau protą lavina skaitydamas, rašydamas. Jį aplanko buvęs jo studentas, taip pat gyvenantis Beverly Šorse, dr. Kazys. Ambrozaitis, su kuriuo kartu prisimena senus, Vokietijoje praleistus, laikus. Profesorius dar turi kuo puikiausią atmintį, tad pasakojant kad ir seniausius įvykius jam žodžių ieškoti nereikia.

Daug visokių žinių apie praeitį gydytojas mums suteikė, atrodė, kad kalbėjau su 70-mečiu, o ne su 104-ąjį gimtadienį atšventusiu žmogumi.