Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-10-27   Toma Razmislavičiūtė: "Atlygis aktoriui – didžiulė patirtis, kurią įgyju su kiekvienu vaidmeniu"
 
 

Prekybos tinklas IKI šį rudenį pristatė pirmąjį Lietuvoje reklaminį serialą su komedijos, dramos, fantastikos ir socialinės realybės elementais "IKI pasimatymo, mama". Jis rodomas kiekvieną darbo dieną 18 val. 25 min. LNK kanalu. Vieną iš vaidmenų jame kuria anykštėnė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė, vaidinanti parduotuvės salės darbuotoją Gretą.

Serialo siužetas sieja istorinius laikotarpius, kuriuos skirai keturi dešimtmečiai.

1970-ieji. Statistinė sovietinė šeima – tėvas Mykolas, motina Verutė ir du jų sūnūs Albertas ir Žydrūnas gyveno tipišką sovietinį gyvenimą. Sūnūs, rūsyje įsirengę technines-kūrybines dirbtuves, mėgino išgauti amžinojo sotumo eliksyrą. Vieno bandymo metu įvyko šalutinė reakcija ir sūnūs kartu su tėvu, tuo metu buvusiu rūsyje, pateko tiesiai į 2010-uosius.

Atidarę rūsio dangtį, jie išlipo IKI parduotuvėje. Seriale pasakojama kaip jų patirtą gastronominį, kultūrinį ir visokį kitokį šoką keičia nuoseklus adaptavimasis naujoje aplinkoje – tėvas ir sūnūs susipažįsta su parduotuvės kolektyvu, atranda naujų draugų ir pažįstamų. Mama Verutė taip ir lieka 1970-uosiuose. Deja, nei šeimos vyrų neįmanoma sugrąžinti į praeitį, nei mamos perkelti į 2010-uosius. Su mama Verute sūnūs bendrauja  pačių sukonstruotu aparatu – vaizduokliu, tačiau kyla daugybė nesusipratimų – kaip 1970-ųjų tarybinio laikmečio žmogui paaiškinti 2010-ųjų realijas ir aktualijas?

Sūnūs ir toliau kuria sotumo eliksyrą ir bando sugalvoti, kaip grįžti į atgal į praeitį. Bet ar tie seni laikai jiems vis dar  atrodo viliojantys? Jauni ir nevedę, jie netrunka įsipainioti į meilės istorijas.

Toma Razmislavičiūtė - GretaT. Razmislavičiūtės vaidinama parduotuvės salės darbuotoja Greta – graži ir protinga, gerai besimokanti pedagoginio universiteto studentė. Ji domisi automobiliais, randa bendrą kalbą su Albertu.

Serialo "blog-as" publikuoja šį interviu ciklą su Toma Razmislavičiūte.

– Į filmavimus į Klaipėdą važinėjat iš Panevėžio? Ar ne per sunku?

– Būtent Klaipėdoje aš tapau aktore. Dėl to man čia labai gera sugrįžti. Iš dalies dėl to nesunkiai sutikau filmuotis seriale, nors šiaip iš Panevėžio važinėti kartais ir labai sudėtinga: vis tiek ilgas kelias, laiko reikia daug skirti, o Juozo Miltinio dramos teatro repertuare esu labai užimta. Tik pirmadieniai teatre yra laisvi, juos aš ir išnaudoju filmavimams seriale.

Kai mane pakvietė į Klaipėdą, į aktorių atranką, čia sutikau savo kursiokus – Donatą, Simutę, Moniką. Smagu kaip studijų laikais – plepam, juokaujam.

– Iš kur esate kilusi?

– Gimiau ir užaugau Anykščiuose. Subrendau Klaipėdoje. O dabar gyvenu ir dirbu Panevėžyje.

– Iš kur atėjo sprendimas būti aktore?

– Aš buvau labai aktyvus vaikas. Mokyklos buvo per mažai: lankiau muzikos mokyklą, keletą būrelių, sakralinės muzikos chorą, bet kažkas kirbėjo, dar kažko vis trūko. Mokiausi 5-oje klasėje, kai pamačiau skelbimą apie atranką į dramos būrelį. Kadangi tokio dar neturėjau – nieko nelaukusi nudūmiau nurodytą dieną nurodytu adresu. Lankiau tą būrelį šešis metus. Antro susitikimo metu vadovė mus nusivedė į sceną ir... tas kvapas! Dabar suvokiu, jog tai tebuvo scenos dulkių kvapas, bet tada jis man atrodė ypatingas. Ir prožektoriai. Daug prožektorių. Visko daug... ir šiurpuliukai per kūną pasipylė. Tada man atėjo mintis: „štai čia norėčiau gyventi“ ir pasiliko su manimi visam laikui. Močiutė mane buvo išmokiusi prieš miegą melstis. Tą vakarą maldelė buvo trumpa: „Aš norėčiau būti aktorė. Ačiū Tau, Dieve, kad padėsi man ja tapti“.

Aišku, šeimoje ilgą laiką į mano svajones niekas nežiūrėjo rimtai. Kai vienuoliktoje klasėje reikėjo rinktis profilius, ir Tėveliai paklausė, ką ketinu studijuoti, sakydami, kad turėčiau rimčiau apsispręsti, aš atsakiau: „Taigi aktorystę, kokie dar klausimai?“. Turėjau tik vieną tikslą, kuriuo niekada neleidau sau abejoti. Keista, kai žmonės sako: „Ai, nežinau, galvojau ką čia studijuot, tai į režisūrą įstojau“. Man tai yra nesuprantama. Nuo pat 5-os klasės, viskas, ką aš gyvenime dariau, ką mokiausi, vedė į tai, kad noriu būti aktore. Aš net svorio 17 kilogramų numečiau. Buvau putli paauglė. Supratau, kad jeigu būsiu stora – netilpsiu į teliką J. Mečiau svorį, sportavau, derinau maistą. Dabar viską žinau apie dietas. Tuos kilogramus numečiau per pusę metų. Ir mokykloje mokiausi neblogai, laikiau 5 valstybinius egzaminus.

Vėliau, jau baigusi vaidybos studijas, įstojau į magistrantūrą Romerio universitete, mokiausi socialinį darbą. Bet greitai supratau, kad tai ne man. Tebuvo principas – įgyti dar kažkokią specialybę tam, kad įrodyčiau, jog galimybės yra beribės ir duonai visada užsidirbti pajėgsiu. Tačiau, jei kažkam kažką ir reikia įrodyti – tai turbūt tik sau. Supratau, kad kaip aktorė dar nieko sau neįrodžiau, todėl atsiribojau nuo socialinių studijų, kurios tik ėdė brangų mano laiką.

– Gal iš vaikystės įsiminė koks nors vaidmuo?

– Vaikystėje aš buvai įsimylėjusi Arnoldą Švarcnegerį (kvatojasi). Buvo pastatytas kažkoks filmas,  dabar nežinau nei jo pavadinimo ir niekur nesu mačiusi vėliau. Tai filmas, kuriame Švarcnegeris vaidina vyrą moters, labai panašios į Merlyn Monro. Tie epizodai, kaip jis toks didelis vyras taip švelniai elgiasi su trapia moterim, kaip plunksnelę ją nešioja! Buvo ten tokia isteriška scena – ta gražuolė ašarom apsipylusi kojom trypia, paklodes drasko, o jis ją ant peties užsimetė kaip kačiuką ir išsinešė. Man buvo taip gražu, toks stiprus ir švelnus vyras!

O paskui, žinoma, keitėsi prioritetai. Dabar Švarcnegeriu kaip aktoriumi nesižaviu. Galbūt jis įdomi asmenybė, tačiau kiek apie jį žinau: tik iš atsitiktinių žinučių spaudoje.

Dabar mano autoritetas aktorius – Kevin Spacey. Mano manymu, Jis tobulas aktorius, visi filmai su Juo puikūs, o vaidmenys tokie, kad... nemanau galinti apie juos kalbėti.Be proto žaviuosi aktoriais Robin Williams, William H. Macy, o moterų aktorių deivė man yra Penelope Cruz.

– Kaip taip atsitiko, kad atsidūrėt Panevėžio Juozo Miltinio teatre?

– Labai paprastai. Po diplominių spektaklių Klaipėdoje, tuometinis mūsų Teatro vadovas Rimantas Teresas pasakė, kad norėtų mane matyti Juozo Miltinio Dramos Teatro aktorių trupėje. Gavau ir daugiau pasiūlymų iš kitų teatrų vadovų. Tačiau tai tebuvo neapibrėžti pažadai apie man suteikiamas galimybes, apie būsimą uždarbį bei prognozės apie galimą vaidmenų gausą. Tuo tarpu Rimantas Teresas man pažadėjo konkretų didelį vaidmenį nuo pat sezono pradžios. Todėl pasirinkti nebuvo sunku. Svarbiausia dirbti, nedaryti pauzių – toks tada buvo mano noras.

– Kiek vaidmenų teatre turit?

– Oi, vaidmenų turiu daug. Tačiau skaičiuoti nenoriu – taip kaip negalima skaičiuoti Draugų. Dar visai neseniai kruopščiai skaičiuodavau, paklausta vardindavau savo darbus. Tačiau dabar jau, matyt, ne kiekis tapo svarbus, o vaidmens svoris. Manau pakaks, jei pasakysiu tik tiek, kad per sezoną turiu daugiausia du savaitgalius be spektaklių. O pastaruosius du mėnesius dirbu visai be išeiginių. Nepamanykite, kad skundžiuosi, ne, anaiptol – aš giriuosi (juokiasi). Kiekvieną dieną daug ko išmokstu. Ir man tai labai brangu.

– Ar yra išsiskiriantis vaidmuo iš kitų?

– Išskirti kažką labai sunku – taip kaip motiną neskirsto meilės vaikams. Tačiau yra vaidmenų, kurie mane pačią privertė pasikeisti. Tai yra Anna Frank V. Jevsejevo spektaklyje „Visada tavo. Anna Frank“. Tai tikra istorija apie žydų mergaitę, tiksliau apie Frankų ir Van Danų šeimų likimus Antrojo Pasaulinio karo metais. Tas vaidmuo mane daug ko išmokė. Pirmiausia – paprastumo: matyti pasaulį ir save tame pasaulyje tokią, kokia esu. Piešinys prasideda nuo paprasto pieštuko, o spalvas pridedam tik tada, kai norisi gražiau (šypsosi). Tas pats su kalba: jeigu sakai sakinį, tai ir sakai žodžius, kuriuos nori pasakyti – ne spalvini, bet ir nenutyli. Anna Frank išmokė mane kalbėti be užuominų ir be „aukštų materijų“. Kaip vaikai šneka: pasakė ir taškas, paklausė – reiškia klaustukas. Nėra daugtaškių. Klausytis irgi reikėtų išmokti tuo pačiu principu (juokiasi).

Labai brangus man yra ir Elzės vaidmuo A. Pociūno spektaklyje „Duokiškio baladės“, pagal S. Šaltenio pjesę. Karo ir pokario istorijos mane labai jaudina. Nežinau kodėl, gal praeitam gyvenime buvau kaimo šuo?(šypsosi). Aš negaliu nežiūrėt filmų apie karą. Tos istorijos... tas žmonių ir likimų dramatizmas. Pavyzdžiui, Salomėja Nėris – kokia jos gyvenimo istorija, kaip ji per karą bėgo, slapstėsi, buvo gi savo vaiką pametusi po traukinio sprogimo, kaip jo ieškojo. Viešpatie, kiek stiprybės motinos širdy. O kiek dar neaprašytų istorijų! Kokie stiprūs buvo žmonės, kokie ryžtingi. Ir nesirgo depresija. O mes dabar sergam. Iš nuobodulio, matyt.

Na, o pats naujausias, mano vaidmuo – Maja, Sauliaus Varno spektaklyje pagal Ibseno pjesę „Kai mirę nubusim“. Mes ką tik išleidom premjerą, todėl smulkiau kalbėti apie vaidmenį man dar labai sunku. Žinau tik tiek, kad Toma su Maja – nagais ir dantim iki kraujo – viena iš kitos labai daug išmoko.

– Minėjot, kad šis vaidmuo sunkus. Kuo jis sunkus?

– Viskuo. Saulius Varnas nepakenčia buities teatre. Scenoje niekas negali būti taip kaip gyvenime. Nei žodis, nei judesys, nei veiksmas, net balsas negali būti žemiškas. Ir žmonės turi būti kitokie – tokie, kokie visuomenėje sunkiai išliktų arba jaustų amžiną dvasinį badą. Sauliaus Varno spektakliuose scena tampa ryšiu su pasąmone, su kosmosu, joje atgimsta iliuzija, kad žmogus turi tiesioginį ryšį galbūt net su balsu, kurį mes paprastai vadiname šeštuoju pojūčiu. Na, tai reikia pamatyti. Puikūs darbai, puikaus režisieriaus, kuris neleidžia į sceną neštis gyvenimo. Labai įdomu.

Šis vaidmuo man parodė, kiek daug ko aš dar nemoku. Pykau ant savęs. Spektaklis ir fiziškai nėra paprastas. Tad grįžusi namo nebesuregzdavau sakinių nemikčiodama (juokiasi). Naktį atsijungdavau kaip barsukas, bet sapnuodavau spektaklį – na kaip ir priklauso (juokiasi). Iš tiesų, tai kiekvienam aktoriui linkėčiau kuo ilgiau karjeroje atrasti tai, ko dar nemoki.

– Kas yra didžiausias atlygis aktoriui?

– Kai buvau maža mergaitė, labiausiai mane užburdavo aktorių akys. Ir balsas... kaip jie kalba. Nuo vaikystės žinojau, kad nesu graži, tačiau svajojau būti intelektuali aktorė. Norėjau turėti to... šarmo. Nežinojau, kaip jį įgyti, tačiau tikėjau, kad viską pasieksiu darbu. Darbu su savimi. Ir dabar taip galvoju.

Taip ateina ir atlygis: didžiulė patirtis, kurią įgyju su kiekvienu vaidmeniu. Kurdamas vaidmenį aktorius domisi žmonėmis, jų gyvenimais, skirtingomis istorijomis, likimais. Pamažu, patirtis susilieja ir tai kas artima vaidmeniui, savaime tarsi tampa jo priešistore. Aš apskritai labai kapstausi po psichologiją, man labai įdomu motyvai, priežastys, siekiamybės. Pavyzdžiui, kodėl žmogus elgiasi taip, o ne kitaip, kodėl myli, bet negali būti kartu, kodėl nenori bendrauti, bet bijo būti vienas ir t.t.

Aš Stanislavskio sistemos mokinukė: jei žmogus labai piktas, jis visada turi bent vieną, bet stebuklingai gerą savybę. Taip, kaip nėra gero ir teisingo žmogaus be silpnybės. Įdomiausia yra tai, kas mažiausiai matoma. Taip pat kuriamas ir personažas. Su kiekvienu vaidmeniu pradedi vis labiau pažinti žmones ir tai yra beprotiškai įdomus gyvenimas – atlygis kurį gauni už įdirbį.

Bet aš čia labai nuklydau – sakiau, kad užsivedu pasakoti be pabaigos. Tiesiog atlygis yra labai didelis ir daugiapusis. Na, išskyrus tą pusę kur pinigai (juokiasi). Tačiau ir jie tampa tik prieskoniu, kai visa kita gauni su kaupu.

Negaliu nepaminėti Teatro gerbėjų laiškų. Labai sušildo. Aišku, laiškai turbūt daugiausia būna skirti ne man, ne Tomai, o mano personažui (šypsosi). Žmogus įsivaizduoja, kad aš ir esu tokia – toji Ana Frank. Ir tai yra puiku: jeigu kažkas po spektaklio išeina su pilnesne širdimi arba galva - aktoriui tai yra kaip išrišimas. Kiekvienas vaidmuo yra tarsi savarankiškas žmogus, kurį aktorius, kaip savo vaiką paleidžia į pasaulį. Labai gera žinoti, kad jis susiranda draugų.

 
 
    Atgal...