Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-11-16   Archeologai perspėja: žaidimai pilimis sujaukia istorijos supratimą
 
 

Anykščiuose susitikę du žinomi Lietuvos archeologai  prof. dr.  Albinas Kuncevičius ir doc. dr. Gintautas Zabiela bei Lietuvos valstybės ištakas tyrinėjantis istorikas Tomas Baranauskas su nerimu pripažino, kad šalyje, kaip ir visame Baltijos regione, pribrendęs poreikis statyti medines pilis prasilenkė su istorija.

Mokslininkų nuomone, šiuo metu tai tampa valstybės problema: didėjant atotrūkiui tarp istorinių žinių ir jomis nevaržomų interpretacijų, nacionaliniu mastu sujaukiamas Lietuvos istorijos supratimas.

Mokslininkai (iš kairės) A. Kuncevičius, T. Baranauskas ir G. Zabiela Sakralinio meno centre diskutavo apie medinės pilies statybos būtinybę

Istorikai susitiko Anykščių sakralinio meno centre, kur šiuo metu eksponuojama viena garsiausių Lietuvos istorinių drobių XX a. viduryje Adomo Varno nutapytas "Mindaugo karūnavimas". Būtent prie šio paveikslo kaip Lietuvos valstybingumo simbolio buvo aptarta ir įvertinta konkreti situacija: Anykščiuose jau 13 metų kalbama apie medinės pilies statybą, o jos kaip nėra, taip nėra. Gal jos Lietuvai išvis nebereikia?

„Europa iki šiol stebisi: kaip tie lietuviai XIII-XIV a. su savo medinėmis pilimis atlaikė galingą visos Europos puolimą. Kaip mums paaiškinti šio ypatingos istorinės svarbos fakto priežastis, kaip atskleisti istorines aplinkybes, kai neturime nė vieno objekto, kuris tai galėtų parodyti vaizdu, ne žodžiu?“ – kalbėjo dr. A. Kuncevičius.

Pasak mokslininko, Anykščiuose sukurtos visos prielaidos nacionaliniam projektui realizuoti: strategiškai patogioje geografinėje vietoje (netoli valstybės vidurio, kurortinėje vietovėje šalia miesto, prie pat judraus krašto kelio) yra vienintelis Lietuvoje (iš 850 šalyje esančių) visiškai ištirtas vienas didžiausių Rytų Europoje Šeimyniškėlių piliakalnis.

Parodos eksponatai - projektuotojų vaizduotėje gimusios pilys

Kai 1997 m. iš Anykščių ėmė sklisti idėjos čia statyti medinę XIII a. menančią pilį kaip paminklą praeities didvyriams ir istorijos pažinimo priemonę, kelių šimtų kilometrų spinduliu aplink nieko panašaus dar nebuvo.

Kai prieš 5 metus, parengus galimybių studiją, medinė pilis jau buvo projektuojama, kaimyninėje Lenkijoje, taip pat Baltarusijoje, Latvijoje ir Estijoje jau kilo rąstinės pilaitės – istorinėse vietose, netoli jų ar tiesiog privačiose verslininkų valdose. Tuo tarpu šalia Anykščių susiformavo tik simbolinis piliavietės ženklas – medinis apžvalgos bokštas su istorijos edukacijai skirtu kiemeliu papilio teritorijoje, prie pliko Šeimyniškėlių piliakalnio.

„Tai, kad nėra pilies, bet apie ją ne vien tik kalbama, dar ne pats blogiausias variantas“, – įsitikinęs tą piliakalnį beveik per 20 vasarų ištyręs dr. Gintautas Zabiela.

Istorijos pažinimui jau tarnaujantis minimalistinis objektas, jo kolegos A. Kuncevičiaus pavadintas „vaikų darželiu“, G. Zabielos nuomone, yra geresnis palaipsnis profesionalus ėjimas pilies link, nei paskubomis pastatyta „holivudinė“ pilis.

Būtent taip mokslininkas linkęs vadinti kaimyninėse šalyse realizuotus medinių pilių statybos projektus: dažniausiai neatitinkančius mastelių, akivaizdžiai susikertančius su tomis žiniomis, kurias atskleidžia tyrėjams archeologiniai radiniai. Jie, žinoma, neparodys, kaip buvo uždengtas pilies stogas, bet kaskart nedviprasmiškai liudija, kaip sėkmingai buvo suderintas kraštovaizdis ir pačios pilies planas, kad toks gynybinis įtvirtinimas taptų neįveikiamas.

„Noras materializuoti tai, kas išnyko, atkurti vientisą vaizdą iš liekanų, nuotrupų ir fragmentų, vis stipresnis ir pripažįstamas visame pasaulyje. Medinės pilies statybą XXI amžiuje aš matau kaip eksperimentą, kuris užpildytų žinių spragas, patvirtintų ar atmestų kol kas tik diskusijose gimstančias versijas“, – kalbėjo G.  Zabiela.

Tačiau mokslininkai su nerimu pripažįsta: visuomenės poreikis statyti medinius gynybinius įtvirtinimus ir paskui jais grožėtis bei panaudoti kaip verslo objektus aplenkė profesionalius rekonstrukcinės archeologijos sprendimus.

„Jei ir toliau Lietuvoje nebus medinės pilies, kurios statyba būtų pagrįsta šiuo metu sukauptomis istorijos mokslo žiniomis, visuomenės įsivaizdavimas apie praėjusią epochą bus vis labiau iškreiptas. Nekaltas žaidimas senove turi žalingą poveikį – jis keičia istorijos supratimą, vis labiau jį tolindamas nuo realybės“, – sakė archeologas G.  Zabiela.

Istorikas, Lietuvos valstybės ištakų tyrinėtojas Tomas Baranauskas svarsto apie realią galimybę vienu šūviu patiesti du zuikius: orientuojantis į mokslinį eksperimentą, pastatyti medinę pilį kaip istorinės kino juostos dekoraciją ir paskui ją naudoti ankstyvosios valstybės istorijos pažinimui. Kelios paralelinės funkcijos santykinai atpigintų kultūros projektų kaštus ir sukurtų įvairiems visuomenės sluoksniams svarbių naujų produktų.

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius įsitikinęs: jei jau imtis tokios pilies statybos, tai tik kuo arčiau istorinės tiesos, remiantis mokslu pagrįstais sprendimais. Mero nuomone, tik toks kompleksas būtų ne vien turistinė atrakcija, bet ir unikali Lietuvos valstybės istorijos pažinimo bei patriotinių jausmų ugdymo vieta.

Todėl anykštėnai linkę medinės pilies viziją ant Šeimyniškėlių piliakalnio realizuoti palaipsniui: iš pradžių rekonstruoti patį piliakalnį – vėl supilti laiko nuardytus jo šlaitus taip, kaip jie atrodė prieš 750 metų, o tik paskui statyti pačią pilį.

Apie pilį - iš skirtingų pusių: archeologas A. Kuncevičius, paveldosaugininkas A. Liogė ir meras S. Obelevičius

Mokslininkai sutarė: daugiau netikėtų žinių, kurios praplėstų XXI a. pradžios mokslo supratimą apie XIII a. pastatus, artimiausiu metu nėra ko ir tikėtis – jų tiesiog nebeišliko. Todėl techninius statybos sprendimus teks atkurti eksperimentuojant ir taip iš naujo kaupiant patirtį – lygiai taip pat, kaip buvo ugdomi ir senovės pilių statybininkai.

Pasak G. Zabielos, natūralu, kad pirmoji naujos kartos meistrų pastatyta pilis nebus ideali, tačiau ji, kaip ir visi mediniai pastatai, ne amžina – teks ir atnaujinti, ir taisyti, iš savo patirties pasimokius.

Istorikai tik nuogąstavo: prabėgs dar dešimtmetis – ir vis sunkiau bus atrasti meistrų, kurie dar moka sukirsti rąstų pastato kertę ar išplūkti molio aslą, nes nepritaikomi meistrystės įgūdžiai nyksta greičiau nei apleisti nebenaudojami kultūros paveldo objektai.

Tautvydas Kontrimavičius

 
 
    Atgal...