Interneto dienraštis www.bernardinai.lt rubrikose "Sankirtos", "Kultūra-Komentarai ir pokalbiai", "Visuomenė-Lietuvos regionai" bei "Visuomenė-Solidarumas" nuo 2010 m. gruodžio 1 d. publikuoja dviejų anykštėnų pokalbį – Anykštijos metraštininką Rimantą Vanagą kalbina Vidmantas Kiaušas. Siūlome šio pokalbio mintis išgirsti ir pasaulio anykštėnams. 

– Iš Kultūros ministerijos girdėti garsesnės arba tylesnės kalbos apie menų sklaidą regionuose, apie dvasingumo puoselėjimą visoje Lietuvoje, nors niekam ne paslaptis, kad solidžiausiai finansuojami sostinės kultūriniai projektai. Pats kurį laiką gyvenai ir dirbai Vilniuje, o sugrįžęs į gimtuosius namus tapai išskirtinai aktyviu Anykštijos metraštininku, tad sukaupei gyvenimiškos bei kūrybinės patirties ir didėlesniame mieste, ir rajono centre. Apie kokį Vilniaus ir kitos Lietuvos bendrumą bei priešpriešas, spręstinas problemas kalbėtum pasidairydamas nuo sostinės kalnelių ir kokią oraciją rėžtum užkopęs ant Stulpakalnio, aukščiausios Storių kalvos?

– Su provincija panašiai kaip su tikėjimu: jei manai, kad jos esama – ji ir egzistuoja! Tavyje... Kartais man dingojasi, jog didžiausi provincialai, uždurpėję atgyvenos gyvena Vilniuje... Kodėl taip manau? Tūla literatūros tyrinėtoja nesidrovi viešai pareikšti, esą apie kokią nors rimtesnę kūrybą provincijoje kalbėti net neverta... Tarsi mes neturėtume nei kompiuterių, nei žiniasklaidos, nei bibliotekų, nei knygynų, tarsi negalėtume kada panorėję išvykti į platųjį pasaulį, pagaliau – tarsi upė, miškas ar kasdienis santykis su informacijos srauto nedeformuotais žmonėmis būtų vieni niekai.

O ar ne juokingai skamba ne kartą girdėtas kai kokių „kultūrininkų“ teiginys, girdi, jei Lietuvoje kas nors vertas bent krislelio dėmesio, tas iškart „permalamas“ televizijos kanalų, t. y. jeigu tu nesirodai ekrane, esi nulis? Vien Anykščių krašte pažįstu dešimtis žmonių, kur kas įdomesnių, nuoširdesnių, gilesnių, nei tos nelaimingos televizijos „žvaigždės“, perdėm sklandžiai mintis reiškiantys populiarieji „elito“ atstovai. Neseniai Vilniuje susitikau labai abejotinos prabos „kūrėją“ ir... žagtelėjau: kokia arogancija, koks atlaidus globėjiškumas sklido nuo šitos personos! Mat, kūryba lieka kūryba, ją nūnai vertina kas netingi ir kaip nori, o jis kažkaip įjunko į radiją, televiziją ir vaizduojasi esąs apogėjuje... Man jo nuoširdžiai pagailo!

Taip, didmiesčius gaubia grandiozinių projektų, fejerverkų ir masinių koncertų ūkas bei gaudesys, tačiau vadinamojoje provincijoje daugeliu atveju žmonės patys kuria kultūrą, įsitraukia į ją ne kaip žiūrovai, o kaip iniciatoriai ir partneriai, veikėjai, dalyviai. Manyčiau, vien to užtenka, kad pastebimą Kultūros ministerijos norą stipriau remti regionuose gyvenančius menininkus laikyčiau pamatuotu, prasmingu ir perspektyviu. Gi miesčioniui pataikaujantys didmiesčių renginiai vis labiau virsta prekių mugėmis, pirktiniai šou pernelyg nutolo nuo žemės, vis labiau atsiduoda plastmase ir besiele amerikanizacija.

Kita vertus... Būčiau visiškas ablavukas, jeigu nesidžiaugčiau dažnais svečiais iš sostinės, Kauno, Panevėžio, Šiaulių – dainininkais, aktoriais, dailininkais, muzikantais, rašytojais. Turime tokių dosnių, nesavanaudžių Anykščių gerbėjų, kad jų nesikukliname net pabučiuoti... Tačiau sykiu man kartais atrodo, jog tarp jų vis dažniau įsimaišo ir gudručių, sumaniai pamelžiančių naivoką, o gal ir savaip suinteresuotą rajono „karvutę“...

– Mėnraščio „Pasaulio anykštėnas“ rugpjūčio numeryje perskaičiau juoką pro ašaras, kad projektuose numatytas kairiakrantės Šventosios puoselėjimas, o štai dešinysis krantas su Vienuolio takais, Puntuko broliu, Karalienės liūnu pasiilgo paprasčiausio dalgio... Druskininkiečiai neseniai pasakojo, kad mieste energingai įrenginėjant automobilių stovėjimo aikšteles ir taip mažinant žaliuosius plotus panikuojantys žalčiai šliaužia į butus, muziejus, net savivaldybės valdininkų stalčius... Ar Anykščiuose įsivyrauja kurorto sindromas, kai planuojant, kaip iš poilsiautojų išpešus kuo daugiau pinigėlių, užmirštami kraštui svarbūs gamtos ir žmonių rankų kūriniai?

– Kurorto sindromo kol kas nejaučiu, nes Anykščiams paprasčiausiai dar toli iki kurorto – viso labo esame tik kurortinė vietovė. Tiesa, muziejų, lankytinų objektų gausėja, taigi stiprėja ir viltis, jog ateityje mūsų miestelis galbūt išties sugebės tapti kultūrinio turizmo Meka, miestu muziejumi, nedrebančiu dėl nedėkingo sezonų laikinumo.

Bent man baugoka dėl kitko: kad mūsų nuostabusis, kalvotasis, miškingasis, vandeningasis peizažas nebūtų skubotai, – skubant panaudoti finansavimo mana nukrintančius pinigus – neskoningai bei pragaištingai urbanizuotas. Tai sakydamas pirmiausia galvoju apie Palangą, kuri man kelia pasidygėjimą. Juk Lietuvos svariausias turtas – ne šaligatvio plytelės, modernūs šviestuvai ar garsiakalbiai, o žalia, gaivi, sveika, natūrali, švari tyla. Kaip įkalti valdininkams, kaip juos įtikinti, jog šiuo metu didžiausias menas ir aktualiausias uždavinys – suderinti būtinus poilsiautojo patogumus su kuo mažiau apšnerkšta, sudarkyta, kičiškai „pagražinta“ gamta?

Kita opi tema – mūsų nekultūringumas, kai kada nebe šiaip krintantis į akis, o varantis į juodą neviltį, verčiantis iš klumpių... Kalbu apie automobilių eismo mirtininkus, žvejus, besivaikančius vargšę žuvelę visais įmanomais įnagiais, gamtos chuliganus. Apie kokį garsų, patrauklų kurortą galime svajoti, jei, tarkime, gyvendamas prie upės, nedrįstu net valtelės savo vaikų ir vaikaičių džiaugsmui vos už dvidešimties žingsnių nuo namų prisirišti? Jei ne pirmą, tai antrą naktį ją kas nors garantuotai prakiurdys ar nudaigos – kaip ligšiolinius tiltelius, suolus, pavėsines... Iš tokios Lietuvos ir aš kartais noriu bėgti neatsigręždamas, net į Naująją Zelandiją!

– Pažvelgęs į paties bibliografiją baltai apšalau: storų ir plonesnių tomų suskaičiavau per tris dešimtis, nuo 2002-ųjų rašai Lietuvoje nebuvusią dokumentinės prozos knygų seriją „Sieliai“ – literatūrinę gimtojo krašto žmonių likimų, dramatiškų įvykių rekonstrukciją. Kaip anykštėnas negaliu atsidžiaugti, kaip nepavydus lietuvis (nesakyk, kad skamba patologiškai...) norėčiau palinkėti: kiekvienam kraštui po tokį autorių! Kokie „Sielių“ užmojai? Kada ir kodėl sunkiausia susirinkti reikalingus faktus, įvykius liudijančius dokumentus?

– Mano krašto žmonių prisiminimų „Sieliais“ plaukiu jau dešimt metų. Juos „surišinėti“ paskatino asmeninė patirtis, jog gyvenimo realybė neretai pranoksta drąsiausią vaizduotę. Be to, istorijos, praeities rekonstrukcija prasminga tik tuomet, kai ji aktuali, kai praeitis atkuriama ne dėl nosiai malonaus pelėsių kapo, o kaip patogi, egzotiška dingstis prisiliesti prie skaudžių nūdienos problemų. Juk savaime aišku, kad šiandien rašyti a la Vienuolis ar Vaižgantas būtų beprasmiška ir juokinga, tačiau panaudoti praeities faktus dabarčiai geriau pažinti ir galbūt padaryti įtaką – visai kas kita. Deja, panašiomis intencijomis parašyta mano publicistikos knygelė „Laiškai iš Paryžiaus“ susilaukė dėmesio tik „Šiaurės Atėnuose“, bet ne Anykščiuose, kuriems ji nuo pradžios iki galo buvo skirta...

Tačiau grįžkime prie istorijos. Juo ilgiau gilinuosi į paprastų žmonių kasdienybę, juo daugiau randu argumentų, jog vienos, absoliučiai teisingos istorijos niekada nebuvo ir nebus, jog istorija, kaip ir ateitis, KURIAMA, ji visuomet tik VERSIJA, VARIANTAS. Tereikia prisiminti Justino Marcinkevičiaus karalių Mindaugą, kuris, istoriškai žiūrint, vargu bau praliejo bent vieną kraujo lašą dėl šiandieniškai suvokiamos, mums brangios Lietuvos, tačiau XX a. pabaigoje vien Mindaugo vardas kėlė, drąsino ir taurino mūsų širdis, išsiilgusias tėvynės laisvės.

Man visada keblu atsakyti į klausimą, kada baigsiu tą ar kitą „Sielių“ serijos knygą, juo labiau visą seriją: ji bus baigta tik tuomet, kai išvys dienos šviesą juodu ant balto... Nes medžiagos, galimų siužetinių linijų, detalių dovanoja dažna diena, jos išlenda netikėčiausiais momentais, neįtikėtinu būdu – per pastaruosius penkiolika metų, pragyventų Anykščiuose, buvo užmesta tiek „meškerių“! Štai susitikai šviesios atminties senolį, archyve radai bylą, kurios nesitikėjai rasti, sužinojai rūpimo žmogaus vardą – ir vėl prasiveria durys į naujus ieškojimus, naujus pasaulius. Tikrų tikriausias detektyvas! Su lupa rankoje nagrinėti senus raštus ir žemėlapius, laukti nors vieno atsakymo į dešimtis laiškų, dairytis po vietovę, kurioje kažkas gimė ar žuvo... Įsivaizduoti, įsijausti į kitą gyvenimą, nepaprastas meiles ir tragedijas, nupūsti dulkes nuo antikvarinių nuotraukų, atskleisti seniai mirusių žmonių paslaptis, – argi tai ne nuostabu?!

Įdomiausi, žinoma, senieji respondentai, arba kaip aš juos vadinu, – „mano mažieji didieji anykštėnai“. Kartais išklausai visą gyvenimą, kad pagautum tik vieną sakinį, porą žodžių, kurių tau stigo. Kartais bėgi, slapstaisi nuo įkyruolių ir tuščiagarbių. Kartais perki šnapso, kad mažakalbis pražiotų burną. Įrodinėji, kam visa to reikia, ramini, kad nesi nei prokuroras, nei teisėjas, tik – smalsus žmogus. Virpėdamas iš susijaudinimo rodai šimtamečiui seną fotografiją: gal staiga ims ir nukris jam voratinklis nuo akių ir atminties, atpažins tavo ieškomą asmenį? Sunkiausia, nemaloniausia – kai tavo „šnekorius“ gudrauja, nutyli teisybę, pripasakoja nebūtų dalykų – o paskui čiumpa tau už gerklės... Bet čia ir jis pats užkimba ant meškerės – nes tau staiga gimsta naujas siužetas.

Būna akimirkų, kai nuoširdžiai pavydžiu „gryniesiems“ prozininkams, kurie žiūrėdami į lubas kraipo plunksnelę kaip nori, o štai aš dėl vienos raidės ar skaičiaus lieju devynis prakaitus. Tačiau tas baltas pavydas ilgai netrunka, nes žinau: jei šitos ar anos istorijos neatkursiu, jos nebeatkurs niekas, o istorija unikali, sukrečianti – kaip sakoma, verta grieko!

– Atskira ir ilga kalba galėtų būti apie Pasaulio anykštėnų bendriją, Tavo darbą tarybose, įvairiose svarstymų ir vertinimų komisijose, tačiau šįkart pasmalsausiu apie keliones po svečias šalis. Kurie potyriai, renkant medžiagą knygoms, išskirtinai įsikirto atmintin? Kada ir kurioje pasaulio valstybėje buvo smagiausia sutikti anykštėną?

– Tokių susitikimų su anykštėnais buvo ne vienas ir ne du: Paryžiuje, Miunchene, Londone, Los Andžele, Kijeve, Jeruzalėje, kituose pasaulio pakraščiuose. Anykštėnai – kaip ir visi žmonės: vienas, vaišindamas kava ar vyno taure, skaičiavo centus, pavydžiai slėpė savo pažįstamus, kad per daug nesužinočiau, kitas gi, regis, būtų atidavęs paskutinius marškinius... Savo likimus raudodami man išpasakojo per stebuklą likę gyvi Anykščių žydai, kai kuriuos jų, teatleidžia man tautiečiai, pamilau kaip brolius ir seseris.

Nepaprastai įspūdinga, rizikinga ir pamokoma viešnagė buvo Kolumbijoje, pas mieląją Nijolę Sivickas, Antano Mockaus motiną, kurios tėvai palaidoti Anykščiuose ir kuri dėl manęs, ligi tol net nematyto, sukėlė ant kojų pusę Bogotos su saugumo karininkais priešaky... Iš tos šalies visai kitokiomis akimis pamačiau ir didžiąją šiaurės kaimynę, ir savo Lietuvą, ir dar daugel ką...

Apskritai kelionėse susipažinau su gausybe įdomių žmonių, patyriau tikrai daug nepakartojamų įspūdžių ir kuriozų. Pavyzdžiui, net nenutuokiau, kad Maskvoje „interviuodamas“ poliglotą Juozą Grigulevičių, kilusį iš Panevėžio, kalbuosi su... tarptautiniu teroristu. Skrendant iš Tailando užsidegė vienas lėktuvo variklis, ir aš pirmą kartą pajutau, ką reiškia nežmoniškai ilgai sklęsti pažeme arba kitaip tarus – kyboti ant plauko... Prieš trisdešimtį metų važinėdamas po Sibirą net nesapnavau, kad čia pat kentėjo lietuviai tremtiniai – man anuomet to nebuvo duota žinoti. O štai Londono autobusų stotyje nutiko kur kas intymesnis nuotykis: pajutau į save nukreiptą lieknos juočkės šypseną – ir, nieko nesuprasdamas, taip pat kvailai išsiviepiau; tik po gero pusvalandžio supratau, kad toji šypsena skirta ne man, o už manęs stovinčiam atletiškam Afrikos sūnui...

Kol kas mano kelionių patirtys tebelaukia savo eilės – juk dar nesu pensininkas ir kažkaip turiu užsidirbti duonai bei mokesčiams. Tačiau jei bus lemta, pirmiausia sėsiu prie knygos apie linksmai graudžius jauno žurnalisto nuotykius Sovietų Sąjungoje: iš šio ilgokai ir nelengvai kaupto „kapitalo“ dar nesu panaudojęs nė kapeikos...

– Kultūrinėje spaudoje skaitome Tavo pilietiškus, kibius, aštrius, problemiškus pasisakymus. Kaip manai, kodėl menininkai, kultūrinių savaitraščių bei mėnraščių redaktoriai retokai kalba apie kultūros politiką, žiniasklaidos rūpesčius, visuomenę kamuojančias negalias?

– Manyčiau, menininkai greitai pajuto, kad jų oda per jautri, per plona politikai, bent jau lietuviškam jos variantui. Kokiam poetui, dailininkui ar publicistui gali patikti kasdienis žeminimas, dergimas ir kitoks psichologinis bei moralinis smurtas – ir nei už ką, nei dėl ko? Bene stipriausia gija, siejanti didžiuosius miestus ir vadinamąją provinciją, – kad visur vienodai gniuždomas kiekvienas, pastebimiau krustelėjęs nosį, akį ar pirštą...

Aš pats kiek įmanydamas vengiu politikos. Rašydamas knygą „Nenusigręžk nuo savęs“ (apie lietuvių ir žydų santykius) penkerius metus svarsčiau, kaip neįsivelti į bevaises politines rietenas ir niekur nevedančias gatvės lygmens diskusijas, kokių ne vieną esu girdėjęs ir per radiją, ir per televiziją. Vos tik politizuojame kokį siekį, tegu ir labai kilnų, dorą, tautiškai reikšmingą, – jau ir iškasame jam žarijų duobę...

Prabilęs apie politiką, prisiminiau tezes, daugiau nei prieš dešimtmetį girdėtas Vašingtone, pasaulio rašytojų kongrese; buvo prognozuota, jog XXI a. svarų žodį tars Pietų Amerika, Azija, Afrika – ligi šiol nepelnytai nustumti ir pažeminti, tačiau didžiulės dvasinės bei kylančios ekonominės potencijos regionai, savo žodžio dar netarusios milžiniškos tautos ir valstybės.

O mūsų Lietuva – ar jai lemta taip ir likti praeityje su neparašyto nacionalinio epo herojais? Išvažinėjau buvusias prūsų žemes, Vakarų Ukrainą, pamačiau dešimtis lietuviškų pilių griuvėsių, pats karštai įtikinėjau, koks svarbus Lietuvai jos istorijos, kultūros paveldas, tačiau ar jis gali atstoti, užstoti šiandienos bėdas ir ydas?

Jau Tu manęs apie politiką nebeklausinėk – pats atsakyk, kad gudrus.

– Sklinda gandas, kad esi aistringas žvejys. Įsivaizduokime – tampi Auksinės žuvelės partijos nariu, pakliūvi į Seimą. Kokį įstatymą kultūros labui pirmiausia inicijuotum? Nekeista, neįžeidu, kad paminėjus atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį galiu taip, labiau liūdnai negu pašaipiai, paklausti?

– Kaip žvejys jaučiu gilią asmeninę nuoskaudą, kad Lietuvos vandenys buvo skubotai išnuomoti – ir išsemti, išgraibstyti iki dugno. Kas, pavyzdžiui, yra gaudę žuvį Molėtų, Anykščių, Utenos rajonų ežeruose prieš porą dešimtmečių ir dabar, tas supras mano širdgėlą...

O kaip Auksinės žuvelės partijos narys jau pirmą dieną žmogaus balsu, ir nė kiek nepašaipiu, paklausčiau: ką reiškia Lietuvoje būti kūrėju? Štai aš jau beveik trisdešimt metų – remiuosi oficialiais dokumentais! – turiu laisvo kūrėjo statusą, bet ką jis reiškia, dar nesupratau. Net gaudamas valstybinę stipendiją, aš, pasirodo, negavau jokių pajamų. Tai iš ko gyvenau? Ir ką man įrašyti į būsimos pensijytės popierius, kad pakaktų bent mokesčiams?

Kad nemanytum, jog noriu pernelyg susireikšminti ir žiūriu tik iš savo daržo, lygiai tokiu pat balsu paklausiu: o kas Lietuvoje yra, kaip jaučiasi gydytojas, mokytojas, išvis kultūros žmogus? Ypač dviprasmiškas mano akimis jauno piliečio (pats turiu tokių trejetą) statusas: ką jam dirbti, kaip užsidirbti, o sukūrus šeimą, kaip, už ką įsigyti butą? Tik nesakyk, kad iš algelės... Kodėl tada stebimės, kad jaunimas neria iš Lietuvos į visas keturias puses?

O kad jis supainiojo tėvynę Lietuvą, kuri jam tikrai nieko bloga nepadarė, su tautos nuomonei neatstovaujančių partijyčių pasodintais savanaudžiais valdininkais ir jų nepagarba „žemiau esantiems“, taip pat nieko nuostabaus – ta pati painiava, deja, daugelio lietuvių galvose...