Kultūrologė dr. Skaidra Trilupaitytė žurnalo "Kultūros barai" 2010 metų Nr. 12 skiltyje "Paveldas ir paminklai" analizuoja dviejų skulptorių, kilusių iš Anykščių krašto, Juozapo Kęstučio Patamsio ir Vytauto Šerio, kūrinių likimus. Siūlome anykštėnams pažvelgti į savo kraštiečių kūrybinius pėdsakus šios menotyrininkės akimis.

Žiniasklaida skelbė, kad Vilniuje, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, jau gruodžio mėnesį turėjo būti pastatyta Juozo Kęstučio Patamsio (1939-2007) skulptūra „Žinia“ iš betono ir skardos. 8 m aukščio paminklas vaizduoja ant nuskeltos kolonos stovinčią moterį, kuri šauna į dangų strėlę – esą siunčia žinią apie Lietuvos nepriklausomybę.

Skulptūros, skirtos Nepriklausomybės dvidešimtmečio sukakčiai paminėti, statymas suderintas su Nepriklausomybės aikštės renovacijos plano rengėjais architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, taip pat su Vilniaus savivaldybe. Pranešama, kad Vyriausybė paminklui jau skyrė 360,6 tūkst. litų – dalis tų pinigų atiteks dabartiniam skulptūros savininkui verslininkui Vincui Gustainiui, už kitus bus atnaujintas kūrinys ir sutvarkyta aplinka.

Paminklo statymo iniciatorė – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, glaudžiai susijusi su LR Seimu (žr. LLKS internetinį puslapį). Į ginčus dėl meninės vertės įsivėlę Lietuvos dailininkų sąjungos ekspertai būsimąjį paminklą apibūdino neigiamai. Skulptūrą kiek anksčiau siūlyta pirkti Lietuvos Sąjūdžiui, kuris ir paprašė, kad profesionalūs skulptoriai pateiktų savo išvadas, o jos buvo negailestingos – paminklas yra moraliai pasenęs, jo ikonografija atspindi gūdų sovietmetį, simbolika tinka nebent kapinėms, o atlikimo technika – „pasibaisėtina“. Skulptoriai piktinosi ir tuo, kad Vyriausybė paramą skyrė be jokio konkurso. Atsakomybės dėl paminklo ar jo (ko)finansavimo Sąjūdis galiausiai neprisiėmė, todėl LLKS liko bene vienintelė projekto propaguotoja.

Nėra reikalo toliau samprotauti apie gerokai pasenusią „Žinios“ estetiką – apie panašius dalykus, nors ir kitomis progomis, daug sykių kalbėjo menininkai, menotyrininkai, dailės istorikai, o argumentai, ginantys šiuolaikiškesnes meno mieste formas, seniai išūžė ausis įvairių diskusijų dalyviams. Čia nesirengiu deklaruoti ir simpatijų kūrybai tų LDS narių skulptorių, kurie išreiškė savo nuomonę apie „Žinią“, neteigiu, kad minimoje vietoje būtinai turėtų atsirasti kažkieno kito kūrinys. Nesu iš principo nusistačiusi prieš „nacionalinės svarbos“ paminklus, nors, prisipažįstu, – nepritariu užmojams iškilmingomis progomis centrinėse miesto aikštėse statyti pseudorealistinius kūrinius. Skeptikų argumentai, kad Patamsio skulptūra kadaise buvo siūlyta Sniečkui, Elektrėnams ar Palangai (esą visi šie miestai jos atsisakė), šiuo atveju irgi nėra patys svarbiausi – neketinu įrodinėti, kad tik „specifinei vietai“ sukurtas projektas yra tinkamas būdas įprasminti konkrečią erdvę. „Žinios“ statymo aplinkybes norėčiau aptarti platesniame – kultūros politikos – kontekste.

Tiek „istorinių“ paminklų statymo vajus, tiek ir lygiagrečiai vykstantys atvirkštiniai procesai rodo, kad viešosios erdvės vis dažniau tampa valdžios arba galios erdve. Šįsyk aptarsiu ne kintančios istorinės atminties diskursus, bet konkretų dalyką – kodėl Vilniuje iš prekybos centro „Justiniškės“ prieigų dingo skulptoriaus Vytauto Šerio (1931-2006) kūrinys „Sveikas, pavasari!“ (suvirinto vario skardos skulptūra sukurta 1986 m., architektas – Arūnas Paslaitis).

Tiek Šerio, tiek Patamsio skulptūros sukurtos maždaug tuo pat metu, abu dailininkai yra mirę, todėl autorinių teisių, nuosavybės ir atsakomybės klausimai tampa dar dviprasmiškesni, tiesiog „pakimba ore“. Tiek Šerio kūrinio dingimas, tiek Patamsio skulptūros statymas mane domina būtent iš kultūros politikos pusės, todėl faktas, kad Šerys – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, yra gana svarbus. Kita vertus, kultūros politiką šiandien „daro“ ne vien valstybinės institucijos (taigi ir minėtas faktas ne visiems atrodys vertas dėmesio). Jei apie skulptūrų likimą pasiteirautume Kultūros ministerijos, beveik garantuotai gautume atsakymą, kad KM tokio pobūdžio klausimų nesprendžia, mat ji nėra atsakinga už viešąsias erdves, taigi ir jose esančius meno kūrinius. Šerio atveju greičiausiai ne kažin ką pasakytų ir autorių teises ginančios institucijos – nepaisant to, kad kūrinio nebeliko, autorystė formaliai tarsi nepažeista.

Vis dėlto mėginant išnarplioti atsakomybės klausimus nereikėtų iškart pasiduoti skeptiškiems teiginiams apie teisiškai pernelyg sudėtingai susipynusias ribas tarp viešosios ir privačios erdvės (prekybos centro statusas nejučia sufleruoja, kad jo prieigų tvarkymas – privatus reikalas). Viską, kas susiję su miesto erdvėmis, tradiciškai turėtų pagal kompetenciją kuruoti miesto savivaldybė. Deja, informaciniuose jos puslapiuose itin šykštu žinių apie miesto skulptūras. Kol kas, pvz., nepaskelbta, kokiu pagrindu savivaldybė (o galbūt ir kitos „kompetentingos institucijos“?) parūpino leidimus ir skyrė žemės plotą Patamsio skulptūrai priešais M. Mažvydo biblioteką statyti.

Pasidomėję greičiausiai išgirstume, kad skubotą (o gal kaip tik gerai apgalvotą) leidimą savivaldybė yra išdavusi ne be Vyriausybės žinios. Trumpai tariant, tam tikrais atvejais visų galios institucijų sprendimai neįtikėtinai darniai sutampa su kai kurių visuomenės grupių interesais. O juk toks sutapimas galiausiai ir lemia ryžtingą kultūros politiką, padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus! Patamsio skulptūros atveju netgi galėtume sušukti – argi ne puikus susitelkimo ir prioritetų pasirinkimo pavyzdys!? Deja, pernelyg naivu būtų svaičioti apie visiems vienodai priimtinas kultūros formas ar nacionalinę bendruomenę sutelkiančią viešąją (taip pat ir kultūros) politiką. Politinis šalies gyvenimas – tai nenuilstama interesų kova, o prioritetai, kaip įprasta, skandinami tarpusavio konfrontacijos, kurią tik nežymiai pridengia ideologinė retorika, katile.

Reikia pripažinti, kad kai kurie kultūros dalykai nėra pavaldūs vien teisiniams ar netgi „teisingumo“ principams. Kultūrinė vaizduotė paprastai itin jautriai reflektuoja „centro“ ir „periferijos“ sąvokas. Tai, kas pagal urbanistinės antropomorfijos logiką įvardijama kaip miesto širdis ar smegenys, visada kelia kur kas didesnes visuomenės aistras, negu tai, kas vyksta kažkur „pakraščiuose“. Būtent dėl to Šerio skulptūros dingimas visiškai nesudomino žiniasklaidos – semantiniu požiūriu „miegamasis“ mikrorajonas nė iš tolo neprilygsta aikštei netoli Seimo. Būtent dėl to pernelyg keistai atrodo ir metaforiniame patamsyje glūdinčios, t. y. neviešinamos, Patamsio paminklo statymo aplinkybės. Vieną iš centrinių miesto aikščių netrukus papuošiančią skulptūrą gaubia informacinė migla – statomos „Žinios“, žurnalistų teigimu, neleidžiama net nufotografuoti.

Šerio skulptūros ankstesnėje vietoje nebeišvysime, o Patamsio skulptūrą greičiausiai pamatysime tik tada, kai ji bus galutinai pastatydinta. Šie du pavyzdžiai siunčia nedviprasmišką žinią apie nacionalinę (šalies ir miesto) kultūros politiką. Viena vertus, oficialusis kultūros politikos lygmuo kupinas optimistinių lūkesčių ir strategijų, siūlančių „šiuolaikiškus“ (ir neabejotinai itin plačiai suvokiamus) kultūrinės plėtros modelius. Antra vertus, praktika rodo, kad meno kūrinių „įkurdinimas“ reprezentacinėse aikštėse mažai ką bendro turi tiek su miesto, tiek ir su atsinaujinti siekiančios ES valstybės kultūrinėmis aspiracijomis.

Kultūros strategai, be abejo, žino, kad su viešosiomis erdvėmis susiję sprendimai turi būti priimami demokratiškai, todėl juos kone pagal visas „europinės praktikos“ taisykles dažniausiai „palaimina“ pačios bendruomenės (ne vien kokie nors elitinės kultūros ekspertai!). Tačiau neapsirikime dėl sąvokų bendruomenė ar visuomenė prasmės. Šerio skulptūros likimą visuomenės vardu lėmė pernelyg abstrakti jėga (gal turėtume sakyti „nauji istorijos vėjai“?), bet tai jėgai atstovavo ne Justiniškių gyventojai, o didžiojo verslo subjektas. Savo ruožtu, kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyzdžiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomybės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, politikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atvejais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) leidimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pažadų ir kitų retorinių vingrybių.

Ateityje minėsime dar ne vieną jubiliejų, istorija nuolat pažers naujų reikšmingų įvykių ar pavardžių. Atsiras ir ne vienas entuziastas, norintis šiuos dalykus „tinkamai“ įamžinti „tinkamoje“ vietoje. Gaila, kad klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgauna ir viešąsias erdves privatizavę stambieji verslininkai). Siūlyčiau pilkąją galios zoną aiškiai atskirti nuo oficialiai skelbiamų kultūrinės demokratijos siekių. Tai privalu padaryti bent jau tam, kad nemaža kultūrai dar neabejingos visuomenės dalis (ta, kuri pasigenda šiuolaikiškesnių meno mieste formų) nepuoselėtų tuščių iliuzijų, – esant šiokiam tokiam aiškumui nekiltų ir nereikalingų klausimų.