Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-01-31   Pro žydinčius vaikystės langus...
 
 

Muziejininkė Rasa Bražėnaitė visada man padovanoja Anykščiuose išleistų knygų. Šį kartą iš jos rankų gavau tokią šiltą, šviežumu ir vaikyste kvepiančią Bronės Buivydaitės eilėraščių ir pjesių knygelę "Stebuklingoji radasta" (sudarymas ir įvadinis straipsnis Almos Ambraškaitės).

Knygelės atvartus puošia rašytojos kūrinių personažų skulptūrėlių, jaukiai įsikūrusių sodelyje Šaltinio gatvėje prie Šaltupio upelio (skulptoriai Rūta Indrašiūtė ir Osvaldas Neniškis), atvaizdai. Leidinėlį savo piešiniais praturtino Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos mokinė Julija Musteikytė.

Ach, kaip norisi vėl sugrįžti vaikystėn, sugrįžti prie tikrumo ir paprasto kasdieniško džiaugsmo, pavasario ir savo kiemo, prie B. Buivydaitės kūrybos. Gal būtų gerai atminties vardan pastatyti scenoje ir "Mėlyną drugelį", ir "Stebuklingąją radastą". Taip norisi, kad visa atgytų, kad dvasioje išlaikytume, išsaugotume nesugadintą pirmapradiškumą, jausmą, gėrio, grožio, tiesos paieškas.

Atsimenu namuose Panevėžyje turėjome B. Buivydaitės knygą "Pavasario lašai" (1985 m.), Seniui Šalčiui deklamuodavau jos eilėraštį "Sausis". Tik po daugelio metų sužinojau, kas jį parašė. Prisimenu ir Meistrelio šventę, vaikų juoką ir gaudynes rašytojos sodelyje. Visi klega, juda, kažkuo dalinasi, gamina, džiaugiasi, vaišinasi kaimynės Reginos Juodviršytės bandelėmis...

2007 m. vieną Advento popietę B. Buivydaitės kambarėlyje susėdę gėrėm arbatą, svajojom apie šventes ir gyvenimą, giedojom adventines giesmes. Sukvietė mus, artimiausius kaimynus, A. Ambraškaitė, trokšdama paprasto dalyko – kad pabūtume valandėlę kitą drauge, ant tos pačios žemės, toje pačioje gatvėje juk krutame.

Kartais dirstelėdavau pro savo darbo kambario langą į rašytojos sodą, į namelį. Miela, kai gyvenimas teka ramiai – žydi obelys, kažkas žaliai dažo tvorą, moterys sodina tulpių gumbelius. Ar tik ne tada ir į namus, į sodą, į mūsų atmintį sugrįžta Genutė, sesutės Aliutė ir Steputė, išmintinga, veikli bobutė Marija, mama Karolina, siuvėjas tėvelis Steponas. Kažkada gyvenusieji ateina, sugrįžta, aplanko mus, kai ieškom, esam nusiminę, ilgimės.

Tikra ir tuose rašytojos namuose (pirmiausia "gonkelyje") su senomis knygomis, paveikslais, staliuku, kėdėmis, prieškario laikų rašomąja mašinėle. Ilgintis, ieškant gyvenimo gaivumo, norisi tuos memorialinius daiktus liesti. Gal liesti ir vaikystę, džiaugtis tuo, kad nepadavėm rankos blogiui. Man tebekvepia tas jazminas prie rašytojos namelio. 2008 m. birželio vakarais perbėgdavau gatvę, uosdavau kvapą, džiaugiausi žiedais. Kiekvienas vaizdinys, priartėjimas užlieja gerumu, bendryste, prisiminimais. Gal ir gerai, kad kažkas gelia širdyje, kad maudžia, virpina sielą.

Neturime B. Buivydaitės raštų. Dar nėra ir monografijos apie gyvenimą, kūrybą... Ar kas tą knygą beparašys?! Dabar kitokia atmintimi prabyla ir J. Tvardausko memorialinė lenta – bareljefas prie rašytojos namo-muziejaus Anykščiuose (1990 m.). Šitie žmonės primena medžius, sutelktume ir tyloje išaugusius.

Kun. Justas Jasėnas

 
 
    Atgal...