"Lietuvos ryto" šeštadienio priede "Gyvenimo būdas" vasario 12-ąją žurnalistė Ernesta Vinevičiūtė pasakoja, kokią dovaną savo 44-ojo gimtadienio proga sau padovanojo iš Kurklių (Anykščių r.) kilęs žurnalistas ir muzikantas Arnoldas Lukošius.

Prieš keletą metų įspūdingu šokiu „Eurovizijos” dainų konkurse Senąjį žemyną pavergęs Arnoldas Lukošius vakar 44-ąjį gimtadienį pasitiko rankose laikydamas naują savo kūdikį – laisvalaikio ir poilsio gidą žurnalą „Itin karštas”. Grupės „Foje” muzikantas jau kurį laiką džiaugiasi naujomis pareigomis. Jis vienas atlieka tris vaidmenis: yra naujojo mėnesinio žurnalo redaktorius, dizaineris ir tekstų autorius.

Rimtu veidu, pasipuošęs juodu klasikiniu švarku, kaklaraiščiu, bet su juokingais raudonais šortais ir viena kojine. Kitą koją basnirčia įsispyręs į guminę šlepetę.

Taip naujojo žurnalo redaktorius prisistatė ką tik dienos šviesą išvydusiame pirmajame „Itin karšto” numeryje.

A. Lukošius jau seniai nebijo pasijuokti iš savęs. Jo nepiktina kitų patyčios. Tokiems atsikerta: „Esu gimęs Tarptautinę ligonių dieną.”

„Dar mokykliniais metais supratau, kad nereikia bijoti būti kitokiam nei visi.

Kartą klasės draugai pabėgo iš pamokų.

Drabužinėje sutikau Andrių Mamontovą ir kažkodėl pamąstėme, kodėl taip turime elgtis, jei kas nors neparuošė namų darbų.

Tąkart iš pamokos taip ir nepabėgome. Nuo tada su Mamontovu ir tapome draugais”, – pasakojo A. Lukošius.

Kokia redaktoriaus nuotrauka, toks ir naujasis žurnalas. Taip galima pristatyti naująjį leidinį.

„Tai bus dviveidiškas žurnalas. Pakankamai rimta informacija bus pateikta pakankamai kvailu būdu”, – žadėjo žurnalistas ir dviejų vaikų – šešiolikamečio Tito ir aštuonmetės Elzės tėvas.

Naujasis leidinys – sena šmaikščiojo A. Lukošiaus svajonė. Jis skirtas panašiems į jį skaitytojams – aktyviems, turintiems humoro jausmą ir norintiems ne tik apžiūrinėti nuotraukas, bet ir pasisemti žinių.

„Buvo laikas, kai laksčiau po klubus, ėmiau interviu iš jaunų merginų, kurios man tiktų į dukteris, ir kalbėjausi apie tai, ko jos neaptarinėja su tėvais. Manau, atėjo laikas suaugti.

Noriu išnaudoti savo geriausias savybes. Turiu šiokį tokį humoro jausmą. Galvoje nešiojuosi nemažą informacijos kiekį.

Aš tik nemoku be klaidų rašyti. Bet šiuo atveju pagelbėja kalbos redaktorė.

Tiktai aš ne visada esu jai pakantus. Juk mano žmona – irgi kalbos redaktorė. Su ja niekada negalėjau kartu dirbti.

Bandėme, tačiau visą laiką grėsdavo skyrybomis.

Kildavo per daug ginčų”, – juokėsi daugiau nei dvylika metų viename populiariame mėnesiniame žurnale jaunimui dirbęs A. Lukošius.

Naujojo žurnalo redaktoriaus pareigos tikrai nereiškia, kad šmaikštusis A. Lukošius surimtėjo.

„Kuo daugiau metų prabėga, tuo labiau suprantu – manyti, jog keturiasdešimtmečiai ir vyresni pasensta, tėra paauglių iliuzija. Jie lieka tokie patys vaikai. Tik apaugę nereikalingais dalykais, kurie juos slopina.

Man vis labiau darosi liūdna, kad kai būsiu senas, suprasiu, jog esu vis dar vaikas. Tik nebegaliu atlikti salto, prisitraukimų, o lipdamas iš troleibuso paslydęs galiu sulūžti”, – samprotavo A. Lukošius.

Jis sau linkėjo atsikratyti pykčio ir labiau tikėti savimi: „Pykčio aplinkui ir taip daug.

O pasitikėjimo savimi niekuomet nebūna per daug.”