Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-03-23   Žiaurūs pokario vaizdai nepalieka ir senatvėje
 
 

Laikraštis "Panevėžio rytas" 2011 m. kovo 22 d. publikavo Dariaus Krasausko straipsnį, išsamiai nagrinėjantį XX a. istorijos atgarsius, mūsų dienomis pasiekusius ir teismo salę. Lai ši publikacija anykštėnams liudija neištirpstančias užmarštyje tiesos paieškas.

Panevėžio teisme nagrinėjama genocidu kaltinamo 79 metų Petro Janukėno baudžiamoji byla 81 metų panevėžietei Rozalijai Aldonai Vildzevičienei ir kitiems išdaviko aukų artimiesiems atgaivino tragiškus Lietuvos istorijai pokario prisiminimus.

Sovietų agentų aukomis tapo šeši žmonės

R. A. Vildzevičienei iki šiol prieš akis stovi sovietų saugumo agentų sumušto, o vėliau ir žiauriai nužudyto tėvo veidas. Jo žvilgsnis buvo liūdnas, o veidas nusėtas mėlynėmis ir žaizdomis.

Tokį gyvą savo tėvą tuometė gimnazistė matė paskutinį kartą. Tėvas nebuvo partizanas, tačiau ir tai jo neišgelbėjo.

Sukrėstas sovietų žiaurumo ir tėvo mirties, tada į partizanų būrį pasiprašė moters brolis Albertas Pakenis, tačiau ir jam nebuvo lemta išgyventi.

Prokurorai įtaria, kad prieš 60 metų tuomet 19-metis buvęs P. Janukėnas buvo užverbuotas sovietinio saugumo pareigūnų ir kartu su agentu Briedžiu (B.Ž.), mirusiu prieš 3 metus, padėjo Anykščių rajone nužudyti 4 partizanus bei dvi jiems talkinusias seseris.

Tarp žuvusių partizanų buvo ir R. A. Vildzevičienės 23 metų brolis A. Pakenis, turėjęs Jūreivio slapyvardį.

Iš Anykščių rajono Niūronių kaimo kilęs P. Janukėnas šiuo metu gyvena Kaune, pateiktų kaltinimų jis nepripažįsta.

Apie partizanų žūtį 1951 metų pavasarį P. Janukėnas tikino sužinojęs tik iš žmonių kalbų.

Prieš mirtį pasakė išdaviko pavardę

Pokario metais brolio netekusi R. A. Vildzevičienė-Pakenytė, šiuo metu gyvenanti Panevėžyje, įsitikinusi, kad brolis kartu su partizanais žuvo klastingai išduotas sovietinio saugumo agentų.

„Nušautų seserų Miliauskaičių motina bei visas Niūronių kaimas vėliau kalbėjo, kad tai P. Janukėno ir jo draugo rankų darbas“, – sakė moteris.

Įtariama, kad partizanai buvo įvilioti į nuošalią vietovę ir pavaišinti užnuodyta degtine. Nuodai ir alkoholis saugumiečiams padėjo įvykdyti suplanuotą partizanų likvidavimo operaciją.

Tik vienintelis A. Pakenis sugebėjo pasiekti pamiškėje gyvenusią Miliauskų šeimą. Pasakęs, kad P. Janukėnas su draugu esą juos apnuodijo, leisgyvis partizanas sukniubo prie ieškoti jų išėjusios Emilijos Miliauskaitės kojų.

Seserys žuvo gelbėdamos partizanus

Parbėgusi į namus, E. Miliauskaitė kartu su jaunesne seserimi Ona Miliauskaite nutarė gelbėti apsvaigintus partizanus. Į arklio traukiamą vežimą jos sukrovė leisgyvius vyrus ir ketino vežti į bunkerį, tačiau nespėjo.

Kelią joms pastojo saugumiečiai. Įvykus susišaudymui, Niūronių kaimo Duobulės miške buvo nužudyti „Vytauto“ apygardos „Tigro“ rinktinės 4 partizanai – Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, A. Pakenis bei Vytautas Pačinskas-Audra.

Taip pat žuvo jiems padėjusios seserys E. ir O. Miliauskaitės.

Saugumiečių į nelaisvę paimtas partizanas Povilas Budreika-Debesis neišgyveno. Beveik po dviejų savaičių jis mirė kalėjime.

Palaidojimo vieta nežinoma

Apie brolio žūties aplinkybes R. A. Vildzevičienė sužinojo iš motinos bei vietos gyventojų pasakojimų. Vėliau žmonės šnekėjo, esą P. Janukėnas su draugu už partizanų išdavimą gavo 20 tūkst. rusiškų rublių.

Tuo metu, kai A. Pakenis buvo nužudytas, moteris gyveno ištremta Irkutsko srityje, Sibire. Kraupią žinią namiškiai jai pranešė laišku. Motina rašė, kad partizanai buvo susitarę susitikti su P. Janukėnu ir jo draugu. Vyrai buvo pavaišinti apnuodyta degtine.

Smulkesnes nužudymo detales ji sužinojo, kai po tremties 1957 metais sugrįžo į tėviškę.

Iki šiol R. A. Vildzevičienei taip ir nepavyko surasti brolio bei kitų partizanų palaikų.

Tėvą sovietai žiauriai nukankino

Pokario metai skaudžiai palietė R. A. Vildzevičienės šeimą. Nuo saugumiečių rankų krito net tik brolis A. Pakenis, bet ir 45 metų tėvas Juozapas Pakenis. Motina su dukterimis buvo priverstos bėgti iš gimtųjų vietų.

Tėvo žūtis ir nuolatinis saugumo dėmesys ir nulėmė tai, kad A. Pakenis įsitraukė į partizaninį judėjimą.

Ramaškonių kaimo, kuriame tuomet gyveno Pakeniai, apylinkėse veikė partizanai. Per vieną „šukavimą“ 1946 metų rudenį saugumiečiai aptiko Duobulės miške jų paliktą laužavietę.

Kaip tyčia tądien netoliese pamiškėje J. Pakenis su dukra Genovaite Pakenyte pjovė viksvas gyvulių pakratams. Liepęs jai eiti namo ir pakinkius arklį atvažiuoti su vežimu, tėvas liko toliau dirbti. Grįžusi duktė rado tik į žemę įsmeigtą dalgį.

Netrukus paaiškėjo, jog J. Pakenis buvo nuvežtas į saugumo būstinę Anykščiuose.

Tuomet gimnazijoje besimokiusi 17-metė R. A. Vildzevičienė-Pakenytė iškart nuskubėjo jo aplankyti. Jos atmintyje įstrigo liūdnas žiauriai sumušto tėvo veidas.

Kitą dieną ji sužinojo, kad tėvo nebėra gyvo. Saugumo viršininkas jai dar pasakęs, esą J. Pakenis mėginęs pabėgti per langą ir buvęs nušautas.

Vėliau paaiškėjo, jog tai netiesa. J. Pakenis buvo žiauriai mušamas ir badomas iki pat mirties.

Kūną išsikasė paryčiais

Nužudyto tėvo kūno artimiesiems, nors ir buvo prašoma, saugumiečiai neatidavė, užkasė dabartinės J. Biliūno gimnazijos teritorijoje.

Ankstų rytą su broliu A. Pakeniu ir pusbroliu R. A. Vildzevičienė-Pakenytė paslapčia nuvažiavo išsikasti tėvo kūno. Toje vietoje buvo užkasta ir daugiau nužudytų žmonių.

Iš pradžių jie iškasė nepažįstamo vyro kūną, tik paskui pavyko surasti tėvo palaikus. Moteris prisiminė, jog kelionė į namus pareikalavo daug nervų.

Jiems teko važiuoti pro stribų būstinę, bet ankstų rytą niekam nesukėlė įtarimų šieną vežęs vežimas, kuriame buvo paslėptas J. Pakenio kūnas.

Po tėvo nužudymo saugumiečiai nepaliko Pakenių šeimos ramybėje, buvo suėmę A. Pakenį, jį tardė ir žiauriai sumušė. Paleistas į laisvę sumuštas vaikinas nebeturėjo jėgų pats paeiti, prašė žmonių parvežti jį į namus.

Nukentėjo visa šeima

Netrukus po šių įvykių 1948 metais A. Pakenis išėjo partizanauti.

Iš pradžių A. Pakenis turėjo Žvejo slapyvardį, nes gyveno netoli Šventosios upės. Vėlesnę Jūreivio pravardę jis gavo po stebuklingo išsigelbėjimo nuo vadinamųjų stribų.

Užklupti partizanai bandė trauktis, tačiau atsitraukimo kelias buvo atkirstas. Gelbėdamiesi jie sušoko į upę ir vieninteliam A. Pakeniui pavyko gyvam išlipti į krantą.

Pačios R. A. Vildzevičienės-Pakenytės gyvenimas irgi nelepino. 1949 metų pavasarį ji buvo ištremta į Usolje Sibirskoje miestą Sibire.

Tokio pat likimo sulaukė ir jos sesuo D. Pakenytė. Tų pačių metų pabaigoje ji buvo nuteista kalėti 5 metus ir išsiųsta į Karagandos sritį Kazachstane.

Motina turėjo palikti gimtąsias vietas. Ji keliavo per žmones siūdama ir taip užsidribdama pragyvenimui.

Norėjo pažvelgti teisiamajam į akis

Į neseniai vykti turėjusį teismo posėdį atvyko ir žuvusio partizano A. Bagočiūno-Dūmo 85 metų brolis Vytautas Bagočiūnas.

Kartu su žmona Elena Bagočiūniene atvykęs vyras sakė norėjęs pasižiūrėti į P. Janukėną, nes iki šiol jo nėra matęs, bei pasiklausyti jo kalbų.

Tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimas taip ir neįvyko, nes susirgo valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras. Apie tai kaltinamasis buvo informuotas iš anksto, tad į posėdį jis neatvyko.

Nužudyto partizano brolis V. Bagočiūnas taip ir nepažvelgė galimam išdavikui į akis.

Du broliai žuvo miškuose

Pokario metais V. Bagočiūnas kartu su broliais partizanavo Anykščių apylinkėse ir savo kailiu patyrė pokario sunkumus. Iš keturių brolių į partizanų gretas įsitraukė trys, tačiau išgyventi buvo lemta tik vieninteliam V. Bagočiūnui.

Jo broliai Juozas ir Antanas Bagočiūnai žuvo nuo liaudies gynėjų rankos.

Į pasipriešinimo kovą V. Bagočiūnas įsitraukė 1946 metais. Kartu su kitais partizanais vyras klaidžiojo po Anykščių apylinkes.

Paklaustas, ar teko dalyvauti kokiose nors operacijose, V. Bagočiūnas atsakė, jog juos daugiausiai puldinėjo vadinamieji čekistai. Vyrai neturėjo ramybės nei dieną, nei naktį.

Iš pradžių partizanai veikė didesniais būriais, tačiau, sovietams sustiprinus savo karines pajėgas Lietuvoje, jie buvo priversti išsiskirstyti nedidelėmis grupelėmis. Po 2-3 likusiems partizanams buvo lengviau išlikti nepastebėtiems.

Sovietų smogikai partizanus užklupo pirtyje

Per savo neilgą partizanavimą V. Bagočiūnui teko pakliūti į ne vieną liaudies gyventojų surengtą pasalą, tačiau pavykdavo išvengti mirties ir suėmimo.

Įsimintinas mūšis, per kurį iš 7 partizanų gyvi išliko tik V. Bagočiūnas su broliu A. Bagočiūnu, įvyko pavasarį.

Prieš Velykas partizanai užėjo pas vieną gyventoją, gyvenusį Duobulės miško pakraštyje. Ketino pas jį išsimaudyti. Matyt, ginkluotus vyrus kažkas pastebėjo ir pranešė saugumui.

Pirtyje buvę partizanai netrukus buvo užpulti.

„Mus apsupo ir iš kulkosvaidžio paleido šūvius tiesiai į pirtį. Supratę, kad neatsilaikysime, ėmėme trauktis“, – prisiminė kautynių akimirkas V. Bagočiūnas.

Į krūtinę sužeistam vyrui kartu su broliu A. Bagočiūnu pavyko prasibrauti iki upelio ir, sušokus į vandenį, dingti liaudies gynėjams iš akių. Kiti apsupti likę partizanai buvo nukauti.

Apie išdaviką sužinojo po daugelio metų

1947 metais V. Bagočiūnas nutarė legalizuotis. Apie tai kalbėjosi su broliu Antanu, pastarasis neprieštaravo jo pasirinkimui.

Iki pat 1951 metų pradžios V. Bagočiūno saugumiečiai nelietė ir leido gyventi laisvėje.

Vyro įsitikinimu, jo nesuėmė vien tik propagandos sumetimais, kad ir kitiems partizanams tai taptų pavyzdžiu.

Partizaniniam judėjimui artėjant į pabaigą, V. Bagočiūnas vis dėlto buvo suimtas ir 10 metų ištremtas į Norilską Sibire. Apie brolio A. Bagočiūno žūtį jis sužinojo būdamas tremtyje.

1976 metais V. Bagočiūnui sugrįžus į Lietuvą, nes iki tol buvo daromos įvairios kliūtys, jis iš vietos gyventojų sužinojo brolio žūties aplinkybes. Kaimynai pasakojo, kad prie to rankas buvo prikišęs P. Janukėnas.

 
 
    Atgal...