Ankstyvą gegužės 21-osios rytą gausus Vilniaus anykštėnų būrys išvykstame į lauktą kelionę po buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemes kaimyninėje Lenkijoje. Nuotaika pakili, nes mus ir šįkart globoja visada besišypsanti rūpestingoji Jolita.

Keliauti malonu, kai šalia matai geranoriškai nusiteikusius kraštiečius, – taip visada būna aukštaičių susibūrimuose.

Nepastebimai bėga laikas, nes nuobodžiauti nėra kada. Čia linksmai mus sveikina Juozas Lapienis, įdomiais prisiminimais apie žolininkę Eugeniją Šinkūnaitę dalijasi Romualdas Šinkūnas. Kelionei pažada gerą orą ir dar instruktuoja, kaip gelbėti žmogų, jei kartais trenktų žaibas, Audronė Galvonaitė.

Kokia gi kelionė, jei neskamba daina ir nesilieja eilės? Tuomet mus maloniai nuteikia ir savo meilės lyriką bei eiles apie tremtį skaito Violeta Ivinskienė.

Nepastebimai privažiuojame ribą tarp valstybių, niekas nestabdo ir nekontroliuoja. Net keista matyti tuščią buvusią pasienio zoną, kur reikėdavo užtrukti ne vieną valandą. Jau nebėra jokios sargybos, jokių sienų, jokių užtvarų bei nusidriekusių eilių.

Prieš išvystant Seinų baziliką mūsų mylimas aktorius Ferdinandas Jakšys pristato Antano Baranausko pamokymus apie doro kataliko elgesį. O kaipgi čia apsieisi be numylėtojo "Anykščių šilelio", kur taip poetui skaudėjo širdį dėl naikinamos grožybės. Liūdna, bet poema labai aktuali ir šiam laikmečiui.

Sustojame Seinuose – lietuvybės salelėje šiandieninėje Lenkijoje. Čia jau laukia mūsų kelionės gidas - energingasis Eugenijus Petruškevičius. Prieš akis – didinga Seinų bažnyčia, barokinio stiliaus, 1619-1632 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos bazilika, kurioje pamaldos vyksta ir lietuvių kalba.

Antanas Baranauskas buvo pirmasis Seinų vyskupas XIX-XX a. sandūroje, pradėjęs sakyti pamokslus lietuviškai, bei sukūręs apie 30 "giesmių malonės ir dėkavonės". Koplytėlėje dešinėje pusėje lietuvių dainius ir palaidotas.

Katedroje maloniai nustembu ir sveikinuosi su kunigu Bernardu Augaičiu, kurį Lietuvoje teko pažinoti kaip rūpestingą sielovadinką ir jauno, Anapilin anksti išėjusio šviesios atminties, puikaus kaimyno Dainiaus tvirtybės palaikytoją.

Apžiūrime paminklą iškiliam lietuviui vyskupui A. Baranauskui. Pasak E. Petruškevičiaus, teko įveikti daug sunkumų, kol lenkų valdžiai buvo įrodyta būtinybė pastatyti paminklą, nes niekaip nebuvo galima (ar nenorėta) nuspręsti, kurioje vietoje paminklas turi stovėti. Galų gale buvo leista statyti ir tik bažnyčios žemėje.

Visame Seinų mieste niekur nepamatysite gatvės pavadinimo, parašyto lietuviškai. Visi informaciniai stendai išrašyti keturiomis kalbomis: lenkų, anglų, vokiečių ir rusų. Kaip pasakoja Eugenijus, Seinuose, kaip niekur kitur Lenkijoje, ypatingai ryški prieštara tarp tautų. Kraštas 13 kartų ėjo iš rankų į rankas, kol nugalėjo stipresnė valstybė.

Diplomatijos ir apdairumo stoka nulėmė tai, kad Lietuva per didžiųjų valstybių okupacijas sumažėjo iki esamos. Sukilimų ir karų suirutės laikotarpyje valdininkų vykdoma politika stipriai supriešino dvi kaimynines tautas.

Iš Seinų vykstame į Supraslio stačiatikių vienuolyną, kurio rūsiuose įkurtas vienas didžiausių Europoje neįprastas ikonų muziejus. Jis turėjo nepaprastai didelę įtaką religiniam ir kultūriniam Baltstogės krašto vystymuisi. Supraslio miestelis yra Balstogės apskrityje ir turi bendrą vardą su Supraslės upe, įtekančia į Narevą. Supraslis garsus savo stačiatikių ortodoksų Marijos Apreiškimo vienuolynu. Jį 1498 m. prie Grodeko pilies, ties Supraslės upelio ištaka, įsteigė Naugarduko karvedys, Vilkijos ir Astrynos dvarų laikytojas Aleksandras Chodkevičius. Bet vienuoliai greit persikėlė į Supraslį prie tos pačios upės. 1500 m. pastatyta ir puiki cerkvė. Vienuolynas veikė iki 1589 m., kuomet Bresto mieste įvyko stačiatikių ir Romos katalikų susirinkimas ir buvo nutarta susivienyti. Pasirašyta unija, kur paliekama stačiatikių liturgija, rūbai, bet nuspręsta, jog vadovas bus Romos vyskupas. Nuo tada Supraslio vienuoliai tampa unitais, o vienuolynas – garsiausiu jų vienuolynu pasaulyje, turėjęs žymiausią biblioteką (1800 knygų). Senasis raštijos šedevras Supraslio kodeksas – stambi Biblija, parašyta senuoju raštu.
 

Kai 1839 m. Rusijos caras panaikino unitų koncesiją, vienuoliai tapo stačiatikiais. Vienuolynas veikė iki 1920 m. Po to valdžia panaikino ansamblį ir padarė katalikų bažnyčią. 1944 m. vokiečiai visą vienuolyną susprogdino, išliko tik dvi kolonos. 1985 m. vienuolynas pradedamas atstatinėti, iš Romos katalikų atimamas ir perduodamas stačiatikiams. Vienuolyno muziejuje eksponuojamos nepaprasto grožio ikonos, viena iš jų – net su 627 brangakmeniais. Vietinės ikonos išlikusios gal tik 3, o likusios eksponuojamos konfiskuotos iš kontrabandininkų. Pagal gido pasakojimus, įdomu pastebėti, jog ir ikonos buvo tapomos taip, kad tikinčiajam būtų iškart aišku, kuriam šventajam pastarasis meldžiasi ar prašo pagalbos, – jei Šv. Jurgis, tai ant balto žirgo, jei Šv. Mikalojus – tai ant bėro joja.

Toliau vykstame į Balstogę (arba Bialystoką, Belostoką) – didžiausią miestą šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. Manoma, jog Bialystoko pavadinimas kilęs iš jotvingių kalbos, "bialy" ir "-istok" – balta upė, ištaka, upokšnis. Bialystokas tuo metu priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Prieš pat pasirašant Liublino uniją miestą užėmė lenkai, ir unijos metu kartu su didesniąja Palenkės dalimi jis buvo pripažintas Lenkijai.

Pradedame apžvalginę ekskursiją po miesto centrą. Toliau – XVIII a. Baltstogės įžymybė – didikų Branickių šeimos rūmai, vadinami "Šiaurės Versaliu", apsupti nuostabaus grožio prancūziško stiliaus parko su fontanais. Lankome vėlyvosios gotikos Šv. Mergelės Marijos Dangun ėmimo baziliką – Balstogės katedrą, pasivaikščiojame centrine pėsčiųjų gatve.

Mūsų kelionės gidas nepailstantysis Eugenijus toliau mums pasakoja apie Augustavą. Nuo Seinų 16 kilometrų nutolęs Augustavas – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje. Iki Liublino unijos jis irgi buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje. 1569 m. sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius Netės upe, Augustavas atiteko Lenkijai, nors miesto kapinės liko Lietuvos pusėje. 1561 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, suteikdamas Magdeburgo teises, miestą pavadino Augustavu.

Dabar tai nedidelis, 30 tūkst. gyventojų turintis miestas, vadinamas "lenkiškąja Venecija".  Augustavo kanalas iškastas 1823 m. Anksčiau jis buvo naudojamas laivybai ir buvo tapęs svarbiu vandens transporto keliu, jungiančiu Baltijos jūrą su daugeliu Lenkijos upių. Jo ilgis yra 101,2 km, iš kurių apie 18 km yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Ten jis buvo uždumblėjęs, bet dabar Baltarusijoje kanalas gerai sutvarkytas, ką reikėtų padaryti ir Lenkijai. Kanalo plotis 10 metrų, gylis 2 metrai, juo buvo plukdoma mediena, grūdai.

Šiais laikais jis jau nebėra svarbus vandens susisiekimo mazgas, jo pagrindinė funkcija – turizmas. Juo rengiami apžvalgos turai valtimis, kanojoms, garlaiviais, jachtomis. Kanalą supa įspūdingas gamtovaizdis, miškai, ežerai. Jis įdomus tuo, jog išliko nepakeistas, turintis 12 šliuzų, kurie visi mediniai, pasukami tik rankų jėga. Graži ir Augustavo giria. Pati didžiausia jos dalis – Belovežo giria Baltarusijoje. Kapčiamiesčio miškas Lietuvoje – irgi Augustavo girios dalelė.

Lankome labai gražią bažnytėlę Studenoje, gausiai papuoštą medžioklės trofėjais ir pavadintą Dievo Motinos Girių karalienės vardu.Joje per savo vizitą Lenkijoje lankėsi ir meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Studenoje vyksta gausūs Sekminių atlaidai. Netoli bažnyčios siūbuoja galingas ąžuolas, menantis Vytauto laikus, prie kurio norėjo prisiglausti, paliesti ir pasisemti stiprybės kiekvienas iš mūsų keliauninkų.
 

Netoli to ąžuolo yra šaltinis, kurio vanduo, manoma, turi gydomųjų galių. Ežero pakrantėje iškilusi įspūdinga ir kartu tokia miela skulptūra Popiežiui Jonui Pauliui II, kuri buvo pastatyta dar jam gyvam esant. Skulptūra iš tiesų didinga ir sukrečianti, nuostabiai atrodė ramaus, besileidžiančios saulės ir ežero fone, pasidabinusi baltų ir geltonų žiedų – popiežiaus vėliavos spalvų kilimu. Mums teko garbė aplankyti šią vietą praėjus vos porai dienų nuo Jono Pauliaus II gimtadienio.

Vakarėja, pasukame namų link, Širdyje jaučiu didžiulį dėkingumą organizatoriams už suteiktą galimybę pamatyti istorinius takus, išrašytus kardu, krauju ir ugnimi. Dėkoju Eugenijui už išsamias istorijos ir kultūros pamokas, kurias jis labai įdomiai sugebėjo mums atskleisti.

Dėkoju ir visiems kartu važiavusiems, ypatingai mūsų iškiliems senjorams, nors jau ir mažumėlę pavargusiems, bet stipriems dvasiškai, jaunatviškomis, žingeidumu spindinčiomis akimis, uždegančiomis ir mus visus noru tobulėti, sužinoti, pamatyti. Stiprybės Jiems ir visiems linkiu, sakydama "Iki naujų susitikimų!"

Janina Baublienė,
Vilniaus anykštėnė