Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-06-10   Viešintų miestelį garsina sodybos ir kraštotyrininkai
 
 

Savaitraščio "Gimtasis kraštas" žurnalistė Vida Tavorienė taip pristato Viešintas. Siūlome anykštėnams kartu su ja pasižvalgyti po miestelį ir pasidomėti, kas birželio pradžioje pasakojama šio laikraščio skaitytojams.

Šalia poilsiautojų pamėgto Viešinto ežero įsikūręs miestelis garsėja sodybų gražinimo tradicijomis ir kraštotyrininkų darbais. Pernai išleista Tautvilio Užos kraštotyros knyga „Iš širdies – viešintiškiai“ – dar vienas indėlis į Viešintų krašto istoriją. Leidinyje sugulė žmonių pasakojimai apie praeitį, papročius, šventes, buitį, pokario, kolūkinių laikų bei dabarties aprašymai.

Skendi gėlynuose

„Tai skola gimtinei. Nors jau nemažai laiko gyvenu toliau nuo gimtųjų Viešintų, šis miestelis, jį supantys kaimai man iki šiol artimi ir brangūs. Gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, žmonių atsiminimuose. Troškimas nepamiršti praeities liudija mūsų pastovumą, pagarbą istorijai“, – sako Panevėžyje gyvenantis, bet iki šiol nuo tėviškės nenutolęs ir jai atsidavęs kraštotyrininkas, fotografas T. Uža.

Miestelis yra įsikūręs šalia Viešinto ežero, apie 23 kilometrus nutolęs nuo Anykščių ir Kupiškio miestų.

Viešintų dvaras minimas nuo XVI amžiaus. 1591 m. jo savininkas Francas Kulvietis gavo privilegiją steigti miestelį ir rengti turgus. Iki XX a. pradžios Viešintų dvaras priklausė Petkevičiams, paskui Komarams. Mirus paskutiniam savininkui, dvaras buvo įkeistas bankui ir dalimis išparduotas keliems ūkininkams.

1734 m. miestelyje tebuvo 33 sodybos. Dabar Viešintos – seniūnijos centras. Miestelyje ir prie jo prisišliejusiame Viešintėlių kaime gyvena daugiau nei pusė tūkstančio gyventojų.

Sena viešintiškių tradicija – gražiausiai tvarkomų sodybų konkursas. Pavyzdingas sodybas tenka rinkti iš daugiau nei pusšimčio išpuoselėtų ir gėlynuose skendinčių sodybų, kurių kasmet atsiranda vis daugiau.

„Darželių puoselėjimo paprotys mūsų krašte itin gajus. Ir dabartiniai miestelio gyventojai, ir kitur gyventi išvykę viešintiškiai linkę puošti savo sodybas ir kiemus“, – pastebėjo aktyvus miestelio bendruomenės narys T. Uža. Jis dalyvauja ir renkant gražiausias sodybas.

Sodybų puoselėjimo tradicijas palaiko nuo 2000 m. Viešintų seniūnijai vadovaujanti aistringa gėlininkė Janė Každailienė. Jos ir aktyvių moterų pastangomis miestelyje įrengtas ne vienas gėlynas, gražiai tvarkomas parkas. Anot seniūnės, tarp viešintiškių plinta „grožio virusas“, kuris pakeičia jų gyvenimo būdą ir padeda sukurti rojaus kampelius savo kiemuose.

Bemaž šimto ne tik Viešintų krašto gyventojų, bet ir kitur gyvenančių kraštiečių gražiausių sodybų vaizdai sudėti į prieš keletą metų T. Užos išleistą albumą „Viešintiškių pražydinta žemė“.

Garsina talentingi režisieriai

Kultūrinį Viešintų gyvenimą gaivina nuo 1984 m. miestelyje apsigyvenę talentingi režisieriai Galina ir Vytautas Germanavičiai, išgarsinę šį kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

V. Germanavičius įkūrė Viešintų klojimo teatrą, į kurį sutelkė įvairaus amžiaus ir profesijų miestelio gyventojus. Per daugiau nei du dešimtmečius klojimo teatras yra surengęs daug gastrolių po šalį, nuolat dalyvauja mėgėjų teatrų festivaliuose Lietuvoje ir Lenkijoje.

G. Germanavičienė mažuosius viešintiškius subūrė į vaikų folkloro teatrą „Žaginys“. Jos režisuoti spektakliai, kuriuose susipina pantomima, šokiai, lėlės ir kaukės, rodyti Lietuvos teatrų scenose, tarptautiniuose festivaliuose.

Be režisierės neapsieina įvairūs Anykščių krašto renginiai. 2007 m. ant Vorutos piliakalnio buvo parodytas pagal Antano Vienuolio kūrybą G. Germanavičienės sukurta ir pastatyta istorinė misterija „Vorutos runų bylės“.

„Žaginys“ ir Viešintų klojimo teatras ne kartą yra nuskynę įvairių teatrų švenčių ir konkursų laurus, o jų vadovai yra pelnę apdovanojimų.

Neįkainojamas šviesuolių indėlis

Viešintiškiai gali didžiuotis kraštotyrininko, senosios Lietuvos istorijos sergėtojo Povilo Jurkšto palikimu. Kelis dešimtmečius jis rinkto etnografines senienas ir kaupė jas savo sodyboje. Į kiemą pervežė kelias senovines klėtis.

Tūkstančius senienų sukaupęs P. Jurkštas buvo įkūręs privatų muziejų, kurį lankydavo turistai. Dalį savo rinkinio viešintiškis yra padovanojęs Anykščių rajone įsikūrusiam Arklio muziejui. Kraštotyrininkui išėjus anapilin, jo surinkti daiktai dulka gyvenamajame name ir klėtyse. Dabar miestelyje planuojama įsteigti jo vardo etnografinį muziejų.

Neįkainojamas miestelio šviesuolio, Viešintų klojimo teatro aktoriaus Algimanto Bekenio indėlis į kraštotyrą ir tautosaką. Pasakojimus, legendas apie gimtąjį kraštą ir kitus žmonių prisiminimus jis sudėjo į kraštotyros leidinį „Viešintos“, kurį išleido kartu su istoriku Raimondu Guobiu. Į dviejų dalių knygą „Viešintiškių pamėgtos dainos“ sugulė jo surinktos dažniausiai šio krašto žmonių dainuojamos dainos.

A. Bekenis – aistringas bibliofilas, paveldėjęs nemažą biblioteką iš tėvo ir nemažai knygų pats surinkęs. Per šimtą savo kolekcijos leidinių, išleistų iki 1940 m., viešintiškis padovanojo Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai.

Sviestą ir bekonus vežė į Vakarus

T. Užos kraštotyros knygoje „Iš širdies – viešintiškiai“ sudėti įdomūs senųjų gyventojų pasakojimai apie tarpukario gyvenimą.

A. Bekenis ir Jurgis Malinauskas prisimena, kad miestelyje buvo pieninė, kurioje pagamintas kokybiškas sviestas pasiekdavo Vokietiją ir Angliją. Per savaitę pieninėje prisukdavo apie 6 t sviesto, kurį sudėdavo į medines statines ar dėžes ir iš Surdegio bei Subačiaus geležinkelio stočių gabendavo į Klaipėdos uostą.

Vakarų rinkai viešintiškiai augino ir bekonus. Juos veždavo į Kupiškio geležinkelio stotį, kur pirkėjai atsirinkdavo tik pačius geriausius.

Viešintas garsino brolių Mato ir Mykolo Strolių raudonų plytų malūnas. Vienomis girnomis buvo malami grūdai gyvuliams šerti, kitomis – duonai kepti. Čia sumalti miltai buvo aukštos kokybės, dėl to malūnas pelnė gerą vardą. Malūnas veikė ir sovietmečiu, tačiau buvusios kokybės neišlaikė. Atkūrus nepriklausomybę paveldėtojas susigrąžino malūną ir suremontavo įrenginius.

Iki šių dienų neišliko pietinėje miestelio pusėje ant kalniuko stovėjęs vėjo malūnas. Viešintiškė Gertrūda Tvaskutė tik mena, kaip šį malūną 1940 m. įsigijo jos tėvas Kazimieras. Amerikoje pinigų užsidribęs vyras pirkiniu džiaugėsi tik kelis mėnesius. Užėjusi sovietų valdžia malūną nusavino, o šeimininkus įtraukė į tremiamųjų sąrašą.

Dvasinė skola gimtinei

„Mes, praėjusio šimtmečio vaikai, gimtajam kraštui turime atiduoti dvasinę skolą. Trokštame, kad nors maža Viešintų krašto kaimų bei atskirų šeimų istorijų dalis taptų gimtinės atminimo ženklu ateities kartoms“, – sako Viešintų metraštininkas.

Atsidavęs kraštotyrininkas knygų apie gimtąjį kraštą leidybai paaukojo už paveldėtą žemę gautas pajamas.

Ne vieno Viešintų krašto gyventojo biografiją knygoje parašęs T. Uža nuosekliai domisi savo giminės istorija, organizuoja giminių susitikimus. Jis yra surinkęs septynių kartų tėvo giminės ir šešių kartų iš Kupiškio krašto kilusios mamos giminės duomenis genealoginiam medžiui. Vyras pildo ir uošvio giminės genealoginį medį.

Maždaug prieš dešimtmetį Viešintų miestelis vos sutalpino plačią T. Užos kelių kartų tėvo giminę. Kupiškyje dažniau susitinka mamos giminaičiai.

„Nepaprastai gražu, kai suvažiuoja kelių kartų giminaičiai, atsiveža vaikus. Kai kurie tik susitikę sužinojo, kad yra giminės. Antros trečios kartos pusbroliai ir pusseserės jau pametę giminės saitus. Tokių susitikimų labai reikia jaunimui, kad domėtųsi praeitimi ir išlaikytų savo šaknis“, – įsitikinęs T. Uža.

 
 
    Atgal...