Anykščių krašto savaitraštis "Šilelis" rugpjūčio 5 d. numeryje publikavo šio leidinio redaktorės Audronės PAJARSKIENĖS publicistinį vedamąjį "Apie laiką...", kuriame jautriai ir įžvalgiai įvertinta prieššventinė pagarbos krašto istorijai popietė, šiemet pradėjusi Anykščių miesto šventę. Dalijamės šiomis mintimis su visais anykštėnais – jos svarbios ne vien tik "Šilelio" skaitytojams.

Prisipažinsiu, į jokią kitą straipsnio formą, kaip tik tarp daugtaškių, negalėjau sudėlioti vieno iš labiausiai man į smegenis „kirtusio“ praėjusios šventinės savaitės renginio... Net ne renginio – ženklaus brūkšnio asmeniniame patyrime. Ir labai siauro bei neryškaus punktyro visame miestą krėtusios šventinės karštligės žemėlapyje. Dėl ko šiuo atveju labiausiai ir gaila...

O kalbėti noriu apie praėjusio penktadienio popietę muziejininkų iniciatyva vykusį atminties žygį, ėjusį per tris 1941 metų stotis – trėmimai šalies vaikų piešiniuose, anykštėnų sukilimas prieš bėgantį ir ateinantį okupantą bei trumpas stabtelėjimas prie holokausto aukų memorialo Liudiškių kalvos papėdėje. Žygį, į kurį, be organizatorių bei vietos Tremtinių ir politinių kalinių choro, išsiruošė vos vienas kitas anykštėnas. Nebuvo nei istorijos mokytojų, nei jaunimo, nei šiaip krašto kultūros elitu save pavadinti mėgstančių visuomenės veikėjų... Gal tema nepatraukli? Gal smagiau šėlti, nei sustoti ties tuo, kas jau įvyko ir ko nebepakeisi? Gal perkrauta veik ne penkių dienų šventinė programa atsijojo prioritetus? Veikiausiai – viskas sykiu susidėjo...

Todėl ir gailėjausi tų, kurie nedalyvavo šiuose trijuose sustojimuose ties Anykščių istorija, nes jokiuose vadovėliuose profesorius Antanas Tyla dar nėra surašęs, kiek anykštėnų ir kodėl 1941 metais stojo į sukilėlių gretas, kaip iš Anykščių traukėsi sovietinė armija ir įžygiavo fašistinės Vokietijos kariuomenė ir kokiomis mintimis bei laukimu tuomet gyveno paprastas Bičionių kaimo vyriokas...

Dar daugiau – apmaudu, kad tik keletas žmonių galėjo prisiliesti prie mūsų krašto  istorijos tyrinėtojo Gintaro Vaičiūno surinktos istorinės medžiagos apie pirmuosius Antrojo pasaulinio karo mėnesius Anykščiuose, sudėtos į storą knygą. Ir, matyt, greit negalės, nes, kaip sakė pats G. Vaičiūnas, ta knyga surašyta tik į vienintelį  egzempliorių. Plačiai jos leisti autorius šiuo metu tikrai neketina – anot jo, dar ne iš visų pusių ištyrinėtas prieštaringasis mūsų krašto istorijos laikmetis...

Tačiau kai tas nedidelis atminties renginio dalyvių pulkelis klausėsi gyvo istorijos liudijimo – ne vienam šiurpuliai kūnu ėjo... Nežinau, kaip yra nutikę kitiems mano bendraamžiams, tačiau man tikrai neteko prisiliesti prie tokios dar gyvos, kraujuojančios, atpažįstamais vardais ir pavardėmis skambančios mūsų krašto istorijos... Sykiu ir žingeidu sužinoti, kurie šiandienos anykštėnų tėvai ar seneliai mirkė rankas kraštiečių kraujyje, tuo pat ir baimė – nenoriu, nereikia!.. Juolab kad, kaip sakė pats tyrinėtojas G. Vaičiūnas, – į knygą sudėta to meto baudžiamųjų bylų medžiaga ir surašyti parodymai, kurie, nėra abejonės, buvo išgauti naudojant fizinį smurtą... Neatmetamas ir daugeliui lietuvių būdingas pavydo bei keršto aspektas... Vis tik pritariu istoriko sprendimui – knygai laikas dar neatėjo...

Ir su nuoskauda vėl galvoju apie tuos, kurie praleido laiką išgirsti gyvą žodį... Kaip ir praleido laiką stabtelėti tyloje ties kukliu akmeniu Liudiškių kalvos papėdėje, ženklinančiu vietą, kur lygiai prieš 70 metų buvo užkasta veik ne pusantro tūkstančio sušaudytų Anykščių gyventojų. Tai buvo beveik pusė tuo metu mūsų mieste gyvenusių vyrų, moterų, vaikų,  turėjusių tik vieną bendrą bruožą – jie buvo žydai...

...Ilgesingas vienišo trimito garsas nuščiuvusioje miško tyloje. Sukauptos istorinės tiesos skausmas rašytojo Rimanto Vanago poetiniuose žodžiuose... Ir paslapčia braukiama ašara už laiką. Laiką, kuris praėjo, kurį praleidome, kuris bus be mūsų...