Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-08-20   Vyras dėl meilės paaukojo klouno karjerą
 
 

Rugpjūčio 19-ąją portalas www.alfa.lt paskelbė žurnalistės Snieguolės Dovidavičienės interviu su Vilniaus anykštėnu Dangiu CHOLINU, kur jis atvirai ir nuoširdžiai papasakojo apie save, vakardieną ir šiandieną. 

Dangis Cholinas. Asmeninio albumo nuotrauka

Keista – televizijos jo dar nepastebėjo... O juk jis puikiausiai galėtų įskaityti laidos „Gyvenimas pagal grožį” tekstus ir pavaduoti eilinėje projekto „Kviečiu šokti” dūzgėje užtrukusį Rolandą Vilkončių. Galėtų padėti ir Šaprui – nuo choreografijos dievo Smorigino puldinėjimų bandant apginti didžiają nuodėme – stulbinamu grožiu – kaltinamą Jurkutę.

Viena daina apie seksą, kita – apie Dzievulį…

Galėtų netgi pašokti – scenoje jis atrodo taip pat puikiai, kaip ir neprilygstamasis Andrius Butkus. O „Žvaigždžių duetų“ komisijoje galėtų pakeisti patį Vytautą Juozapaitį – pakaktų minimalių „didžiųjų pokyčių“, ir naujos Radžio gerbėjos grasinančias žinutes kaip mat adresuotų jam... Pernai jis nusifilmavo odioziniame seriale „Drąsos kaina”, kur suvaidino pakvaišusį sektantą (vaidino kartu su Larisa Kalpokaite, Irūna Puzaraite, Rolandu Boravskiu), o neseniai tapo vokiškos reklamos veidu.

Taigi kas gi šis talentais apdovanotas vyriškis? Kalbu apie buvusį anykštėną, profesionalų menininių kolektyvų vadovą, vaikystėje – pramoginių šokių šokėją („Nemanyk – aš žinau šokių pavadinimus, pavyzdžiui, „ Rylio, rylio”...), jaunystėje – vieno sostinės naktinio klubo šou programos dalyvį, šokusį erotinius šokius („Tie šokiai buvo toooks judesių kratinys”) ir netgi šiek tiek dainavusį su moterų ir merginų numylėtiniu Valdu Karkleliu; buvusį klouną, verslininką, o dabar – renginių vedėją Dangį Choliną.

Pakviestas į televiziją šokti ir dainuoti, tikrai negalėtų pareikšti, kad ten nėra buvęs, nėra šokęs ir dainavęs ir t.t. „Toje naktinėje programoje dainavau dvi dainas. Viena buvo apie seksą, kita – apie Dzievulį...“ – juokiasi audringą jaunystę prisiminęs ir aibę profesijų nuo to laiko išbandęs vyras.

Būti klounu neišmokstama

Neslėpsiu – išgirdus žodžių junginį „buvęs klounas“, atmintyje suskamba graudi melodija, pasakojanti istoriją cirko artisto, kurio mergina, jam linksminant publiką, nueina su kitu… Dangio istorija panaši ir apkritai – kaip jis, iš Anykščių kilęs intelektualas – pateko į masių menu vadinamą cirką?
 
„Naktiniame klube susipažinau su vieno cirko vadovu. Nori „chaltūros“, paklausė, pasakiau, kad noriu ir mes išvažiavome į mokyklas ir darželius linksminti vaikų. Laisvo laiko užteko – pasirodymai naktiniame klube vykdavo tris kartus per savaitę, galėjau megzti kad ir kojines, bet tapau vaikų linksmintoju, vėliau – klounu,“ – pradžių pradžią prisimena Dangis.

Beveik dešimt metų padirbėjęs cirke įsitikino – būti klounu neišmokstama. Arba esi juo gimęs, arba ne. Jis šios profesijos irgi nesimokė, tik išnaudojo tam tikras savo charakterio savybes – begalinį norą bendrauti su žmonėmis, neįžeidžiantį ir neįsižeidžiantį humorą, mokėjimą išsisukti iš bet kokios keblios situacijos.

Viskas sekėsi puikiai, Dangiui patiko smagus, įdomus „cirkininko“ gyvenimas, nors ir nebuvo patogus. „Nuolat gyveni ant ratų, nuolat keliauji. Su gastrolėmis teko pabuvoti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Suomijoje...“ – buvęs klounas vardija buvusias cirko lokacijos vietas. Šešis metus padirbėjęs „Baltijos cirko“, dar kelis metus dirbo su keliaujančiu čekų cirku, mini cirkeliu.

Prieš kiekvieną pasirodymą, žinoma, jaudindavosi. Praskleidęs užuolaidą žiūrėdavo, kokia publika susirinko – ką veikia suaugusieji bei svarbiausi klouno gerbėjai – vaikai: verkia, dairosi ir žioplinėja, ar jiems cirke įdomu. Taip savotiškai „susipažinęs“ su publika išeidavo į areną ir sušvilpdavo... Su publika visą vakarą bendravo universalia – švilpukų kalba. Šį bendravimo būdą pasirinko specialiai – kad prireikus galėtų susikalbėti net su kinais.

Cirke dirbo pavojingiausius darbus

Didžiausia atrakcija buvo pastatyti cirko palapinę. Per šaltį, lietų, gruodą... Ne sykį po nakties palapinę rado apsnigtą, šildydavo, kol sniegas nutirpdavo. Atvažiuoja, būdavo, į stadioną, mašinos klimpsta, tenka jas stumti... Nepaisant nieko visi eidavo statyti. Nuo šio darbo buvo atleidžiami tik iliuzionistai ir moterys. Vyrai išskleidžia palapinės tentą, pakelia stulpus, ant kurių pakimba tentas, sukala kuoliukus, prie kurių pritvirtintos virvės jį ištempia, į vidų suneša suoliukus, įjungia šviesas, paleidžia muziką, visi nusigrimuoja ir laukia pasirodymo... Dangiui nuolat tekdavo pavojingiausias darbas – baigiamieji darbai palapinės kupolo centre.

„Baigus ją statyti visi sakydavo: „Nagi, Dangi, lipk...“ Ir lipdavau, nes neturėjau baimės jausmo. Tik dabar jis atsiranda... “ – šypteli Dangis, neneigiantis, kad vargšui klounui cirke tekdavo ir tenka pavojingiausi darbai. Nebūtinai statant palapinę. Pavyzdžiui, kieno nors pasirodymas nepavyksta, publika suirzusi, tada klouną išstumia taisyti padėties – juokinti. Atsiranda techninės kliūtys: dingsta apšvietimas, netikėtai nutyla muzika arba koks nors užsispyręs gyvūnas nenori eiti į areną – vėl ieško klouno...

Vedė savo gyvenimo moterį

Šeimą buvęs klounbas sukūrė sulaukęs „Kristaus amžiaus“. Ar ne per vėlai? „Vedžiau jau susiformavęs, subrendęs vyras, ne dėl nuotykio, o sutikęs savo moterį“, – paaiškina ir priduria dar vieną, bene svarbiausią priežastį – nusibodo blaškytis be vietos, gyventi cirko vagonėlyje, bendrabutyje, sodo namelyje... Užsimanė šeimos ir vaikų, todėl cirką nedvejodamas paliko. Taigi dėl meilės paaukojo klouno karjerą? „Aš supratau, kad vis dėlto esu sėslus žmogus,“ – prisipažįstą beveik dešimtmetį su cirko karavanu paklajojęs Dangis.

O gal išvaizdžiam vyrui tiesiog nusibodo gerbėjų dėmesys? Gal savo dėmesiu moterys ir merginos jį nukankino? „Dėl moterų dėmesio ir erotinių sapnų niekada nesikankinu“, – šmaikštauja žodžio kišenėje Dangis.

Su būsimąja žmona Lina susipažino, kaip jis pats sako, labai banaliai – viename Palangos bare. Dangis vedė karaokė vakarą, Lina, tada dar moksleivė, dirbo padavėja. „Eidamas susipažinti su Linos tėvais labai bijojau, kad jiems nepatiksiu – buvau „metalistas“ ilgais plaukais, odiniu švarku, odinėmis kelnėmis, ūsuotas. Šalia Linos atrodžiau tikras „diedas“, – prasitaria kone dešimtmečiu už būsimą žmoną vyresnis vyras. Labai greitai Lina atvažiavo studijuoti į Vilnių, jie labai greitai apsigyveno kartu ir po kurio laiko susituokė. „Iš banko paėmėme paskolą butui, aš sukūriau nuosavą verslą, gimė dvi dukrytės ir gražiai gyvename“, - raportuoja žvaliai.

Buvęs klounas, „balamūtas“ ir pedantiška lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja!? Ko gero, dabar priverstas nuolat galvoti, ką sako žmonai? „Ne, aš tikrai negalvoju, ką sakau, bet ji visada išgirsta mano blogus pasakymus. Su žmona gyvenu ne iš baimės, o iš meilės ,“ – patikina drąsuolis. Vyriškio drąsą dar sykį paliudija ir toks faktas – neseniai jis savanoriškai davė kraujo: „Tikrai nebuvo baisu ir sveikatai nepakenkė. Be to buvo labai smagu: mums dainavo ir šoko vaikai, buvo prizų ir siurprizų. Atlikau savo misija ir tuo didžiuojuosi“. 

Verslą suėdė krizė

Beveik dešimtmetį su cirku pasivažinėjęs po Lietuvą ir, kaip pajuokauja, į valias prisižiūrėjęs netvarkos, nutarė ją sutvarkyti ir išvalyti ir griebėsi švaros verslo. „Aš esu pedantas. Man tikrai patinka tvarka, kai visur švaru ir gražu, viskas sutvarkyta,“ – neleidžia suabejoti vyriškis.

Savo įmonėje įdarbino apie dvi dešimtis žmonių. Daugiausia – kurčnebylių. „Jie mažai kalba, o daug dirba“, – pašmaikštauja dešimtmetį „švaros versle“ sukęsis Dangis. Deja, jubiliejaus nesulaukė – verslą „suėdė“ krizė. Paskutiniais metais į darbą eidavo tik iš įpratimo arba, kaip pajuokauja, palaikydamas tradiciją. „Užsakymų sumažėjo penkis kartus. Klientai netikėtai prisiminė, kad patys moka susitvarkyti biurus, namus, išsiplauti langus. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis toks metas, kai administratorė išpuoselėtas nagais nesiaikštydama tvarkys biurą...“ – krizės akivaizdoje pastebėtus akibrokštus vardija vyras.

Betgi per krizę Lietuvoje atsirado naujų milijonierių! „Tai tie, kurie užsmaugė mažesnius,“ – neabejoja Dangis, neseniai pats vienas įvykdęs užsakymą – išvalęs vienos picerijos langus. „O ką – ar mano rankos kitokios, ar iš kitur dygsta?“, – perklausia iššūkių nebijantis vyras. – Nė vienas darbas žmogaus nežemina, nė vieno aš neatsisakau. Nors tikrai nėra taip, kad, sakykim, nukrito ant grindų kokteilio šiaudelis, o aš jau lekiu jo pakelti...“ Valant tuos langus nutiko nenumatytas dalykas: išėjo kompanija į lauką parūkyti, o viena mergina, matyt, drąsiausia prisiartino prie Dangio ir paklausė: „Ar jūs – ne tas, kuris vaidino seriale „Drąsos kaina“. O šis išdidžiai: „Taip, tas pats...“

Kilimėlius keisti – smagu

Tąkart jau spėjęs išgarsėti vyras pasijuto nejaukiai. Prisiminė laikus, kai grįžo iš Norvegijos šiek tiek užsidirbęs: „Galėjau tuos pinigus pravalgyti, bet pagalvojau, kad geriau įkurti valymo įmonę, nes jau turėjau patirties – prieš išvažiuodamas vienoje jų jau buvau dirbęs kilimėlių keitėju.“

Taigi gyvenimas Dangiui niekada smarkiai nesišypsojo – juk kilimėlius keisti buvo pakankamai sunku. „Nesunku, – ir šitą prielaidą atremia Dangis. – Būdavo atvažiuoju, pakeičiu kilimėlius, pabendrauju su žmonėmis, pajuokauju. Visi laukdavo, kada aš atvažiuosiu keisti tų kilimėlių... Labai gerai sekėsi, labai greit man patikėjo svarbesnius darbus – patalpų, baldų valymą, bet ta įmonė savo veiklą sustabdė. Kaip sakiau, išvažiavau į Norvegiją, grįžau, galvoju – ką veikti? Kad nereikėtų ilgai galvoti – ėmiau ir įkūriau įmonę...“

O dabar ėmė ir uždarė? „Ėmiau ir uždariau. Yra galimybių dirbti toliau, bet aš nebenoriu. Tai – ne mano sritis. Aš suradau savo vietą – grįžau prie renginių vedimo,“ – prasitaria.

Sulaukus 40-ties, įsitikinęs šią sukaktį netrukus švęsiantis Dangis, kiekvieno vyro gyvenime vyksta lūžis – arba jis atranda kažką naujo, arba užsisėdi senoje vietoje. Tada nurimsta, „sudiedėja“ – viskas gerai, namuose vaikšto nudrengtom kelnėm, į darbą važinėja didžiule mašina (Dangis po Vilnių važinėja tik dviračiu). Nieko naujo jam nereikia, niekas neįdomu. Pareina toks vyras namo, pasiima laikraštį ir gulinėja ant sofos priešais televizorių... Labai dažnai nugriaudžia „sprogimas“ – šalia jo atsiranda dvigubai jaunesnė peroksidinė blondinė... „Betgi pigiau nupirkti žmonai peroksido nei išlaidauti peroksidinei blondinei?“ – išeitį ir iš šios keblios situacijos pusamžiams vyrams siūlo Dangis.

Improvizuoti mėgstantis pedantas

Paties jo „gelbėjimosi ratu“, kurio niekada nebuvo paleidęs iš rankų, tapo renginių vedimas. Perspėja renginius pradėjęs vesti anksčiau nei įkūrė valymo firmą. Šie dalykai egzistavo vienas šalia kito, o jis niekada nebijojo susigadinti rimto verslininko, „boso“ įvaizdžio. Visada mielai važiuodavo į renginius, vakarėlius, pristatymus, netgi mokyklas, kur persirengęs Kalėdų seneliu, šėldavo su vaikais. „Va, ir dabar jau laukiu kalėdinio laikotarpio...“ – besidžiaugiančius vasara erzina linksmų plaučių vyras.

Jo įmonė uždaroma, o jis linksminasi, šoka ant verslo kapo? „Aš nejaučiu, kad kažką laidočiau. Tiesiog vienas etapas pasibaigė, prasideda naujas. Vienos durys užsidaro, atsidaro kitos. Gal net langai atsidaro,“ – padėties nedramatizuoja gyvenime, kaip ir scenoje, improvizuoti mėgstantis pedantas.

Važiuodamas į renginį turi žinoti kaip viskas vyks. Svarbiausia – turėti scenarijų, kurio,beje, niekada nesilaiko. Bet jis turi būti!. Turi žinoti, kur yra rekvizitas, būtiniausi daiktai. Turiu žinoti, kad atvykęs į renginį rasiu viską paruošta. Nieko nedarau bet kaip: mikrofonas yra-nėra, veikia-neveikia... Jis visada turi veikti, bet tai jau ne mano, o garso režisieriaus rūpestis.

Lagamine – lūpdažiams atsparūs marškiniai

Būtiniausiai į bet kurį renginį vežasi dvejus marškinius. Jeigu vienus damos, pavyzdžiui, per vestuves, aplaistytų ašaromis ar išterliotų lūpdažiais. „Mano lagamine visada yra „verksmo marškiniai“ bei lūpdažiams atsparūs marškiniai“, – juokauja kone šimtą vestuvių per savo renginių vedėjo karjerą pravedęs Dangis.

Paklaustas, ko reikia, kad renginys pavyktų, juokauja: „Svarbiausia – charizma, kurios turiu sukaupęs pakankamai – ją esu paveldėjęs iš savo ruso senelio Cholino, o antra – mokėjimas „būti savo vietoje“. Aš niekada nesistengiu būti svarbiausiu žmogumi, „vakaro dovana“. Svarbiausi žmonės vestuvėse yra jaunieji, svečiai, o aš esu tik veiksmą koreguojantis ir kontroliuojantis „balsas“.

Pavakariais po visų bažnyčių, pasivažinėjimų per tiltus ir keisčiausių fotosesijų į restoraną, užmiesčio vilą ar kaimo turizmo sodybą su svita suvirtę jaunieji nori įsimintinos šventės. Svarbiausia, pasak Dangio, jaunuosius stengiasi nuteikti taip, kad jie nesijaustų tarsi ataskaitiniame giminių ir artimųjų susirinkime, o pasijustų tikroje šventėje. Kaip jam tai pavyksta? „Pamojuoju burtų lazdele ir visiems pasidaro linksma...“ – cirke įgyta patirtimi neretai pasinaudoja Dangis.

Į rozetes pirštų nekaišioja

Paprašytas atskleisti geležines bendravimo su svečiais taisykles ir vėl pajuokauja: „Elgiuosi gražiai: nesispjaudau, nesikeikiu, į rozetes pirštų nekaišioju... Pašneku, pažaidžiu su svečiais, jie pašoka... Griežtai neleidžiu sakyti tostų „iš eilės“ arba gerokai įkaušus dainuoti: „Sausio mėnesį gimusius prašom aaatsistot...“ Jaunosios rūtų vainikėlio niekada nedeginu. Nesu gaisrininkas. Ugniagesys – tuo labiau“. Taigi vestuvėse, kurias veda Dangis, jau minėtoms atrakcijoms, tradiciniam lėlių traukymui iš „bankuchenų“, svočios vežiojimui geldoje, piršlio korimui laiko nebelieka.

Pasenusių eilėraščių, lėkštų aforizmų ir anekdotų „žemiau juosmens“ iš Dangio lūpų niekada neišgirsite: „Nežinau, gal taip pasakęs įsivarysiu sau peilį į pašonę, bet taip elgiasi tik žemo intelekto humoristai.“

Vestuvių muzikantai, jo manymu, dažniausiai groja labai gerai, o dainininkai būna tikri profesionalai: pavyzdžiui, Baiba Skurstenė, grupė „Studija“ su Stepu Januška, Jurgis Brūzga... Visi – linksmi, smagūs, užvedantys žmonės. Dažniausiai Dangis juos pasiūlo pats, būna, kad jaunieji juos pasikviečia prisiklausę teigiamų draugų rekomendacijų. O kas jį patį rekomenduoja? „Oi! Čia suveikia bobučių arba elektroninis paštas,“ – verslo paslapčių neatskleidžia Dangis.

Po pagalve iš gėdos nesislepia

Neseniai renginių vedėjo D.Cholino gyvenime atsirado kinas. „Labai dėl to džiaugiuosi. Matyt, esu šiek tiek aferistas. Na, ir kas, kad filmuotis buvo baisu. Bet jeigu nebandysi, nieko niekada nepadarysi, – primena auksinę taisyklę. – Nesakau, kad aš galėčiau suvaidinti bet kokį vaidmenį. Man pasiūlys Hamletą, o aš: „Gerai, Hamletą irgi galiu suvaidinti...“, bet kai ką galiu.“

Patikina, kad stebėdamas savo vaidybą seriale „Drąsos kaina“ galvos iš gėdos po pagalve neslėpė. „Kodėl turėčiau slėpti? Juk nieko pakeisti negaliu...“ – stebisi. Nusifilmavome kone 50-tyje serijų. Jeigu būtų vaidinęs tragiškai, jo herojus būtų kaip mat numarintas, pasiųstas kuo toliau, bet juk taip nenutiko.

Neseniai gyvenimas renginių vedėją nubloškė į reklamą. Dangiui teko reklamuoti jogurtus – kartoninis jo atvaizdas ilgai puikavosi maisto parduotuvėse, o per televiziją jis bėrė, kad mūsų karvės ganosi skirtingose pievose, todėl mes valgome skirtingus jogurtus... „Sužibėjęs“ jogurto reklamoje reklamavo vieno banko elektroninę kortelę, o neseniai su viena pažįstama moterimi ir jos dukrele skrido į Frankfurtą filmuotis vaistų nuo kosulio reklamoje.

Pasijuto bandomaisiais triušiais

„Buvome tapę „darnia kosėtojų šeima“, kuri, išgėrusi vaistų, palaimingai užmiega, – nesudėtingą fabulą atskleidžia Dangis, filmavimo aikštelėje pasijutęs tarsi bandomasis triušis. – Pirmiausia mus visus išmatavo – rinko įvairių atspalvių ligonių pižamas, paskui liepė „teisingai“ kosėti, paskui – per kelias akimirkas stebuklingai pasveikti ir palaimingai užmigti...“

Filmavimas vyko visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Surežisuotas, „priverstinio kosėjimo seansas“ užtruko vos pusvalandį. Kitą laiką surijo kamerų statymas, šviesų derinimas, kūrėjų kūrybinės kančios. Vokiškas punktualumas negaliojo, nes meno žmonės, pasak Dangio, ir Vokietijoje – meno žmonės.

Pirmyn skrido per Kopenhagą, grįžo – per Stokholmą. „Beje, oro uoste muitinininkai iš manęs atėmė dezodorantą, tualetinį vandenį, skutimosi putas ir dantų pastą. Jų skubėdamas nespėjau atiduoti į bagažą“, – patirtus nuostolius (kaip,beje, ir pelną) skaičiuoja dar vienos „reklamos veidas“.

Netrukus šią tarptautinei rinkai skirtą reklamą pamatys daugelio šalių „kosėtojai“. „Gal net mano tolimi giminaičiai Cholinai Rusijoje, – viliasi Dangis, – ir gal net nudžiugs: „Štai tas garsusis Cholinas iš Lietuvos, tik gaila – vargšelis serga...“

 
 
    Atgal...