Informacinio portalo www.alfa.lt žurnalistė Snieguolė Dovidavičienė pakalbino aktorę Dalią Michelevičiūtę, kuri pasidalijo ir rudeniškomis, ir adventinėmis mintimis...

Puikūs vaidmenys teatre, kine, televizijoje. Neprilygstama „lietuviškosios Marilyn Monroo“ etiketė ir nuo veido nė akimirkai nedingstanti šypsena. Tokią viešumoje esame įpratę matyti aktorę Dalią Michelevičiūtę. Tokią ją iki šiol matėme ir televizijos projekto „Šok su manimi” aikštelėje, kurią, žiūrovų sprendimu, Dalia su šokių partneriu Olegu Koliakinu turėjo palikti. „Dar norėjau pašokti, dar turėjau ką parodyti, pasakyti žiūrovams,” – apgailestauja organiškumu, plastiškumu ir nuoširdumu ant parketo spinduliavusi aktorė, vėl pasinėrusi į kasdienybę: filmavimus, gastroles, repeticijas, pagalbą vargstantiems, maldas...

– Senokai sklando kalbos, kad ketinate užsidaryti vienuolyne. Palikus šokių projektą, artėjant Adventui ar dėl kitos priežasties, tai padaryti būtų gera dingstis. Ar taip įvyks?

– Ne, ne, ne… Žinote – vienuolynas nėra prieglauda nei senelių, nei žmonių, bėgančių nuo nenusisekusios meilės ar kitaip nenusisekusio gyvenimo. Tai – beprotiškai sunkus darbas, ir jeigu seserys vienuolės tiek nesimelstų, tų darbų nepadarytų. Jūs pagalvokit – Palaimintosios Motinos Teresės seserys, su kuriomis aš bičiuliaujuosi, daro tikrus stebuklus. Kelios moterytės, padedamos savanorių, išmaitina, globoja didžiulę bedarbių, benamių armiją.

„Opus day” įkūrėjas, šventasis Chosė Marija Eskrivay sako, kad gerumo turime siekti visur, kur esame. Tačiau kartais jo siekti šeimoje arba kasdienėje aplinkoje yra daug sunkiau negu vienuolyne, kur visi galvoja taip pat, kaip tu, ir vienas kitą stiprina malda. Jeigu man kada nors paaiškės Dievo valia mano asmens atžilgiu, tada ir nuspręsiu, užsidaryti į vienuolyną ar ne. Kol kas save analizuoju.

– Kalbėjote apie seseris vienuoles, su kuriomis meldžiatės. Kas tos moterys, iš kur jos? Kokią prasmę mato dirbdamos Lietuvoje?

– Tai moterys iš viso pasaulio: indės, lenkės – meilės misionierės. Neseniai prie jų prisidėjo ir viena lietuvė. Taigi pagalvokit, po kokių nelengvų apmąstymų jos ėmėsi šito darbo. Kiek jėgų reikia norint dirbti tokį nežmonišką darbą! Dažnai pasakome: „Oi, aš nelaiminga…“ O ką tu padarei, kad būtum laiminga? Gal padaryk kokį gerą darbą kitam ir pasijusi laiminga? Pamatyk vargstantį, badaujantį šalia…

– Jeigu taip kalbate, reiškia ir pati nesėdite sudėjusi rankų.

– Stengiuosi nesėdėti... Savanoriauju „Marijos radijuje”, remiu Palaimintosios Motinos Teresės seseris jų darbuose, prisidedu prie kai kurių jų misijų. Man skaudu, kad mūsų jaunimas važiuoja gelbėti kitų šalių vargšų, kai jų šitiek namie turime… Vienam jaunuoliui, kuri savanoriauja Pietų Amerikoje, sakiau: „Tu mums reikalingas Lietuvoje...” Matyt, Dievo malonė veikia, ir vis daugiau žmonių sugrįžta, ir man tai teikia vilties.

Daug žmonių sugrįžta iš mano kartos – tų, kurie buvo priversti išvažiuoti dėl skurdo, nes negalėjo išmaitinti savo šeimos, dėl baisių finansinių priežasčių, ir jie grįžta. Kai kurie dalį laiko skiria Lietuvai, ir tai jau yra gerai. Jeigu būtų palankesnė situacija su mokesčiais, žmonės grįžtų, mokėtų tuos mokesčius, gyventų...

– Dalyte, dėl ko tiek daug dirbate, plėšotės Jūs? Dėl pinigų? Kad turėtumėt ką paaukoti?

– Dėl to, kad man darbas teikia džiaugsmą. Stengiuosi daryti meilės darbus artimui savo. Pinigų tiek, kiek turiu, man užtenka. Nors lengva man kalbėti, o ką daryti tiems, kurie turi šeimas, kaip aš sakau, finansinius apynasrius? Bet žinot – Dievas nepamiršta našlaičių, apie juos primena, ir aš jiems stengiuosi padėti jei tik galiu. O jeigu negali, tai ir nepadedi – juk neatplėši kąsnio nuo savęs, savo šeimos.

– Artėja Kalėdų laikotarpis. Daug pasauliečių žmonių šiuo metu užsidaro vienuolynuose, klauso rekolekcijų. Tai būtinybė ar nauja mada?

– Rekolekcijos labai gerai. Po jų dažnai praskaidrėja protas, tavo santykis su Dievu. Be to bendros maldos sustiprina. Be rekolekcijų aš tikrai būčiau palūžusi.

– Jūsų labai sunkus darbas, sunki profesija?

– Tikrai ne. Jeigu atrandi savo pašaukimą, esi labai laimingas. Mano darbas visiškai nesunkus. Tai vienas lengviausių darbų. Emociškai kartais būna sunku, bet fiziškai… Pagalvokit, kaip jaučiasi moteris, kuri skalbia, augina kaime gyvulius, tvarko kambarius arba valo prekybos centrą. Manot, kad jos darbas lengvesnis? Dar sunkesnis! Kiekvienam savas kryžius ir jį reikia su džiaugsmu nešti.

Kaip sakė Motina Teresė, Dievas mėgsta džiugų davėją. Jeigu tu suraukęs kaktą dirbi darbą, niekas nenori tokios aukos. Nė vienas žmogus jos nenori. Mums netgi nesmagu būti šalia tokio žmogaus, kuris nesišypso arba agresyviai elgiasi. Mes stengiamės sprukti nuo jo. Taigi stenkimės apsišarvuoti kantrybe ir visada šypsotis vienas kitam.

– Jums bepigu – Jūs aktorė… Kaip šiais nelengvais laikais šypsotis eiliniam žmogui? Koks šypsenos ir gerumo receptas?

– Receptas toks: nori pasakyti kokį blogą žodį, užrakink lūpas, susilaikyk. Ir bus trupučiuką visiems geriau.

– Neseniai sukūrėte vaidmenį naujame spektaklyje „Chaosas”, kuriame veikia gyvenimo vėtomos ir mėtomos moterys. Vyraus „moteriška”, gerumo tema, ar bus visko?

– Žinote, mes trys aktorės – Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė ir aš – savo džiaugsmui ir laimei turime ir du tikrus vyrus – Džiugą Siaurusaitį ir Algirdą Gradauską. Beje, šita pjesė manęs nesužavėjo, kai aš ją perskaičiau. Bet režisierė Yana Ross gavo suomių dramaturgo ir režisieriaus Mikos Millyaho leidimą keisti tekstus ir scenų tvarką, taigi ją beveik perrašėme, o dabar bijome, kad atvažiuos dramaturgas ir nebeatpažins savo pjesės. (Juokiasi.) Aišku, nenorim susireikšminti.Tai, kad spektaklis mielas ir jame gera vaidinti, lėmė aktorių komanda, surinkta režisierės Yanos Ross.

– Režisierė – moteris, aktorės – moterys. Moterims krūvoje, grupėje dirbti, kalbėti drąsiau?

– Bet kam kartu kalbėti yra drąsiau. Juk žmogui reikia išdrįsti kalbėti ne apie bet ką, o apie savo problemas. Deja, grupė žmonių vieno žmogaus neišgelbės – vistiek mes po vieną atsakysime prieš Dievą. Jam nepasakysi: „Visi taip darė, todėl ir aš taip dariau, todėl tu, Viešpatie, užmerk akis.“ Vistiek jis sąskaitą pateiks tokią, kad už kiekvieną žodį ir kiekvieną veiksmą turėsi atsakyti.

– Spektaklyje smagiai, šmaikščiai pasakojama apie moterų nesėkmes, sukrėtimus, tragedijas. Vardan ko visa tai? Norite išspausti žiūrovų ašaras?

– Per mano heroję ir per visas kitas siužetines linijas norime atskleisti žmogaus trapumą. Norime pasakyti, kad esame dūžlūs. Susikrovus tam tikrų įvykių virtinei, mes galime sudužti. Deja, režisierius mums nenurodo jokio išsigelbėjimo, nepalieka jokios vilties. Mūsų herojės – pažeidžiamos, iš kūno ir kraujo, ieškančios akmenukų, ant kurių stato savo gyvenimus. Kai kažkas išjudina tuos akmenukus, tuomet prasideda griūtis ir byrėjimas. Aš labai norėjau prakišti savo viltingą finalą, bet man nepavyko. Labai norėjau, kad spektaklyje atsirastų kažkokia dieviška dimensija, teigiama konstanta šitame chaose, bet nepavyko…

– Gyvenimas nelengvas. Kas moterims gali padėti išlikti, išgyventi – gerumas, trapumas ar vyriška energija, agresyvumas?

– Tiktai trapumas! Kaip sako šv. Paulius, Dievo didybė pasireiškia silpnume. Mus išgelbėti gali tiktai meilė ir stengimasis gyvenime išsaugoti ir puoselėti žmogiškąsias dorybes, nors tai yra sunku. Mes, kaip moterys, turėtume nesigėdyti savo švelnumo, savo trapumo. Tiesą sakant dabar toks laikas, kai negali visąlaik išlikti trapi. Nors aš pati daug ką darau pati. Vinį į sieną įkalti moku, žolę pjauti, kitokius darbus savo sodyboje dirbti moku, ir šokti man kartais pavyksta, ir man dėl to džiugu. (Juokiasi.)

Gaila, kad vyrai vis labiau darosi moteriški. Neseniai kalbėjausi su pažįstama genetikos daktare, kuri pasakė, kad moteryse aktyvėja vyriški genai, o vyrai vis labiau moteriškėja. Pažiūrėkite – kiek yra pasiklydusių lyty, ir tokių vis daugėja. Priežastis galime analizuoti, bet vistiek daug kas liks paslaptis. Aš tokiais atvejais vadovaujuosi Šventuoju raštu, kuriame parašyta, kad vieni vyrai dvasiniais eunuchais gimsta, kitus tokiais paverčia gyvenimas, kurį jie gali patys nulemti.

– Nelengva atsispirti kasdienybei, atsikratyti sunkių minčių. Kaip, kokiais būdais jas nustumiate šalin?

– Tiktai malda! Šventos Mišios, malda ir darbas. Kartais net ir pasnininko tenka griebtis. Jeigu manęs nestiprintų tikėjimas, trys dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė, – aš tikrai seniai būčiau palūžusi. Šiomis dienomis, šiame aktyvaus Dievo neigimo laike, mums būtina tikėti. Nors tai skirta ne kiekvienam. Tikėjimas – Dievo valia ir malonė. Tai kas svarbu man, aš liudiju savo žodžiais ir savo veiksmais.

– Ir Jums sekasi – puikūs vaidmenys teatre, kine, televizijoje, šokių aikštelėje. Ar jaučiate, kad Dievas Jus lepina?

– Iš tikrųju jaučiu, kad labai daug iš jo gaunu. Įvyksta nuostabių dalykų, susitikimų su ypatingais žmonėmis. Bet Dievas mus siunčia į pasaulį ne šiaip sau mėgautis vienas kitu, bet ir kažką nudirbti. Šai kas yra sunku – suvokti, ką šiais laikais turi daryti. Man irgi kartais labai sunku apsispręsti. Tada klausiu savo Dvasios tėvo, tikėjimo brolių, seserų, kartu meldžiamės ir paaiškėja. Arba nepaaiškėja. Reiškia – Dievas mane dar brandina.

– Artėja Adventas. Kokios nuotaikos Jus užvaldžiusios?

– Džiugios. Aš visada labai laukiu Advento ir Kalėdų. Tai didžausios metų šventės, todėl pagalvoju – jeigu neturėsiu tiesioginio darbo ar įsipareigojimų, tikrai ir šiemet važiuosiu į vienuolyną klausyti rekolekcijų. Ir kitiems jas atlikti siūlau. Protas labai prašvėsėja, širdis nurimsta, pasiryžti daryti gerus darbus.

Bet žinot – mes labai impulsyvūs. Mums užplaukia – nutariam padaryti gerą darbą vieną kartą per metus. Bet to negana… Su rašytoja Birute Jonuškaite kelis metus lankėme vaikų globos namus, tai pastebėjome, kad prieš Kalėdas pasipila tų globos namų lankytojai. Atkeliauja Lietuvos žvaigždės, ir norvegų parama, ir Amerikos... Bet tu kiekvieną dieną, kas savaitę aplankyk tuos vaikučius. Štai čia būtų tikras gerumas. Jeigu prieš Kalėdas ar Velykas nuveži jiems tortą ar paaukoji pinigėlių, tai to maža.

Aš pati remiu keletą vaikučių, neturinčių tėvų – jų mamos gyvena be vyrų, nes jie kalėjime, alkoholikai, tai aš jiems pagelbsčiu. Kol kas tik tiek tų darbų padarau, nors galėčiau ir daugiau… Tokie darbai labai prasmingi. Pavyzdžiui, ant mūsų parapijos bažnyčioje papuoštos eglės žmones raginam pakabinti žaisliuką su savo noru vadinamajam Kalėdų seneliui – ko jie norėtų, ko jiems reikia: produktų, daiktų. Vėliau su tikėjimo sesėmis ir broliais nuraškome tuos žaisliukus nuo eglutės ir per metus įsipareigojam tuos jų norus išpildyti, žmones paremti kuo tik išgalime.