Laikraštis Utenos regionui ir Utenai "Utenis" lapkričio 19 d. numeryje publikavo šį vilnietės bibliotekininkės, kilusios iš Kuzmiškių (Anykščių r.) Danutės SKLĖRIŪTĖS pasakojimą apie tai, kaip buriasi iš Stalėriškio kaimo išaugusi Apanskų (Opanskių) giminė.

Apanskų giminė, gyvenusi Anykščių rajono Stalėriškio kaime, priklausiusiame (kol kaimas nebuvo melioracijos sunaikintas) Vyžuonų parapijai, susirinko į susitikimą 2011 metų rudenį.

Nors pagal administracinį suskirstymą Stalėriškio kaimas priklauso Anykščių rajonui, tačiau šiam ir gretimiems kaimams dvasiškai artimesnis buvo ir liko Utenos rajonas: kaimus aptarnavo Vyžuonų bažnyčia, jaunimas mokėsi Utenoje, tėvai labiau vertino Utenos turgus, o ir pati Utena buvo tik už 16 kilometrų, o Anykščiai – už 25 kilometrų.

Šį susitikimą organizavo senjorė mokytoja Aldona Apanskaitė-Karkauskienė, dirbusi ir gyvenanti su šeima Kaune. Sukvietė ji ne tik savo 3 seseris ir brolį su šeimomis, bet ir kitus giminaičius, kai kuriuos kaimynus. Suvažiavo giminė iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Anykščių ir kt. vietovių.

Entuziastė mokytoja beveik visą savo laisvalaikį praleidžia Lietuvos istoriniame archyve, rinkdama medžiagą apie Apanskų giminę – greitu laiku apie juos išleis knygą, kaip kad prieš kelis metus ji išleido "Karkauskų giminės istoriją". Tai bus ne tik šeimos istorija, tai bus rašytinis paminklas 2000 metais išnykusiems (melioracijos sunaikintiems) Aukštaitijos kaimams: Stalėriškiui, Kuzmiškiams, Varundiškiams, Maloniškiui ir kt.

Senjorė mokytoja giminės susitikimui parengė gausią programą: aplankėme Utenoje partizanams atminti paminklą ir koplyčią – Utenoje prie Dauniškio ežero 1993 m. buvo pastatyta koplyčia žuvusiems šiuose kraštuose Lietuvos partizanams atminti, – prie partizanų kapų uždegėme žvakutes, padėjome gėlių.

Apsilankėme Vyžuonų kapinėse, ant giminių kapų sužibo atminties žvakutės, o Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje klebonas Eugenijus Staleronka, laikydamas mišias už Apanskų giminę, maldomis kartu su gausiai susirinkusiais prašė mirusiems Aukščiausiojo gailestingumo ir dangaus karalystės. Po mišių nuvažiavome į Debeikių bažnyčią, kurioje Apanskai krikštydavo savo vaikus, aplankėme Černaučiznos kaimo kapinaites, kuriose irgi buvo laidojami Apanskų protėviai, nuvažiavome į buvusio Stalėriškio kaimo laukus, pasižvalgėme nuo aukščiausio apylinkių kalno į juos...

Mokytoja Aldona Karkauskienė kalbėdama susitikime pabrėžė, kad Apanskų giminė net tris šimtmečius gyveno tik viename Lietuvos žemės lopinėlyje – Anykščių rajono Stalėriškio kaime, kuris priklausė Vyžuonų parapijai. Vyžuonų parapijos Šv. Jurgio bažnyčioje Apanskai priimdavo moterystės Sakramentą, krikštijo vaikus, šios bažnyčios varpai aidėdavo juos lydint į amžinojo poilsio vietą Vyžuonų ar šios parapijos kaimų kapinaitėse. Čia ilsisi net 7-ių kartų Apanskų giminės mirusieji.

Proseneliai Simonas ir Ona Musteikytė Apanskai užaugino 10 vaikų – 8 sūnus ir 2 dukteris. Net 4 sūnūs išėjo į 1863 metų sukilimą – kovoti prieš caro valdžią, už laisvę ir žemę, priklausė sukilimo vado kun. Antano Mackevičiaus būriui. Vienas jų Dominykas vadovavo Ukmergės apskrities sukilėliams. Drąsaus ir ryžtingo kovotojo negalėdami sugauti, už Dominyko galvą caro žandarai pažadėjo didelius pinigus, bet valstiečiai judais netapo, ir Dominykui pavyko katorgos išvengti – iš Lietuvos pasitraukė.

Anykščių krašto vietovių žinyne minima, kad "Stalėriškyje gimė 1863 m. sukilimo dalyvis Dominykas Opanskis, 1896 m. – Juozas Opanskis, revoliucionierius". Trys Dominyko broliai: Vincentas, Mataušas ir Silvestras – buvo suimti, nuteisti ir ištremti į Vakarų Sibirą – nė vienas į gimtinę nebesugrįžo. Jų, Sibiro tremtinių, vaikai ir vaikaičiai, tęsdami tėvų ir senelių kovą už laisvę, priešinosi jau stalininiam režimui, todėl kai kurie iš jų 1937 metais buvo suimti, nuteisti mirties bausme ir sušaudyti.

Lietuvoje gyvenę Apanskai buvo puikūs žemdirbiai, prisirišę prie savo gimtųjų vietų, giliai čia įleidę šaknis – nė vienas savo noru gimtinės nepaliko, suvokdami, kaip sakė romėnų mąstytojas Horacijus, kad "tas žemės kampelis yra toks mielas". Apanskai buvo dvasiškai moralūs, uolūs katalikai, gerbiami sodžiaus gyventojai. Jie muzikalūs, geri dainininkai. Jų gražus atminimas saugomas dabar gyvenančių vaikų, vaikaičių, provaikaičių atmintyje.

Sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol yra gyvas jo atminimas.

Dalyviams taurų prisiminimą paliko Aušros kaimo gyventojos Levutės Apanskienės ir jos dukters šeimos svetingumas, kai po nušniokštusio lietaus pakvietė visus prisiglausti savo namuose. Levutė Apanskienė išsiskyrė visame kaime savo kilniadvasiškumu – ar varge, ar bėdoj visada ateidavo į pagalbą. Ačiū jai už parodytą nuoširdumą.