Profesorius ir ambasadorius Alfonsas Eidintas prieš pat 2012-ųjų Vasario 16-ąją pristatė savo antrąją knygą apie prezidentą Antaną Smetoną „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Interneto portalas 15min.lt skaitytojus supažindina su šios knygos skyriumi apie A. Smetonos santykius su kunigais ir Katalikų Bažnyčia, kuriame itin plačiai pristatomas šalies vadovo ir iš Anykščių krašto kilusio dvasininko Juozo Tumo-Vaižganto bendravimas.

J. Tumas Vaižgantas
 
Smetonai Juozas Tumas bus bene tvirčiausia intelektualinė parama iki pat jo mirties 1933 m. balandžio 29 d. Beveik visą karą praleidęs Rusijoje, kun. J. Tumas grįžo į savo išsvajotą Vilnių 1918 m. gegužės 8 d., susitiko su A. Smetona, pradėjo veikti Lietuvos Tarybos kuluaruose, tačiau jos nariu netapo – kunigų Taryboje ir taip buvo per daug, tad J. Tumas – laisvasis laikraštininkas, po kiek laiko tampa „Lietuvos Aido“ redaktoriumi. Vos kojas apšilus – raudonųjų divizijų atplūdis, Lietuvos Taryba išvyksta į Kauną, bet Tumas lieka Vilniuje.

Po Vilniaus praradimo prezidentas A. Smetona 1920 m. pradžioje kviečiasi Vaižgantą iš Vilniaus į Kauną redaguoti laikraštį „Tauta“, kuriame tęsta senoji viltininkų linija. Tumas, aišku, Kaune ramiai nei galėjo sėdėti, nei sėdėjo – įsirašė į Lietuvos šaulių sąjungą (davė jai savo vardą), paredagavo jos organą „Trimitą“, murktelėjo į Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijos liūną, prisižiūrėjo kovų, rinkimus aršiai ir be gailesčio sukritikavo, sulaukdamas priekaištų iš valdančiosios LKDP, ir priešprieša tarp Tumo ir krikdemų vadovybės padidėjo.
 
O čia dar ateina garbė – 1921 m. balandžio 22 d. vyskupas Pranciškus Karevičius pakėlė kanauninku – Tumas net nepajuto, kaip jį tas titulas suvaržė.
 
Per iškilmingą vakarienę vaišingasis kanauninkas ir kitus vaišino, ir pats dėl kompanijos stikliuką išmesdavo. Vyskupas sunerimo ir atsiuntė Tumui laišką, kuriame kaltino Tumą neišlaikius „kunigiško stiliaus“: „Galop svečius „sursum corda“ kelti karštai paraginęs, patsai troškulį godžiai iš stiklinės gesinai. Pabūgau, kad tai nebūtų prie alkoholio palinkimo žymė. Išėjau iš vaišių sunkiai sužeista širdžia. Žaizda užgis tik tada, kada Tamsta visiškai svaiginančio gėralo nebragausi ir savo įtekme kitus prie blaivybės trauksi.“
 
Ir dar „Lietuvos balse“, išplaka Tumą dėl to, kad sutinkant Naujuosius metus rotušės salėje gegužės 21 d. šis buvo per daug „įkaušęs iš patriotizmo. Iš vienos pusės jį bučiuoja krikščionis demokratas, drauge įkalbinėdamas, jog Pažanga visai be reikalo „siuntanti“, nes ji ir pati ne geriau veikusi. Vaižgantas sutinka. Iš kitos pusės jį bučiuoja lenkų frakcijos narys ir drauge „smutnie až do smierci“ skundžiasi, jog laisvai atgimusioje Lietuvoje lenkai esą vergai ir beteisiai parijai. Vaižgantas sutinka (...) Iš tolimojo ketvirtojo šono, užsimiršęs, jog jis ne eskadroną čia komanduoja, iš visų plaučių, lyg laivo kapitonas smarkios audros metu, šaukia jam „Gelžinis vilkas“, lietuviu apsimetęs rusas (tikriausiai Teodoras Daukantas, Rusijos kariuomenėje buvęs tik kolegų karininkų šaukiamas kaip Fedka Dovkont – A. E.): per pusę salės šaukia Vaižgantui, jog jis privaląs... dar išgerti.
 
Vaižgantas mielai sutinka ir kiloja stiklelį į vos regimą tolį. Vienybė, jau ką gi. Jo akiniai, besibučiuojant, sulankstyti, per juos nebesimato, nors nuolat juos taiso. Jis – komiškas.“ Tikriausiai pats savęs tokio išsigandęs Vaižgantas raštu atsiprašė vyskupo ir tapo tikru blaivybės apaštalu – nė lašelio daugiau nuo to laiko nebeimdavo į burną.
 
Rašytojas Juozas Paukštelis prisiminė graudų momentą, kai iš Karaliaučiaus 1924 m. gruodyje prekiniu traukiniu pargabentas karstas su kalbininko, lituanistikos ir baltistikos mokslo įkūrėjo, leksikografo, 45 metų profesoriaus Kazimiero Būgos palaikais, geležinkelio stotyje laukė minios kauniečių, daug jaunimo, studentų. „Atidarius vagono duris, skardžiai prabilo J. Tumas Vaižgantas: "Sveikas, Kazimierai, parbildėjai! Ačiū, kad nepanorai guldyti savo kaulų tarp svetimųjų. Tik mes niekas nemanėme, kad šitaip pas mus sugrįši. Daugelis šluostė ašaras – taip tie jo žodžiai kaip strėlė palietė visus...“
 
Pats A. Smetona ypač brangino santykius su senu savo bičiuliu Juozu Tumu Vaižgantu, kuris ir spaudos byloje, jį areštavus, užstojo buvusį prezidentą. Vaižgantas – rašytojas, pats populiariausias žmogus Kaune, kurį visi pastebi ir visi myli, o dar jis – nors ir kunigas, bet tautininkas. Kaune jis visiems ant akių, kaip prisiminė vienas studentas: „Ir čia mums panosėje, Vytauto bažnyčios ankštame šventorėlyje, ant žalios pievutės sklypelio kan. J. Tumas Vaižgantas, basas, apsisiautęs trinyčiais, bevaikštinėdamas skaito rytmetinį brevijorių, ant geležinės tvorelės užsigulus žydukams, o kai šie įsidrąsinę ima erzinti klebono šunelį, šoka rusiškai ir žydiškai kolioti vaikėzus ir juos vaikyti šalin, nutraukęs maldas.“
 
Vaižgantas dėsto ir Universitete, ir ten, kaip ir visur, „nenusėdėdavo katedroje, trankydavos kaip aitvaras, nors ir skaitė nelabai įdomias vėlesniosios lietuvių literatūros paskaitas, galima sakyti, kunigų civilizacijos istoriją, raštus, kuriuos pats suradęs klebonijose, tarnaičių ir zakristijonų apklausinėjimus apie jų autorius.
 
Štai į hermetiškai prikimštą auditoriją, jau paskaitai gerokai pažengus, su dideliu vargu atsidaro durys ir įsispraudžia vidun viena pasivėlavusi kolegė.

– Kai tėkšiu šlapia mazgote, tai žinosi! – įraudęs šaukia nelaimingajai studentei sugniaužęs kumštį J. Tumas.
 
Auditorija suklinka, nervai atsipalaiduoja ir docentas gali toliau šnekėti apie špitolninkus, varpininkus ir davatkėles. Kaip kalbėtoją Vaižgantą galima būtų sulyginti su K. Pakštu, abudu krisdavo į nuobodybės duobes ir po to erelio sparnais pakildavo į padebesius (...).“
 
A. Smetona niekuomet neatstumdavo Tumo, atvirkščiai – radęs laiko kalbėdavosi, kviesdavosi, nepamiršdavo, nes labai svarbi A.Smetonai, o ir tautininkų sąjungai, buvo dalies kunigų parama, režimo ir paties A. Smetonos palaikymas. Kaip jau minėta, tautinio atgimimo metais A. Smetona turėjo nemažai draugų kunigų tarpe, kuriems svarbiausias tikslas buvo lietuvių tautos prisikėlimas, apšvieta, lietuvybės idealai, galiausiai – Lietuvos nepriklausomybė.
 
Kunigai – A.Smetonos patarėjai
 
Pats giliai tikintis, praktikuojantis katalikas, Smetona gebėdavo su jais nesipykti, būti vidurio žmogus tarp jų ir pasauliečių.
 
Kun. Izidorius Tamošaitis padėjo konstruoti idėjas Smetonos valdymui, tapo svarbiausiu tautininkų ideologu. Sutarė A. Smetona su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, bet šis kilnus vyras mirė 1927 m. sausio 27 d., įnešdamas didelę tuštumą į A. Smetonos gyvenimą Kaune, ypač prezidentavimą.
 
Tarp aukštų katalikų dvasininkų, Vatikano ir tautininkų kildavo nemažai ginčų ir nesutarimų. A. Smetona ir kiti tautininkai buvo tos nuomonės, kad kunigų kišimasis į politiką, religijos naudojimas politiniams tikslams, kenkia pačiai Bažnyčiai, mažina jos autoritetą ir nukreipia ją nuo pagrindinio tikslo. Tokios nuomonės laikėsi ir dalis dvasininkijos – kunigai, priklausę, o ir nepriklausę tautininkų partijai, taip pat arkivyskupas J. Matulaitis Matulevičius, kun. J. Tumas, V. Mironas, Pijus Bielskus ir kiti.
 
Tarp A. Smetonos patarėjų daug kunigų dar iš „Vilties” laikų: be J. Tumo, dar kan. Fabijonas Kemėšis, kun. Juozas Dabužis (Dobužinskis), anot literato kun. M. Vaitkaus, „šitie buvo ne tiek Smetonos patarėjai, kiek mylėtojai ir klausytojai, kadangi Smetonos asmenybė juos žavėte sužavėjo ir, labiau ar mažiau, pavergė.
 
Pirmi rimtesni susidūrimai tarp tautininkų vadovybės prezidento ir kridemų vadovų įvyko dar 1929 m., kai krikdemai įsitikino, jog geruoju valdžios tautininkai jiems neatiduos. 1929 m. vasario 12 d. premjeras A. Voldemaras organizavo vakarienę popiežiaus garbei, į ją pakviesdamas Šv. Sosto nuncijų Bartolonį, visus vyskupus ir žymesnius bažnyčios veikėjus. Popiežiaus nuncijus privačiai pranešė Užsienio reikalų ministrui D. Zauniui, kad lietuvių vyskupai ruošiasi vakarienėje nedalyvauti. Tada vyriausybė kreipėsi į Romą ir privertė juos dalyvauti. J. Tumas Vaižgantas taip aprašė konfliktą laiške A. Galaunienei:
 
„O mūsų „vargšiukė – Lietuva“, gražiu Tamstos pasakymu, yra tikra vargšė. Šiuo kartu ją žudo mūsų partiniai kr. demokratų vyskupai. Jie buvo paskelbę pirmininkui Voldemarui boikotą; buvo pareikšta, kad į jo keliamą š. m. 12 d. Popiežiui pagerbti priėmimą nenueisią. Prezidentas savo pirmininką palaikė ir atsisakė eiti į nuncijaus keliamą rautą. Nuncijus prisibėgiojo, kol atėmė iš Dr. Zauniaus vyskupų pareiškimą, žadėdamas vyskupus veste atvesti. Pažiūrėsime, ar seksis. Esu ir aš kviestas, tyčia eisiu.“
 
Lietuvos vyskupų konferencija Kaune (1930 09 16–17) pasisakė prieš aplinkraštį (kuriuo uždrausti ateitininkai mokyklose – red. pastaba), vyskupus parėmė ir arkivyskupas R. Bartolonis, Vatikano vardu ministrui pirmininkui J.Tūbeliui pareiškęs nepasitenkinimą dėl katalikų moksleivių organizacijų varžymo. Vyskupai A. Karosas ir J. Staugaitis lankėsi pas Smetoną, bet nieko nepešė. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras D. Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkas Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, kuri turi reikšmės tik viduje.“
 
Vatikano pastangos rasti modus vivendi tarp Smetonos režimo ir Lietuvos katalikų vadovų baigėsi tuo, jog Smetonos „linijos“ vykdytojai įsakė arkivyskupui R. Bartoloniui per 24 valandas apleisti Lietuvą.
 
Abu A. Smetonos artimi bičiuliai dvasiškiai – kanauninkas J. Tumas Vaižgantas ir kun. I. Tamošaitis, žinoma, dar ir kun. Vladas Mironas, Smetonų šeimos meiliai vadinamas „dziakonėliu“, politikoje ir visuomenėje remdami Smetoną neretai atsidurdavo dviprasmiškoje, nelengvoje jiems situacijoje, nes jie veikė tarp dviejų vadovybių – prezidento (ir iš dalies tautininkų sąjungos) ir katalikų Bažnyčios.
 
Bažnyčia, žinoma, rėmė krikščionių demokratų pakraipos organizacijas, kurias persekiojo ir paspausdavo jų vadovų veiklą Smetonos administracija. Į tokius dalykus jautriai reaguodavo Vatikano diplomatai, kaip antai 1930 m. vasarą R. Bartoloni raportavo kardinolui E. Pacelli, kad „toks kanauninkas Juozas Tumas, apie kurio elgesį tikrai būtų galima daug pasakyti, drįso viešame pokalbyje tvirtinti, kad norint būti geru kataliku, nebūtina priklausyti katalikų draugijoms ir kad tie, kurie jas remia, yra ne kas kitas, kaip katalikiški šventeivos.“
 
Telšių vyskupas, kuriam pavaldus kunigas Mironas, buvo net įsakęs jam apleisti savo vietą ir vykti į kažkokią parapiją. Valdžios paremtas jis savo vietoje išsilaikė, o prof. Tamošaičiui arkivyskupas buvo įsakęs nedalyvauti žurnalistikoje, tas nepaklausė ir toliau teberašo. Kalbama taip pat, kad prof. Tamošaitis, aktyvus ir labai užimtas mokslininkas ir propagandistas, nelabai laikosi kunigiškos praktikos.
 
Panašių problemų ir nemalonumų sulaukė ir kiti A. Smetonai padedantys ar tautininkams dirbę kunigai.
 
Slegiamas savo kaip kunigo ir tautininko visuomeninės padėties dviprasmiškumo 1931 m. pradžioje Vaižgantas rašė, jog kai tiesioginė jo vyresnybė kovoja su jo gerbiama vyriausybe, nėra galima likti neutraliu, nors jis nesikiša į kovą ir dėl to kaltinamas, kam nesolidarus su Lietuvos vyskupais ir ardo vienybę dirbdamas kultūros labui su valdžios žmonėmis. Jam uždrausta spausdintis, sakyti prakalbas tautininkų organizacijose, dar sunkiau kun. prof. Iz. Tamošaičiui, kuriam dedama prevencinė kurijos cenzūra. Abu šie dvasiškiai, žinoma, širdyje tautininkai, su jais jie darbais ir mintimis, tačiau bažnytinės valdžios ribojami kaip dvasiškiai, o be to, jie dar turi atsižvelti ir į Šv. Sosto pozicijas. Tą, dabar jau net trejopą situaciją 1932 m. taikliai nusakė tas pats Tumas Vaižgantas:
 
„Mano būklė nebetvirta dėl susidariusių tarp tautininkų valdžios ir episkopato, o gal ir pačios Romos, santykių. (1932 m.) X.16 d. švęsime „Vilties“ ir viltininkų, tiek pat – pažangininkų tautininkų jubiliejų, 25 m. sukaktį. Tiek laiko išėjo, kaip mudu su A.Smetona pradėjom planingai ir sąmoningai veikti, lietuvių tautos „dvasią“ tvarkyti, ir mūsų išvarytoji vaga dar neužžėlė. Kaipgi dabar man A.Smetoną palikti? Negaliu jo palikti, negaliu ir visokio plauko tautininkų palikti, negaliu prisiskirti prie klerikalų; su šiais mano ryšiai ir santykiai visai nutrūkę. O kai nebedirbu episkopatui, pamažu nustoju jam vertybės (...) Vysk(upas) Karosas, ark(ivyskupas) Karevičius, aš, kan(auninkas) Špakevičius, dekanas Pronckietis ir nemaža senųjų laikomės pozicijoje, užtat mus pravardžiuoja rząndowikais (vyriausybininkais, lenk. – A. E.), kaip seniau prie maskolių, ar „kazionyj ravin“ (valdiškas rabinas, rus. – A. E.) (tai mane, kad valdžios įstaigos į mane kreipiasi šventimų ir prakalbų). Opozicija boikotuoja tautininkų įstaigas iš viso, o aš jas proteguoju (...).“
 
Katalikų veikėjai už pažeidimus buvo tremiami į Varnius ar baudžiami administracinėmis baudomis. 1932 m. trys katalikų judėjimo lyderiai – P. Dovydaitis, J. Eretas ir J. Leimonas buvo nubausti po tris mėnesius kalėjimo (nors nė vienas iš jų nustatyto laiko neišsėdėjo). Krikščionių demokratų lyderiai, be abejo, prašė Smetoną juos iš kalėjimo paleisti anksčiau, kreipėsi į jį ir rašytojas, kanauninkas M. Vaitkus.

Smetona jam taip atsakęs: „Dėl profesoriaus Dovydaičio (beje, Vasario 16 Akto signataro, 1919 m. pradžioje – ministro pirmininko. – A. E.) – neturiu jam prikišti nieko ypatingo, ir tai, savo papročiu, grubiai, nekalbant apie tai, kad nesupranta mano linijos. Jis – ne politikas, vien darbštus mokslo vyras, ir jam reikėtų to ir laikytis. O jis kišasi ne į savo sritį.“ Taip Smetona nurodė „savo vietą“ partijoms ir jų vadovams. Vadovaudamasis Platono filosofija tautos vadas rengėsi ilgai vadovauti, o kiti turėjo jo klausyti. Už neklausymą grėsė suvaržymai. Bandė Smetoną 1932 m. rugsėjyje paveikti J. Tumas Vaižgantas, o išėjo štai kaip:
 
„Ponas Antanas Smetona paklausė paklausė nesklandžios mano kalbos ir nusikvatojo. Man pasirodė, kad tuo momentu tarp mudviejų užsileido šlagbaumas: aš likau su mikrovisuomene savo širdyje, jis su makrodiktatoryste savo.“
 
Požiūris į Seimą ir partijas – neigiamas
 
Visuomenė domisi, kas bus su Seimu. Net Smetonos artimi bičiuliai, seni bendražygiai, kaip kad kun. J. Tumas Vaižgantas, savo sesers dukros vyro, Petro Klimo, Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje prašymu, 1930 m. rugpjūčio 17 d. dvi valandas kalbasi dėl seimo reikalingumo su A. Smetona. Prezidento nuotaikas P. Klimui Vaižgantas taip aprašė:
 
„Seimas bus sušauktas lygiai tą momentą, kaip tik pasireikš jau pribrendęs jo reikalingumas. Seimas bus, bet ne parlamentas. Šis atgyveno visur. Vienoje Anglijoje besilaiko stipria tradicija. Darbo žmonės be jo apsieina; net jo nenori. Kaimas nenori; kariuomenė (ji šiandien daugiau liaudininkiška, ne tautiška, ne kr. demokratiška) taip pat nenori. Seimo nori ne praktikai, bet teoretikai ir tai kraštiniai: soc. dem. arba kr. dem. Ir kurie į tai krypsta. Dar tie, kurie europiškai jaučia, o lietuviškai neišmano.
 
O valdžia tikrai nebloga. Padarius perversmą, reikia gi tai išnaudoti nevaržomai. Ir ką dabartinė valdžia per ketverius metus yra padariusi, to nebūtų, dievaž, padariusi su seimu, kur temoka kliudyti, interpeliuoti, o darbo nepadirba. Prie „Maisto“ pridėta visa eilė šaldytuvų: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Du tūkstančiai tiltų pastatyta ir antra tiek pažymėta. Tiesiami šašiejai(plentai), gelžkelio tiltai Alytuje, Raudondvaryje, Babtuose, vis milijoniniai. Gelžkelis su tiltais. Daugiau, visuotinis mokymas, sparčiai statomos mokyklos, tiesiamas jų tinklas, kovojama dėl valstybinio auklėjimo su „Valstybe valstybėje“ – kunigija, gal: katalikybe, kuri nori paimti ir mokyklą, ir kariuomenę, ir viską į savo rankas.“
 
Pats A. Smetona politinių partijų ne tik nemėgo, bet ir nevertino iki pat gyvenimo pabaigos. Lietuvos socialdemokratus jis vadino „aklais Marxo sekėjais“, kurie siekia tik proletariato diktatūros ir tuom niekuo nesiskiria nuo komunistų. Jiems radikali demokratija yra geriausias kelias į proletariato diktatūrą. Markso komunistų manifestas buvo jų katekizmas, jie neturėjo deramos reformų programos ir nebuvo populiarūs tarp Lietuvos žmonių, todėl buvo opozicijoje prieš viską ir jų vyriausybės kritika buvo nevertinga. Jų lyderiai liko be rėmėjų ir prarado savo reikšmę Lietuvos kairei. Lyderiai Kairys, Čepinskis, Požėla ir kiti socialdemokratų apaštalai buvo geri vyrai ir galėjo būti naudingi Lietuvai, jei būtų bendradarbiavę su buržuazija, jei būtų vadovavęsi praktine realybe, o ne Markso principais. Pasak A. Smetonos, Lietuvos krikščionys demokratai buvo ne kas kita kaip „Bažnyčios partija“, taip būtų tiksliau, nei vadinti ją krikščionių partija. Ji buvo stipriausia partija.