Vieta žemėlapyje

Miestelis Anykščių rajone už 10 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių, prie krašto kelio Anykščiai–Kupiškis, dešiniajame Šventosios krante prie jos dešiniųjų intakų Griežos ir Vadakstos žiočių. Iš šiaurės, vakarų ir pietų miestelį supa Andrioniškio kaimas. Miestelis ir kaimas ribojasi su Butkiškio, Zabelynės, Plotų, Svilelių, Latavos, Pirmaliūnio ir Griežionėlių kaimais, kitapus Šventosios – Paandrioniškio ir Ramaškonių kaimai.

Seniūnijos centras (nuo 1998 m. gegužės 31 d.). Yra 229 gyventojai (2011 m.), dvi sodybos yra ir Andrioniškio kaime. Miestelyje nuo 2009 m. yra dvi seniūnaitijos: kairioji (kairysis Griežos krantas) ir dešinioji (dešinysis Griežos krantas).

Andrioniškis kaip palivarkas pirmą kartą paminėtas 1672 m. Pienionių seniūnijos inventoriuje. XVII a. vietovė vadinta Jendraniszki, XIX a. dokumentuose tapo Andrioniški, o nuo XX a. pradžios buvo vadinama Andrioniškiai, Andrioniškis arba Indrioniškis. XIX a. pab. – XX a. pr. Andrioniškis buvo valsčiaus centras, bet 1931–1934 m. daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, Andrioniškis buvo prijungtas prie Anykščių valsčiaus ir nuo 1931 m. liko tik seniūnijos centras, kiti buvusio valsčiaus kaimai pasklido Viešintų, Troškūnų, Debeikių iš Šimonių valsčiams.

Po Antrojo pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru, kol 1954 m. gegužės 25 d. ši apylinkė buvo prijungta prie Viešintų apylinkės, Andrioniškis liko tik centrinė kolūkio gyvenvietė. 1997 m. vasario 26 d. Anykščių rajono taryba nusprendė įkurti naują, 10-ąją, rajono seniūniją, o 1998 m. Andrioniškio seniūnija buvo suformuota iš miestelio, 26 kaimų bei 7 viensėdžių ir pradėjo veikti. Nuo 2009 m. seniūnijoje veikia ir 6 seniūnaitijos, jos teritorijoje (9259 ha) yra 520 gyventojų (2011 m.). Andrioniškio seniūnais dirbo: 1998–2003 m. – Vaclovas Marcinkevičius, 2004 m. – Neringa Grybienė, 2004–2015 m. – Saulius Rasalas, 2015–2018 m. – Laima Repečkienė, 2018–2019 m. laikinai – Raminta Čelkauskienė, nuo 2019 m. lapkričio – Rolandas Lančickas.

Nuo 2014 m. Andrioniškis suteikia savo krašto žmonėms Garbės piliečio vardus. Andrioniškio Garbės piliečiais tapo: Romualdas Budreika (2014 m.), Vladas Algirdas Šemeta (2016 m.).

Andrioniškis pasižymėjo itin stabiliu gyventojų skaičiumi: 1886 m. čia gyveno 326 žmonės, 1923 m. – 236, 1959 m. – 154, 1970 m. – 208, 1979 m. – 230, 1984 m. – 245, 2001 m. – 278.

2011 m. patvirtintas Andrioniškio miestelio herbas – raudonas įžambusis (Šv. Andriejaus) kryžius sidabrinėje skydo galvoje ir tupinti sidabrinė pelėda mėlyname lauke, liudijantis miestelio vardo kilmę ir jo žmonių istorinį sugebėjimą apginti šviesos siekį (autorius – dailininkas Arvydas Každailis), pašventinta miestelio vėliava.  2011 m. Andrioniškio gatvėms suteikti vardai, miestelyje yra Lakštingalų, Ažuolų, Griežos, Pušyno, Šaltinio, Svilelių, Prano Markūno, Bažnyčios, Klevų, Šv. Huberto, Anykščių ir Žaliojo slėnio gatvės.

Andrioniškio apylinkėse būrėsi 1863 m. sukilėlių būriai, netoliese miškuose buvo pagrindinė Zigmo Sierakausko sukilėlių stovykla. Lietuviškos spaudos draudimo metais čia itin aktyviai buvo platinama spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos.

1905 m. kilus revoliucijai Rusijoje ir suaktyvėjus tautiniam judėjimui Lietuvoje, Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys, kuris užėmė Andrioniškio valsčiaus raštinę. 1905 m. gruodžio pradžioje susirinkę andrioniškiečiai sueigoje nusprendė nušalinti valsčiaus raštininką Ancutą, atsisakyti išlaikyti valsčiaus paštą, nusprendė nebemokėti mokytojui, kol vaikai nemokomi lietuviškai. Rusų kareiviai, vadovaujami pristavo Orlovo, įsiveržė į Andrioniškį ir ėmė visus žiauriai mušti. Po to daug gyventojų buvo suimta ir ištremta į Rusijos gilumą, tarp jų – Stanislovas Didžiulis, jo sūnūs Antanas ir Algirdas Severinas.

1919–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai – šauliai Antanas Miškeliūnas (1901–1920), Jonas Budrevičius (1900–1920) ir Antanas Žarskus (1895–1920) – 1920 m. lapkričio 21 d. žuvo susidūrime Troškūnuose su lenkų raiteliais ir palaidoti bendrame kape Andrioniškio kapinių priekinėje dalyje.

43 Andrioniškio parapijos gyventojai 1941 m. birželio sukilimo dienomis įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš sovietinius okupantus, Andrioniškyje veikė 9 sukilėlių būrys, kuriam vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas Adolfas Zubavičius.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, andrioniškiečiai ir vėl aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. 1945 m. sausio mėnesį sovietinės kariuomenės daliniai Andrioniškio apylinkės Grumbinų, Butkiškio, Sedeikių, Plikiškių, Šilagalių kaimuose degino sodybas ir nužudė daugiau kaip 20 taikių gyventojų. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus, Andrioniškis buvo vadinamas partizanų sostine. Netoli miestelio, Butkiškio kaimo Jovaišų sodyboje, veikė Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas, Kriaučiūnų sodyboje Plotų vienkiemyje prie Andrioniškio veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė.

Po Antrojo pasaulinio karo Andrioniškis kartu su jį supančiais kaimais buvo įjungtas į "Paryžiaus komunos" kolūkį, kuris 1970 m. buvo pervardintas Andrioniškio kolūkiu ir 1972 m. sustambintas, prijungus gretimą "Kalnapilio" kolūkį, veikė iki 1992 m., kol iširo.

Iki XVIII a. pabaigos Andrioniškyje stovėjo medinė bažnyčia, kaip manoma, kunigaikščių Čartoriskių statyta apie 1726 m. Jai pasenus, 1789–1790 m. senosios vietoje Pienionių dvaro valdytojo iniciatyva buvo pastatyta nauja medinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, išlikusi iki XX a. pradžios. Tai buvęs puikių proporcijų klasicistinis pastatas. Prie bažnyčios apsigyvenusiam kunigui nuo 1796 m. buvo suteiktos teisės teikti sakramentus, o bažnyčia iki 1936 m. veikė Anykščių parapijos filijos teisėmis. Andrioniškio filijinėje bažnyčioje 1814–1819 m. ne kartą religines apeigas atliko kunigas ir poetas Antanas Strazdas, tuo metu gyvenęs Lipkiškio kaime Šimonių girioje. Andrioniškio filiją 1853 m. liepos pabaigoje vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 1930 m. rugpjūčio 28–29 dienomis – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Andrioniškyje tarnavo kunigai kapelionai ir filialistai: 1794–1816 m. – Simonas Mackevičius, 1816–1818 m. – Valerijonas Vercinskas, 1818–1829 m. – Petras Baličius, 1829–1844 m. – Jokūbas Trumpauskas, 1844–1852 m. – Adomas Albavičius, 1852 m. – Juozapas Gedminas, 1853–1854 m. – Martynas Jurša, 1854 m. – Vincentas Babickas (mirė Andrioniškyje), 1854–1861 m. – Andrius Ivanauskas, 1861–1867 m. – Antanas Stupelis, 1867–1870 m. – Antanas Viskantas, 1870–1883 m. – Pranciškus Šadzevičius (mirė ir palaidotas Andrioniškio šventoriuje), 1883–1888 m. – Ignotas Brazdžionis (mirė ir palaidotas Andrioniškio šventoriuje), 1889–1890 m. – Hiliaras Sekliuckis, 1890–1914 m. – Jonas Baltušis, 1914–1916 m. – Juozapas Kvietkauskas, 1916–1918 m. – Juozapas Kirna, 1918–1920 m. – Pranciškus Mirskis, 1920–1925 m. – Jonas Laugalis, 1925 m. – Jurgis Kazakevičius, 1925–1936 m. – Juozapas Dargužis, 1936–1937 m. – Matas Šermukšnis. 

1934 m. pasenusi ir per maža bažnyčia buvo išardyta ir parduota Juostininkų kaimo žmonėms koplyčiai pasistatyti, Juostininkų kapinėse ji stovi iki šiol. 1933–1937 m. inžinieriaus Pranciškaus Markūno iniciatyva ir pinigais pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus (1862–1947) projektą vietoje senos medinės buvo pastatyta tašytų akmenų, surinktų iš Andrioniškio apylinkių, mūro, liaudies architektūros formų, į senąsias medines lietuviškas bažnyčias panaši Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Jos dydis – 29 metrai ilgio ir 13,5 metro pločio, 10,5 metro aukščio, kryžminio plano, su varpinės bokšteliu fasade, iškylančiu iki 30 metrų aukščio. Vidus vienos navos, yra dvi zakristijos, presbiterija, trys altoriai, keli vitražiniai langai. 2005 m. bažnyčioje buvo sumontuoti 6 nauji modernūs vitražai, kuriuos sukūrė dailininko Algirdo Dovydėno suburti tarptautinio simpoziumo dalyviai, o 2007 m. – dar du dailininkės Ievos Paltanavičiūtės vitražai. Bažnyčios fundatorius P. Markūnas 1938 m. įtaisė tris varpus, vidų 1938 m. dekoravo dailininkas Zakarka.

Manoma, kad senojoje Andrioniškio bažnyčioje buvo Vilniaus vargonų meistro Juozapo Radavičiaus (1857–1911) ar meistro Martyno Masalskio (1858–1954) XIX a. pabaigoje gaminti vargonai, kurie paskui ne kartą pertvarkyti. Andrioniškyje apie 1924–1927 m. vargonavo Juozas Survila, 1931–1932 m. – Aleksandras Papučka. Tie patys vargonai buvo perkelti iš senosios bažnyčios į naująją, 1937–1940 m. juos sumontavo Kauno vargonų meistras Jurgis Astrauskas. Vargonai buvo naudojami iki 2000 m., kol jais groti tapo nebeįmanoma, nuo to laiko bažnyčioje naudojami elektriniai vargonėliai.

Bažnyčios kertinį akmenį Šv. apaštalų Petro ir Povilo titulu 1935 m. pašventino Anykščių klebonas kanauninkas Juozapas Norvila, o 1940 m. rugpjūčio 14 d. ją konsekravo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Prie statybos daug prisidėjo tų laikų Andrioniškio bendruomenė. 1941 m. prie Andrioniškio bažnyčios buvo pastatytas ir medinis tiltas per Šventąją, 1969 m. vietoj jo sumontuotas naujas gelžbetoninis, tarnaujantis iki šiol.

Nuo 2021 m. Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių kompleksas yra valstybės saugomas kultūros vertybių registro objektas (objekto kodas 46607). Kompleksą sudaro Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (objekto kodas 17235), antkapinis paminklas iš geležies ir akmens, kalvio Petro Buzo statytas XIX a. pabaigoje (objekto kodas 7674) ir teritorijoje esanti tvora su vartais (objekto kodas 46608), kompleksui suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo.

Bažnyčioje yra nuo seno išlikusių religinio meno vertybių, tarp jų – Šv. Baltramiejaus paveikslas (aliejus, drobė). Ilgą laiką šventoriaus vartus puošė XIX a. medinės skulptūros "Arkangelas Gabrielius", "Kristus, nešantis kryžių" ir "Šv. Petras", bet 1994 m. jos buvo pavogtos, dabar vartų nišose įdėtos vietinio meistro Gintaro Sinkevičiaus išdrožtos skulptūrėlės. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, jame išlikę XIX a. čia buvusių kapinių palaidojimai su paminklais: Antano Laskausko (1814–1864), kunigo Ignoto Brazdžionio (1844–1888), Vincentos ir Adomo Ušackų, Antano Zubavičiaus (1830–1905), Antano ir Onos Žukauskų kapai. Šventoriuje įrengtas Lietuvos laisvės kovų memorialas – akmeninės lentos ant postamentų su iškaltomis Andrioniškio krašto savanorių ir Vyties Kryžiaus ordininkų pavardėmis (2019 m.). 

1937 m. kunigo Mato Šermukšnio rūpesčiu buvo įkurta Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato Andrioniškio parapija. Svarbiausia parapijos šventė – tituliniai Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai birželio 29 d. Kitos šventės: Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidai rugsėjo 12 d., švenčiami artimesnį sekmadienį, ir Šv. Baltramiejaus atlaidai rugpjūčio 24 d.

Andrioniškio parapiją administravo kunigai: 1937–1944 m. – Matas Šermukšnis, 1944 m. trumpai – Juozas Merkys, Kvedarauskas ir Kazimieras Žukas, 1944–1946 m. – Alfonsas Jančys, 1946–1951 m. – Juozas Ražanskas, 1951–1953 m. – Jonas Butkys, 1953–1964 m. – Juozas Niurka, 1964–1966 m. kunigo nebuvo, 1966–1976 m. – Leonas Lukšas, 1976–1981 m. – Antanas Vaškevičius. 1981–1998 m. Andrioniškio parapiją administravo ir joje gyveno Inkūnų klebonas Jonas Labakojis, išgarsėjęs paprastumu ir nuoširdžiu bendravimu su parapijiečiais. 1998–2019 m. Andrioniškio parapijos administratorius buvo Virginijus Taučkėla, nuo 2019 m. – klebonas Mindaugas Šakinis.

Andrioniškio kapinės yra vakariniame miestelio pakraštyje. Jos įrengtos 1914 m. rudenį, tuomet jas pašventino Anykščių klebonas Jonas Vodopalas. Kapinėse yra Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro objektai: Lietuvos karių laidojimo vieta (kodas L1007, nuo 2000 m.), jame palaidoti kovoje su lenkų okupantais 1920 m. lapkričio 21 d. žuvę Troškūnų būrio šauliai Jonas Budrevičius, Antanas Miškeliūnas ir Antanas Žarskus; Lietuvos partizanų kapai (kodas L1634, nuo 2005 m.), kuriuose palaidotas 21 laisvės gynėjas. Kapinėse yra knygnešio Juozo Mickūnaičio (1851–1920), inžinieriaus Pranciškaus Markūno (1873–1954), rašytojo Antano Biliūno (1905–1970), chemiko Aniceto Kaušpėdo (1911–1978), inžinieriaus Vytauto Kaušpėdo (1927–2008), istoriko Domo Butėno (1926–2011) kapai.

Nuo 1866 m. Andrioniškyje veikė rusiška pradinė mokykla. Joje dirbo mokytojai: 1866 m. – Dimitrijus Burmakinas, 1874–1877 m. – Michailas Kosuchinas, 1877–1878 m. – Andrejus Milianovskis, 1878–1883 m. – Nikolajus Smirnovas, 1883–1886 m. – Ter. Krakovskis, 1886–1895 m. – Ivanas Andrejevas, 1895–1898 m. – Nestoras Paniutičius, 1900–1902 m. – Aleksandras Česenka, 1903–1905 m. – Osipas Mickevičius, 1906 m. mokytojo nebuvo, 1907–1908 m. – Stanislovas Dabulevičius, 1908–1909 m. – Juozas Kundrotas, 1909–1913 m. – Glebas Filipovas, 1909–1914 m. – Tatjana Čebotarevič, 1912–1914 m. – Grigorijus Krasnovas. Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915 m. mokykla buvo uždaryta.

1919-1949 m. Andrioniškyje buvo atidaryta lietuviška pradžios mokykla. 1919 m. rudenį keturių skyrių mokykloje mokėsi 85 mokiniai, dirbo mokytojai Nikolajus Karumnas ir Petronėlė Ulytė, nuo 1919 m. gruodžio veikė ir kursai suaugusiems. 1921 m. Andrioniškyje dirbo mokytoja Ona Laugalytė, 1923 m. kartu su ja ir Ona Stašytė, jos mokė 73 vaikus. 1925 m. dirbo mokytojos O. Laugalytė ir Paulina Žitkevičiūtė, mokėsi 112 mokinių. 1928 m. 85 mokinius, 1931 m. – 127 mokinius mokė P. Žitkevičiūtė ir Teklė Daubarytė. 1932 m. Andrioniškio pradžios mokykloje dirbo mokytojos Ona Grigaliūnaitė ir Ona Aleksandravičiūtė, 1934 m. – Jonas Morkūnas (Andrioniškio šaulių būrio organizatorius) ir Apolonija Rubšlaukienė, 1936–1941 m. vaikus mokė Liudgarda Kryžanauskaitė-Plungienė (1906–?) ir dailininkas Boleslovas Plungė (1908–1995), kol abu buvo ištremti į Sibirą (Rusija). 1941–1944 m. mokykloje dirbo mokytojai Aldona Patumsytė-Kiznienė ir Jonas Stundžia. Nuo 1945 m. pradžios mokykla buvo pertvarkyta į trijų komplektų.

1949–1960 m. Andrioniškyje veikė septynmetė mokykla, pirmuoju jos direktoriumi 1949–1954 m. dirbo Vytautas Miliūnas, paskui mokyklai 1954–1961 m. vadovavo direktorius Petras Stankelis. Nuo 1962 m. Andrioniškio mokykla buvo pertvarkyta į aštuonmetę, 1961–1979 m. jai vadovavo direktorius Gaudentas Puzinas, 1979–1991 m., iki gyvenimo pabaigos, – Albina Veronika Bakurienė, 1991–1997 m. – Vaidotas Butkevičius. Iki 1997 m. mokykla veikė kaip devynmetė, pagrindinė mokykla, kol vėl buvo pertvarkyta į pradinę. 2001–2014 m. miestelyje veikė Anykščių A. Baranausko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrius, kol ir jis buvo uždarytas.

Andrioniškyje nuo 1950 m. veikia biblioteka – dabar Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys, turintis apie 6 tūkst. knygų (2012–2021 m. dirbo bibliotekininkas Antanas Žvikas). 2010–2011 m. jos pastatas, panaudojus Europos Sąjungos paramos lėšas, perstatytas iš naujo. 1958 m. buvo atidaryti ir iki šiol veikia kaimo kultūros namai – dabar Anykščių kultūros centro Andrioniškio skyrius. Jame buriasi moterų ansamblis, folkloro kolektyvas bei kaimo kapela "Pelyša" (vadovas Vytautas Žiukas, nuo 2002 m.). Pokario metais nacionalizuotoje klebonijoje buvo įsikūrusi ambulatorija. Miestelyje nuo 2001 m. veikia labdaros ir paramos fondas Andrioniškio bendruomenės centras, įsikūręs buvusioje parapijos salėje, nuo 1999 m. – jaunimo organizacija "Prie Šventosios". 

Lietuvos Atgimimo metais Andrioniškio centre buvo pastatytas ąžuolinis Rūpintojėlis (autorius – tautodailininkas Povilas Bugailiškis, 1989 m.).

Andrioniškio miestelio centre 2019 m. pastatytas paminklas laisvės kovotojų vadui Antanui Slučkai-Šarūnui ir jo bendražygiams – masyvus riedulys su dekoratyviu plieniniu kryžiumi. Ant riedulio pritvirtinta šlifuoto akmens plokštė, joje iškaltas įrašas: "Šiaurės Rytų (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadui / laisvės kovų karžygiui Antanui Slučkai-Šarūnui / 1917 04 19 – 1949 10 28 / ir visiems Šiaurės Rytų Lietuvos partizanams / bei jų rėmėjams atminti / O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! / Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs / Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės. / (Diana R. Glemžaitė) / 1949 m. 08 mėn.".

Andrioniškio vardu buvo pavadintas labai retos sudėties meteoritas, 1929 m. vasario 9 d. nukritęs netoliese esančio Padvarninkų kaimo apylinkėse. Šio meteorito liekanų paieškas 1929 m. organizavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto astronomijos ir matematikos profesorius Bernardas Kodatis-Kuodaitis (1879–1957). Buvo surinkta 12 gabalų, kurių bendras svoris – 4,9 kg. Nustatyta, kad šis meteoritas yra labai reta achondrito atmaina, jo amžius – apie 4548 mln. metų. B. Kodatis apskaičiavo šio meteorito orbitą ir 1930 m. Matematikos ir gamtos fakulteto darbų rinkinyje išspausdino mokslinį darbą "Meteoritas, kritęs Lietuvoje" (su K. Slezevičiumi ir M. Kaveckiu).

Andrioniškio gyventoja Stefanija Slavinskienė (1908–2009) 2008 m. gruodžio 18 d. paminėjo 100 metų sukaktį, mirė 2009 m. gegužės 19 d. 

Kraštotyrininkas Raimondas Guobis paruošė ir išleido kraštotyros monografiją "Andrioniškis" (2009 m.).

Andrioniškyje 1870 m. gimė knygnešys, vienas aktyviausių Stanislovo Didžiulio pagalbininkų Jonas Šaučiūnas, 1892 m. – gydytojas Mykolas Marcinkevičius, 1905 m. – rašytojas ir bibliografas Antanas Biliūnas, 1910 m. – pedagogas ir dramaturgas Juozas Paškevičius, 1912 m. – dailininkė Domicėlė Tarabildaitė-Tarabildienė, 1918 m. – muzikantas armonikierius Valentinas Morkūnas, 1923 m. – kariškis gydytojas Antanas Biliūnas, 1932 m. – miškininkas pedagogas Benediktas Gintautas Gindrėnas, 1940 m. – pedagogas vadovas Bronislavas Rimkus, 1958 m. – ekonomistė ir kultūros organizatorė Virginija Rutavičiūtė-Choruža, 1966 m. – ekonomistė ir muziejininkė Jūratė Pačinskienė, 1997 m. – sportininkas motociklininkas Arminas Jasikonis.