Nuo sausio 7 iki vasario 12 d. Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos salėje veikia anykštėno fotografo mėgėjo Stanislovo Semėno nuotraukų paroda „Anykščiai žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį“. Pirmajai savo kūrybos parodai autorius pats parinko naujausias – 2010–2013 metais darytas nuotraukas. Susitikimas su parodos autoriumi vyks vasario 12 d., trečiadienį, 17 val. Bibliotekos salėje.

Stanislovas Semėnas gimė 1942 m. rugsėjo 29 d. Anykščiuose, amatininkų šeimoje, jo tėvelis Pranas ir mama Rozalija buvo siuvėjai. Stanislovas šeimoje buvo pirmagimis, kartu užaugo keturiais metais už jį jaunesnė sesuo Aldona.

1948 m. jis pradėjo lankyti mokyklą, tuo metu įsikūrusią buvusio Anykščių vienuolyno pastate, paskui mokėsi Anykščių septynmetėje mokykloje. Mokslus jis tęsė Šiaulių politechnikume ir ten įgijo elektriko specialybę.

Pirmoji Stanislovo darbovietė buvo Anykščių kelių skyrius, kur jis atėjo 1958 metais. Bet jau 1960 m. jis pradėjo dirbti Anykščių elektros tinklų skyriuje elektriku ir šioje įmonėje dirbo iki 2006 m., kol išėjo į pensiją. 1961–1963 m. S. Semėnas atliko karinę tarnybą, tarnavo kariniame dalinyje Ukrainoje, Ivano Frankivsko srityje.

1967 metais jis susituokė su pedagoge Stanislova Stuokaite ir šeimoje užaugino dvi dukras Sonatą ir Skaivę.

1985 m. S. Semėnas pradėjo dirbti antraeilėse pareigose ir Anykščių rajono centrinėje bibliotekoje, čia dvidešimt metų buvo ūkio dalies vedėjas. Dabar daugiau kaip šešiolika metų bibliotekoje dirba jo duktė Skaivė Meškauskienė.

S. Semėnas laisvalaikiu mėgsta žvejoti, grybauti, būti gamtoje ir fotografuoti. Dar vienas jo pomėgis – šaškės, jis yra kandidatas į Lietuvos sporto meistrus, neatsisako pažaisti ir šachmatais. O jo dukra Skaivė yra Utenos apskrities moterų ir daugkartinė Anykščių rajono šachmatų čempionė. Šachmatų varžybose jau dalyvauja ir Stanislovo anūkė Emilija.

Fotografuoti Stanislovas pradėjo jaunystėje, kai tėvai jam nupirko fotoaparatą „Smena“. Vėliau jis pats įsigijo „Liubitel“, „Moskva“ ir „Zenit“ fotoaparatus, tuomet išsiskyrusius tarp kitų geriausia optika. Pirmose nuotraukose buvo jo artimieji, draugai bei Anykščių miesto vaizdai. Prisimindamas fotografavimo pradžią, Stanislovas pasakojo, kad nuotraukos nebuvo labai geros kokybės, nes sunku buvo gauti chemikalų joms daryti, trūko gero fotopopieriaus. Teko dirbti su pasenusiomis, nekokybiškomis medžiagomis, o visas nuotraukų gamybos procesas vykdavo namuose, vonios kambaryje.

Kalbėdamas apie mokytojus, iš kurių jis pats mokėsi, Stanislovas kaip vieną pirmųjų savo mokytojų įvardino anykštėną Izidorių Girčį. Tai jis davė pirmuosius patarimus, pamokymus, kaip geriau fotografuoti, mielai mokydavo Stanislovą, pasikvietęs jį į savo namus.

Paprašytas daugiau papasakoti apie bendravimą su fotografu I. Girčiu, Stanislovas prisimena: „Tai buvo įdomus, originalus žmogus. Jis dažnai užsukdavo į Anykščių restoraną „Puntukas“, prieidavo prie žmonių, sėdinčių prie staliukų, kalbindavo juos, fotografuodavo ir kartu pasivaišindavo. Tiesa, mėgdavo ir kitus apkalbėti. Anykštėnai jį keistuoliu laikė ir vis sakydavo, kad I. Girčys fotografuoja tuščiu fotoaparatu, o vaikai mėgdavo jį ir paerzinti – pamatę Izidorių šaukdavo: „Dėde, nufotografuok, dėde, nufotografuok“. Susierzinęs I. Girčys jiems paskubom atrėždavo: „Mano dėdė, tavo dėdė, mano šikė, tavo ėdė“...

O gatvėje pamatęs Anykščių valdžios atstovus, Izidorius kartais garsiai šaukdavo: „Žmonės, žiūrėkite, eina ponai be dvarų!“

Pasak S. Semėno, tokių ir panašių nuotykių, nutikusių susidūrus su fotografu I. Girčiu, išliko ne tik jo, bet ir kitų bendraamžių anykštėnų atmintyje. I. Girčys dažnai sukiodavosi miesto centre, ten, kur būdavo daugiau žmonių. Jis bandydavo kiekvieną užkalbinti, tačiau dauguma jo vengdavo, jį pamatę, net pereidavo į kitą gatvės pusę. „I. Girčys buvo nenuspėjamas – jis galėdavo iškeikti, apšaukti, o kitą kartą labai maloniai bendraudavo. Jis buvo kitoks – ne toks, kaip visi kiti aplinkui,“ – pasakojo apie savo fotografijos mokytoją Stanislovas.

Be I. Girčio, nemažai patarimų jam davė ir Anykščiuose dirbę Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografai, Šiauliuose gyvenantis vienuolis pranciškonas Pranas Nalivaika ir kiti profesionalai. Stanislovas žavisi ir fotografo Leonardo Grudzinsko darbais.

„Daug yra garsių fotografų, iš kurių galima mokytis. Man fotografija praturtina aplinką, padeda pilniau ją suvokti. Fotografuodamas atkreipiu dėmesį į tai, ko anksčiau nė nepastebėdavau“, – savo patirtimi dalijosi S. Semėnas.

Jis prisipažino, kad rodyti kitiems savo nuotraukas, kauptas jau daug metų, nedrįso, o parodą surengti paskatino dukra Skaivė ir buvusios kolegės iš Bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus.

Paprašytas papasakoti apie savo planus, Stanislovas sakė, kad ateitis sunkiai numatoma, tačiau dar norėtų surengti savo senųjų nuotraukų parodą – o tokių nuotraukų jis turi tikrai nemažai.

Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja