Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2014-05-10   Nykstantys mūsų krašto kaimai. TILVIKAI
 
 

Paskutinė geležinkelio siauruko stotelė ties Rubikių ežeru. Šalia dulkantis vieškelis pro kapinaites pasuka į Debeikius. Baigiant pravažiuoti Rubikių pušynėlį, miško keliukas kairėje išnyra į krūmais želiančius laukus ir pagrioviu veda į nykstantį Tilvikų kaimelį, kurį dar neseniai išlaikė vienintelė 80-metė senolė. Po infarkto grįžusi vasaroti, dar sodindavo gėles, žemuoges, braškes, o rudenį, užklupus pirmam sniegui, atsisveikindavo su artimųjų kapeliais ir išvykdavo žiemoti į miestą, kad pavasarį vėl su paukščiais galėtų sugrįžti...

Nuo vieškelio kaimelį dengia tankūs krūmai. Tik pasibaigus melioracijos grioviui, pasitinka vargana laiko ardoma bakužėlė beveik žemę siekiančiu stogu. Greta, į pietvakarius, – labiau pasiturinčių kaimynų vasarnamis. Tai ir visa, kas liko... Kažkada čia virė gyvenimas – dabar namai rymo tušti... Kokia šio kaimelio istorija?

Paskutinioji dar buvusi gyvenama Tilvikų kaimo sodyba.

XIX a. pabaigoje trys neturtingos šeimos – Strazdai, Puodžiūnai ir Adamoniai – atsiskyrė nuo Aniūnų kaimo Debeikių valsčiuje ir susikraustė  gyventi į galulaukę – „desinciną“. Tuo metu Rubikių gyvenvietės dar nebuvo. Aplinkui buvo gausu balų, tad netrūkdavo pempių ir kitokių paukščių, nuolat ausyse skambėdavo tilvikų „pilk-pilk...“ – tad jų vardu naujakuriai ir pavadino savo gyvenamąją vietelę. Kas buvo tie trys pirmieji šeimininkai? 

***

Daugiau žinių yra likę apie Strazdų šeimą. Adomas, gimęs 1856 m. vasario 5 d., – beraštis žemdirbys. 1917 m. išduotame jo pase (nuotrauka neišlikusi) nurodytas 1,75 m ūgis, žili plaukai, pailgas veidas, rusvos akys.

Adomo Strazdo pasas

Adomo žmona Marijona – metais jaunesnė. Iš senos jaujos sienojų Strazdai susirentė dūminę šiaudais dengtą trobelę su plūktine asla. Du mažulyčiai langeliai žiūrėjo į tolyn besidriekiančias lygumas...

Strazdai buvo bevaikiai, tad Adomas paprašė Buivydų kaime gyvenančios pusseserės, kurios šeimoje augo 8 vaikai: „Juze, aš neturiu vaikų, a tu turi daug vaikų. Duok man bent vienų“. Pusseserė atsakė: „Atiduodu tau pačių geriausių“. Taip Leonora Jankauskaitė 1917 m. apsigyveno pas savo dėdę Tilvikuose. Dėdė labai ją mylėjo. Nupirko žiponėlį, burlečiukus, sparnytytę. Šeima gyveno gražiai, laikė arklį, dvi karves, paršų. Tik seniesiems šeimininkams sveikata ėjo silpnyn. Marijonos akys ėmė gęsti, kol visai apako.

Antanas ŽąsinasGretimame Šiaulių kaime tarnaujantis pas Stakienę bernu Antanas Žąsinas, kilęs iš Pagraužių kaimo, nusižiūrėjo Levutę. Vakarais temstant atėjęs pasislėpdavo po jazmino krūmu palangėje ir stebėdavo, ar pas ją neateina kavalierių. O ji verpdavo, megzdavo ir net nenutuokė „šnipinėjama“. Baigus darbus, užpūsdavo spingsulę – „gazelį“ ir eidavo poilsio. Tada ir Antanas ramiau atsikvėpęs išlįsdavo iš savo slėptuvės ir traukdavo į gaspadorių ūkį. Prisipažino ilgai ją šitaip sekęs... 1929 metų sausio 30 dieną Debeikių bažnyčioje jiedu susituokė. Tuomet  Antanui buvo 30 metų, Leonorai – 32. Netrukus jiems gimė trys dukros: Leonora – 1930 m., Emilija – 1932 m. ir Bronislava – 1938 m.

Antanas buvo baikštus žmogus: kai karo savanoriams buvo dalinama nusavinta dvarų žemė ir jam buvo paskirtas 7 ha sklypas, jo atsisakė – kaip gi imti tai, kas priklausė kitiems?! Jis pasitenkino Strazdų 3 ha lopinėliu,  tikėdamasis pats savo triūsu uždirbti geresnį gyvenimą. Kartu su kitais ieškoti darbo traukė į Nidą. Šiek tiek uždirbęs, namukui pristatė priemenę, kamarą. Iškirto dar du langelius, kad būtų bent kiek šviesiau, išmūrijo krosnį. Pasistatė klojimą, tvartą.

1937 m. per Šv. Velykas mirė Marijona Strazdienė, o 1940 metų balandžio 10 d. į Anapilį iškeliavo ir Adomas Strazdas. Jie ilsisi Šiaulių kaimo (dabar Rubikių) kapinaitėse.

Netrukus užėjo karas. Laukuose už tvarto plytėjo aerodromas. Visko matyta – rusų, vokiečių... O pokario metai, kai vaikščiojo „stribai“?.. Mažažemiai kaimelio gyventojai Sibiro išvengė, tačiau nebuvo lengva ir ramu.

Jau sulaukęs senatvės, Antanas sykį atsiduso: „Ar aš galvojau, kad visų gyvenimų pragyvynsiu šitoj gryčialaj?..“ Jis svajojo po karo atsitiesti, pasistatyti geresnius namelius. Iš paskutiniųjų stengėsi – augino meitelius, kad pardavęs galėtų bent kiek išplėsti ūkį. Netikėtai kiaulės išgaišo nuo maro. Lyg tyčia krito kainos. Išvežęs pusvelčiui parduoti paskutinį likusį gyvą meitelį, Antanas persišaldė ir ilgam atgulė į ligos patalą. Visos svajonės žlugo... Šeima liko skurde.

Vyresnioji duktė Leonora, pramokusi siūti, paliko namus. Kiek buvo baimės, kad neateitų neprašyti „svečiai“ ir nesupleškintų namų! Kas žino, gal ją kas pasiėmė į bunkerį siūti?..

Kūrėsi kolūkiai. Antanas kasdien žiemą vasarą plumpindavo kelis kilometrus į Puodžius sunkiai dirbti. Žmona triūsdavo namie. Dukra Emilija nuo 17 metų dirbo Puodžių kaimo mokyklos valytoja. 1961 m. netikėtai gavo laišką iš Narvoje (Estija) gyvenančios sesers Bronės, kuriame ji rašė: „Sese brangioji, padėk pastatyti ant kojų Virgutę“. Ką daryti? Narvoje gyvenimo sąlygos buvo pasibaisėtinos. Po ilgų svarstymų birželio 30-ąją parsivežė 5 mėnesių mergytę ir ją augino iki pilnametystės.

Taip ir nugyveno šeima kaip vargo pelės... Antanas po sunkios ligos iškeliavo į Anapilį 1971 metais, Leonora – po dešimties metų. Jų kapeliai – Burbiškyje, Antano tėviškėje.

Trobelėje po senu milžinu ąžuolu liko gyventi pasiligojusi dukra Emilija. Iš skurdžios neįgalumo pašalpos neturėjo galimybių gyventi „kaip visi“. Trobelė, bėgant metams, nors jau ir elektrą įvedus, ir padengta šiferiu, ėmė pamažu tūpti... Mirus seniesiems šeimininkams, sugriuvo klojimas ir tvartas, neliko pirtelės... Tik išpuoselėti gėlynai iš tolo traukdavo praeivio akį...

***

Gretimas namas (tiesa, dar ne toks, koks jis šiandien) priklausė Vincui ir Adelei Puodžiūnams. Jų vienturtei dukrai Veronikai pasipiršo Mykolas Surgailis ir apsigyveno pas juos. Aukštas, niūrokas, uždaro būdo bitininkas (tą amatą išmoko iš senelio Puodžiūno) – tikra priešingybė mažutei tarškalei Veronikai.

Mykolui pasisekė labiau, negu kaimynams: keletą metų padirbėjęs Argentinoje ir Brazilijoje, nusipirko 9 ha žemės, pasistatė didelį klojimą, gražius namus su veranda, tik nespėjo įrengti vieno trobos galo. Gimė du sūnūs – Donatas ir Kazimieras. Donatas po sunkios galvos traumos mirė dar vaikas. Kazimieras, sukūręs šeimą, gyveno Vilniuje. Jau sulaukęs garbaus amžiaus, Mykolas 1977 m. atgulė šalia Donatėlio Rubikių kapinaitėse. Veronika po sūnaus Kazimiero mirties pardavė namus Anykščiuose gyvenantiems Algirdui ir Valei Nargelams – vasaroti. Netrukus atėjo žinia, kad paskui vyrelį į Anapilį iškeliavo ir Veronika Surgailienė.

Šiandien į gražiai įrengtą vasarnamį likęs našliu Algirdas Nargelas retai beužsuka. Nebent retkarčiais atvažiuoja sūnus ar anūkas...

***

Trečiasis – Antano ir Onos Adamonių namas, kuklesnis už Surgailių, – neišliko.

Mirus Onai, Antanas vedė antrąkart. Su jaunąja žmona Tekle, kuri buvo jo vyriausio sūnaus amžiaus, dar susilaukė dukros Aldonos. Apie 1965 m. Aldona su šeima, kartu pasiėmusi dar gyvą mamą, išsikraustė į Rubikius. Dar ilgai stovėjo tuščia begriūvanti trobelė. Šiandien tik sužėlę medžiai ir krūmai, po kuriais puikuojasi baravykai, mena čia stovėjusią sodybą...

***

Nebeliko klykiančių pempių, nebeaidi tilvikų „pilk-pilk...“. Nebegirgžda senojo šulinio svirtis... Ar atsigaus Tilvikai? Ir aplinkiniuose kaimuose  stūkso ištuštėjusios apleistos sodybos... Tik kartais iš tolo pasigirdus „siauruko“ tūtavimui, į širdį atplūsta nesutramdomas ilgesys – regis, traukiniu atvažiavo senieji gyventojai, už gero pusvalandžio sušmėžuos pro nebesantį klojimą, pulsim vienas kitam į glėbį, šitiek nebesimatę...

Leonora Jankauskaitė-Žąsinienė (dešinėje) su seserimis Marijona ir Julijona.

TILVIKŲ KAIMELIO ŠIOKIADIENIAI

Bičiuliai

– Iš kur čia dūmų kvapas?

– Taigi ūt, Puodžiūnas vaikšta aplink avilius ir dūles dumia...

Kur buvęs kur nebuvęs, senukas bitininkas jau ir pas kaimynus, nešinas didžiule lėkšte kvapnaus medaus.

– Va, Untan, valgykit. Raikia dalintis...

– Dėkui, ale gi... Man sarmata tiek imt... Šitiek daug...

– Imkit imkit! Mūsų bitelas jūsų gelytes išlervinėja, raikia kaip nars atsilygint.

Ir taip kaskart... Antanas sykį pasitaria su žmona: reikia ir mums įsitaisyt bičių. Pabandė. Įdėjo į avilį kaimyno atnešto medaus... Verčiau būtų to nedarę: pro šalį skrisdamos Puodžiūno bitės, pajutusios savo medaus kvapą, supuolusios išpjovė visas Antano naujakures... Taip ir liko Žųsinai be nieko... O kaimyno sodyboj ir toliau dūzgena bitelės.

– Kas ti vaikšta?

– Surgailis dūles dumia...  

Virginija JUCIŪNAITĖ

 
 
    Atgal...