Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-02-14   „Literatūra ir menas“: akompanuoja Gražina Ručytė
 
 

Savaitraštis „Literatūra ir menas“ 2015 m. vasario 13 d. numeryje paskelbė žinomos solistės Giedrės KAUKAITĖS jaudinantį pasakojimą apie koncertmeisterę Gražiną RUČYTĘ-LANDSBERGIENĘ, kuriame primenami ir anykštietiškieji jos biografijos bruožai.

Prieš septynis dešimtmečius Anykščių kultūros namuose vyrų choras karštai traukė patriotinę dainą „Pajūriais, pamariais“. Akompanavo žvitri tamsiaplaukė septynerių metų mergytė. Vos pasiekdama senoviško pianino pedalus ji paskambino ir Schuberto „Serenadą“. Tai buvo Gražinos Ručytės debiutas scenoje.

G. Ručytė-Landsbergienė koncertuoja 1995 m. sausį Vilniaus rotušėje. www.bernardinai.lt nuotraukaŠvęsdama 85-ąjį gimtadienį bei 77-erių kūrybinės veiklos metų sukaktį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje profesorė Gražina Ručytė koncerto ašimi vėl pasirinko lietuvišką muziką ir Schuberto dainas. Dalyvavo violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, atlikusi E. Granados ir M. Brucho opusus, skambėjo Landsbergio išverstos dvi F. Schuberto dainos „Pasveikinimas“ ir „Barkarolė“ (solistė R. Maciūtė), fragmentai iš F. Bajoro „Sakmių siuitos“ (solistė S. Šerytė) bei F. Schuberto „Žiemos kelionės“ (solistas G. Prunskus).

Tipiškas romantizmo epochos motyvas – ilgas ir klaidus Klajūno kelias beieškant nepsiekiamo idealo. Schuberto vokalinis ciklas „Žiemos kelionė“ turi gilią potekstę – tai tragiškas pasakojimas apie menininko vienatvę šaltame bedvasiame pasaulyje, apie būties prasmę, apie vertybių pasirinkimą. Dvidešimt keturi poeto Mullerio eilėraščiai, pasak paties Schuberto, tapę jo „baisiosiomis“ dainomis, yra sudėtingiausi Klajūno jausmų portretai. Skalpelio aštrumu dainos negailestingai skrodžia jo dvasinį pasaulį, atveria šiurpius išgyvenimus: meilė ir kančia, liūdesys ir švelnumas, prisiminimų nostalgija ir juoda neviltis,džiugesio iliuzija ir niūrus sarkazmas, ašaros ir amžinojo išėjimo nuojauta kalba paties Schuberto lūpomis, plaka jo širdies ritmu, o atlikėjui uždeda sunkų atsakomybės kryžių.

Schubertas – Gražinos dvasios bičiulis ir antrininkas, su juo pianistė ir šiandien tebemėgina įspėti suvokiamo, bet neišverčiamo Sehnsucht (liet. troškimas, ilgesys, geismas) paslaptį. Prabėgę 85-eri metai – ilga Gražinos Kelionė, kupina netikėčiausių posūkių ir virsmo. Sudėjęs į vieno žmogaus gyvenimo scenarijų, sušuksi: taip nebūna! Pasirodo – būna. Gražina Ručytė, romantinės prigimties menininkė, akompanuodama (it. accompaniare, liet. lydėti) lydi savo solistą įsižiūrėdama ir abstrahuodama visumą. Kūnu neatitrūkdama nuo žemės kontrapunkto, dvasia ji stiebiasi žvaigždynų skliauto link, išmintingai bandydama tiesti nematomą, bet girdimą tiltą tarp realybės ir troškimų. Kūrybos siekiamybe tuomet tampa ne vien natų ir frazių skambesys ar sklandi harmonijos kaita, bet ir bandymas įminti poeto, kompozitoriaus, solisto ir akompaniatoriaus bendros kūrybos kodą.

Šviesi vaikystė Anykščiuose, sėkminga fortepijono studijų pradžia Kauno konservatorijoje žadėjo lūkesčių išsipildymą. Tačiau likimo smagratis Gražinos rankas nuo fortepijono klaviatūros nukėlė į Sibiro pusnis ir ledinio šalčio Baikalo vandenis. Aštuoniolikmetė Gražina plikomis rankomis (su pirštinėmis dar šalčiau) traukia tinklus. Jei tinklas pilnas, omulio žuvies ji gaus, jei tuščias – badaus. Jos darbovietė – žvejų artelė Olchono saloj, o namai – mažas kambarėlis pas vietinę buriatę. Didžiausias turtas – iš Lietuvos atsivežtas tėvų dovanotas „Weltmeister“ akordeonas, paties Pupų Dėdės ranka įrašytu vardu „Gražina“ ant perlamutru tviskančio šono. Akordeonu Gražina akompanuoja likimo draugams, vakarais susibūrusiems padainuoti. Kartu dainuoja ir slaptas Stebėtojas. Jis praneš komendantui ar visos lietuviškos dainos tinkamos. Už netinkamas paskųs. Tuomet lauk bausmės ar net kalėjimo. Angelas Sargas – muzika – gelbsti. Rusas komendantas jautresnis už skundiką lietuvį. Komendantui patinka kaip Gražina virkdo akordeoną, ir jis perkelia muzikantę prie tinklų taisymo. Rankos nebešąla, bet naktimis ji vis tiek pasikūkčiodama verkia, juk apie išvežtus tėvus, brolius ir seseris nežino nieko. Laimė, neilgai trukus šeimai leidžiama susitikti, ir ji su dovanų maišeliu rūkyto omulio išvyksta pas juos.

Su saviškiais lengviau, nors darbai kolūkyje sunkūs, o Tėvynė vis taip pat toli. Naujasis komendantas visai kitoks, jam nepatinka nei Gražina, nei jos akordeonas: „pamokysim tą baryšnią, sužinos ji kur vėžiai žiemoja“, ir Gražina, kirvakotį, šluotražį ir pelenų šarmą pasitelkusi, dirba juodžiausius darbus. Netrukus tvartų grindys švytėte švyti – darbas jos nežemina.

Muzika ir vėl išgelbsti: Zimos (liet. Žiema) miesto vidurinei mokyklai trūksta muzikos mokytojo, ir direktorius, nugirdęs apie tremtinę muzikantę, pakviečia Gražiną mokytojauti. Ji suburia chorą, moko vaikus lietuvių tautinių šokių, veda muzikos pamokas ir vėl groja savuoju akordeonu mokytojų ir mokinių vakarėliuose. Bet vis tiek tremtinė, privalanti pasirašinėti žiemiškojo miesto komendanto knygoje. Neatsigynęs Gražinos prašymų mokytis, šis komendantas leidžia išvykti stojamųjų į Irkutsko muzikos mokyklą. Ją su kitais į universitetą vykstančiais lydi ginkluota sargyba. Gražina priimama iškart į trečiąjį kursą. Jos Kelionės kelrodė žvaigždė lėtai, bet  jau krypteli  link Vakarų, link Lietuvos, nors Tėvynė dar neapsakomai toli, o tremtinių gyvenvietės ir nuteistųjų kalėjimai dar vis čia pat greta.

Dar po dviejų metų – sėkmingi stojamieji į Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) konservatoriją rytiniame Uralo pakrašty. Lietuva, regis, beveik ranka pasiekiama, ir Sibiras tikrai nutolęs drauge su patikėtu tėvų šeimai jos „Weltmeisteriu“. Gražina rizikuodama sėda į traukinį ir slapta važiuoja į Lietuvą. Gal pavyks perkelti studijas į Vilnių? Tuometis konservatorijos rektorius prof. Jurgis Karnavičius parašo palankią rekomendaciją, ir po dvejų metų Gražina Ručytė jau prof. Balio Dvariono klasės studentė bei dainavimo pedagogo Z. Paulausko klasės akompaniatorė. Netrukus ji pakviečiama dirbti koncertmeistere į Operos ir baleto teatrą. Diplomui Gražina skambina S. Rachmaninovo Penktąjį koncertą. Kelionės pabaiga ar tik pakelės stulpas?

Mėgstamas darbas, namai – mažytis kambarėlis pusrūsyje Vilniaus centre, jauki intelektualių bendraamžių draugija: Gražina jaustųsi sava ir beveik saugi, tarytum tikrai namo sugrįžusi, nors Saugumo rūmai vos už kelių žingsnių, o toje pat aikštėje ir Lenino paminklą ji kasdien mato. Nematomas „nevyjezdnych“ sąrašas dar ilgam kerta kelią išvykti į užsienį, gyvu komendanto balsu primindamas jos vietą: „džiaukitės, kad apskritai mes leidžiame jums dirbti“. Klajonė tęsiasi.

Atsitiktinė pažintis su muzikologu Vytautu Landsbergiu tapo dar vienu lemtingu likimo ženklu. Netruks prabėgti keturios dešimtys metų, užaugs vaikai, pabirs anūkai, nuskambės tūkstančiai jos akompanuotų koncertų. „Weltmeisteris“ jau seniai bus į Lietuvą sugrįžęs (juo begaus pagroti tik seserį Onutę Panevėžy lankydama), prie pavardės atsiras profesorės vardas. Sąjūdžio viesulas pateiks Gražinai Ručytei Landsbergienei naują išbandymą: ji – nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo žmona. Ar patikėtų Gražina, atsigręžusi atgal, kad toji Kelionė yra jos pačios gyvenimas? Kas tas kantrus jos gyvenimo režisierius, parodęs kelrodę žvaigždę? Kas surikiavo pakelės stulpus, prie kurių ji klupo ir vėl kėlėsi, be atvangos ieškodama namų, ieškodama savęs?

Jubiliejinio vakaro metu kalbėjusi pianistė Aušra Klovaitė ištarė: „Mano pedagogės Gražinos Ručytės gyvenimo būdas yra meilė“. Taip, meilė viską ištveria, ji niekad nesibaigia. Meilė suteikia galios būti neišsekančiu donoru artimiesiems, bičiuliams ir atsitiktinai pravėrusiems duris. Meilė sušildo namus, išmoko kantrybės, išmoko džiaugtis nedžiūgaujant ir kentėti be ašarų, pro skausmą nujaučiant skaidrumą, o šviesoje nujaučiant šešėlį, nes nėra absoliučios šviesos, kaip nėra ir absoliučios tamsos ir tylos. Meilė beaistrių prieblandų vietoj žada brėkštančio ryto gyvybę, neleisdama sustingti tamsumose, žada skaidrią dieną ir šviesų vakarą, žada ramų panirimą į sapną, naujo ryto gyvybės belaukiant. Amžinasis ratas.

Grįždama namo, prisiminiau prieš aštuoniolika metų girdėtą Gražinos akompanuojamą Schuberto „Žiemos kelionę“ Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Ir tuomet tikroji koncerto dramaturgė buvo ji. Grojo Schuberto (ir savo!) gyvenimą – iškentėtą, apmąstytą, skaudų, bet šviesų. Gražiai pražilusi moteris jautriai ir atsargiai sklaidė pageltusius „Žiemos kelionės“ albumo lapelius, lėtai nubraukdama laiko dulkes. Regėjo pati ir mums parodė visus skirtingus to paties Žmogaus veidus, žinodama, kad ir šiandien Austrijos aukštumose tebežaliuoja tie patys Schuberto išvaikščioti laukai, kasmet sudygsta ir pražysta tos pačios gėlės, tebeošia toji pati Liepa (kas jai tie pusantro šimto metų!). Ir Varnas ilgaamžis tebesklando, tebeteka tos pačios upės. Daugiaveidis gyvenimo Keleivis tebeklajoja amžinybės ūkuose išsiilgtos vėjarodės besidairydamas, skausmo leduos įšalusią širdį gaivindamas.

Svarbu ir reikšminga ne kur, o kaip mes keliaujame. Dievas mato. Tarnystę ir pasišventimą – labiausiai.

 
 
    Atgal...