Joninių išvakarių šeštadienio popietę Niūronių kaimo kapinaitėse ir Arklio muziejaus etnografinėje  Striukų sodyboje buvo prisiminti ir pagerbti prieš 70 metų – 1945 m. birželio 23-ąją žuvę Jono Biliūno-Žolyno būrio vyrai bei kiti Anykščių krašto partizanai.

Buvo skaitomas daugiau nei pustrečio šimto tais lemtingais metais žuvusių laisvės karių sąrašas, skambėjo maldos ir giesmės, žodį tarė ir seni, ir jauni patriotai, žuvusiųjų giminės, istorikai.

Ta diena...

Saulėtą birželio popietę, ilgiausią metų dieną, prisiminėme Joną Biliūną-Žolyną ir jo vyrus, niūroniečių patriotiškumą, tarpukariu čia buvusių šaulių, kaip Šveicarijoje, kitokių katalikiškų bei tautinių organizacijų narių gausą. Čia pat, Pavarių girininkijoje, buvusį šaulių būrio centrą, miškininkus – kultūrinių ir karinių akcijų organizatorius.

Čia gausiai pasėta patriotiškumo sėkla, kuri sunkiausiais priespaudos metais neišnyko. Po gėdingosios Molotovo-Ribentropo sutarties ir jos slaptųjų protokolų pasirašymo Lietuvą okupavo sovietai ir pradėjo režimui pavojingus patriotus persekioti.

Masinio trėmimo 1941-ųjų birželį metu karingi šito krašto vyrai neleido įvažiuoti tremtinius surenkančiam sovietinių kareivių ir aktyvistų būriui – medžiais užvertė kelią, įnirtingai ir sėkmingai apšaudė į sodybą aukų ieškoti atėjusius.

Vokietmetis buvo palyginus ramus. Kuomet 1944-ųjų vasarą sovietai vėl sugrįžo, daugybė vyrų ėmė slapstytis miškuose, kovoti prieš okupantus ir tikėtis, kad politinei padėčiai pasikeitus Lietuva vėl bus laisva.

Tą dieną Niūronyse kalbėta apie kruvinus susirėmimus su okupantų kariuomene, pareikalavusius dešimčių geriausių vyrų aukos. Trakiniai, Juodgiris, Voversys – tai Anykščių krašto vietos, kur žemė buvo gausiai palaistyta patriotų krauju. Perskaitytas net ir 1945-aisiais žuvusiųjų sąrašas, kuriame nuskambėjo 168 Lietuvos karių pavardės, palydimos malda skambančių šlovinimo ir pagarbos žodžių.

Žolynas ir jo vyrai

Plačiau kalbėta apie birželio 23-osios dramą Niūronyse, kai šilo pakraštyje stovyklavę partizanai susidūrė su mišką supančių sovietų kareivių būriu. Netikėtai, vos švintant giedriausiai dienai, užklupti kelis kartus gausingesnio priešo, partizanai bandė atsišaudydami trauktis, bet mūšio lauke krito pats būrio vadas Jonas Biliūnas-Žolynas, Jonas Janukėnas, Jurgis Jakniūnas, Vladas Maksimavičius, Kazys Žiukas ir buvęs Vermachto karys Liudvikas.

Prisimintas kiekvienas iš jų, atminties krislais dėliojosi spalvingi šlovingos praeities paveikslai. Taip ir neišpildytas J. Janukėno pažadas krikštadukrai Reginai nupirkti pasakiškus stiklinius batukus, sesei tą naktį sapne pasirodęs V. Maksimavičius – ranką ištiesęs, suvargęs ir prašantis atsigerti vandens. Taip pat ranką ištiesęs jis gulėjo ir nušautas mūšio lauke.  Nuskambėjo katalikiškasis „Viešpaties Angelas“, „Tu neverk, motušėle“, „Lietuvos partizanai“ ir garbingasis mūsų himnas.

Liudijimai

Jautriai apie Skiemonių krašto partizanus, Medvėgalio būrio vyrus, tarp jų kovojusį čeką Janą Gustavą, jų žūtį tais pačiais 1945-aisiais kalbėjo buvusi rezistentė ir politinė kalinė Prima Petrylienė.

Savo tėvą J. Biliūną-Žolyną, šeimos persekiojimus, netektis ir iki šiol besitęsiančius istorijos klastojimus prisiminusi Julija Biliūnaitė-Kaminskienė kalbėjo ir apie neteisingus gandus, priminė visiems žinomą istoriją, tikriausią pramaną, apie neva avino sudaužytą žydišką veidrodį.

Partizano J. Janukėno sesuo Julija Medžiuolienė jautriai padeklamavo čia palaidotiems vyrams skirtą eilėraštį.  Už Lietuvą žuvęs vokietis savųjų nesulaukė – Vokietijos ambasadorė Jutta Schmitz buvo pakviesta, bet atsisakė – nei pati atvyko, nei ką pasiuntė. Bet mes savam  Liudvikui paskaitėme „Tėve mūsų“ maldą vokiškai – pagerbėme ir jį, ir jo tautą. „Unser Vater in Himmel, dein Name werde geheilight, dein Reich komme...“ 

Svarus ir kareiviškai lakoniškas Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno šaulių kuopos vado Vytauto Jakniūno žodis, jaunų ir vyresnių šaulių garbės sargyba, gražiausiomis vasaromis gėlėmis nukloti partizanų kapai ir jaukiai spindinčios žvakutės. Bei truputis kartėlio, kad renkasi į tokius paminėjimus nelabai daug žmonių – mažoji kaimenė, bet didžiuma nesiskubina dėl tėvynės ir jos gynėjų pagerbimo laiko gaišti, ir jaunimo beveik nematyti...

Senosios sodybos klojime, jaukioje pilkšvoje vėsoje apie tas 1945-ųjų birželio dienas pasakojo buvęs Žolyno būrio partizanas bei ryšininkas Juozas Biliūnas, kuris taip pat buvo minimame būryje, išvakarėse buvo prisiekęs, o rytmetį, einant į sutartą susitikimo vietą stovyklavietėje, sulaikė pasigirdę šūviai. Apie tai, kaip dar kelerius metus buvo partizanų ryšininku, kaip sovietų sugautas mirties lageriuose ilgus metus vargo. Paskui Alberto Paškevičiaus rankose, kaip sakoma, pravirko armonika ir pokario laikų dainos ilgai skambėjo.

Susirinkusiųjų akyse spindėjo džiaugsmas, kad vėl susirinkome dėl Lietuvos ir jos gynėjų. Stiprino sodietiškos vaišės su šutintomis bulvėmis, lašinukais, sviestu, duona kasdiene ir kitomis gėrybėmis. O mintyse kadaise partizanų dainiaus Jurgio Urbono-Lakštučio suskurti ir šiandien aktualūs poemos „Fariziejams“ žodžiai: tribūnos, fariziejiški šauksmai ir palengva įsismelkianti užmarštis  to, ką jie krauju aplaistė...

Autoriaus nuotraukos