Šių metų Sekminėse išsipildė mano troškimas – būti šią didžią dieną Vepriuose ir, tyru tikėjimu, maldos saldybe sustiprintam, nueiti Veprių Kalvarijų kelią. Matyti pavasario didybe po žiemos apmirimo prisikėlusį šilą, ąžuolų ir visų švelniu žalumu lapuojančių šventmedžių grožybę, prisispildyti Šventosios dvasios, idant, nors ir verkdamas, negandų kamuojamas, galėčiau apsišarvavęs atkakliu troškimu gėrio bei teisingumo, gyvenimo keliu eiti.

Lietaus dvasia

Mums nereikėjo lietaus, mums nereikėjo žvarboko oro, bet kalbėjau apie tai, kad kuo prastesnis oras, tuo gilesnė atmintis ir didesnė garbė Dievui. Tai ir ištiko – prakiuro dangus ir lietumi šventino iki popiečio vėlyvo.

Bažnytėlės, Mergelės Marijos Rožančinės vardu paženklintos, ramybė, varpų naujumas, didelės ir blizgančios daug aukojusių geradarių vardų raidės. Žali berželiai prie kolonų, nuolat prasiveriančios durys ir iš lietaus sutemų vis daugiau ir daugiau į maldų pasaulį įeinančiųjų.

Pranciškonas

Smagu buvo sutikti brolį pranciškoną Julių Sasnauską, matyti, kaip rimti kostiumuoti vyrai, jautrios moterėlės subtiliai savo nuodėmių reikalus aptaria. Girdėti tokį paprastą bylojimą, tarsi kalbėtųsi kur tarp bičiulių. Apie tradiciją, jos svarbą, ritualus ir veiksmus, kurie, nors ir iš įpročio atliekami, didžiosios prasmės nepamesti padeda.

Jo moksladraugis vietinis kunigas Gintautas Naudžiūnas, toks tikras, toks nedidukas, kad ir ant didžiojo altoriaus pakilumo stovėdamas veik už visus Komuniją priimančius mažesnis tebebuvo.

Nežinia

Pasibaigus pamaldoms, susibūrę prie durų laukėme, kada gi kas nors apie programoje apskelbtų Kryžiaus kelių pradžią praneš. Negirdėdami vieno antro praeinančio klausėm, net pamaldus barzdotis, pamaldų metų rinkęs aukas, galva palingavo, ranka mostelėjo – nežinąs, čia reikia klebono klausti...

Priėjau prie bažnyčioje tikriausiai sekretore triūsiančios, aukas priimančios, knygutes ir kompaktines plokšteles su Kalvarijų giesmėmis parduodančios močiutės. Ir ta nežinojo... Dėl nedidukės knygutės – "Kalvarijų vadovo" brangumo besiteiraujančioms moterims nuolankiai atsakinėjo, kad nieko nežinanti, jai taip pasakę, tai ir pildanti. Ši knygelė ir buvo pats tikriausias išsigelbėjimas. Perku, imu į rankas ir, ja vadovaudamasis, viliuosi savo svajonę kartu su bendrais pildyti.

Lemtis

Ir štai tuomet šventoriuje susitikau tarsi gerojo angelo pasiųstą Neringą. Vietinę – nuoširdžią, pamaldžią, gyvenimu ir tikėjimu džiugią moterį – Neringą. ji mane pirmoji pažino, prisiminė, kaip net du kartus buvome susitikę tikroje palaimoje – Siauruko muziejuje, ir apie Veprių Kalvarijas kalbėjomės, kalbėjomės... Eisime kartu? Taip, ji žinanti Kryžiaus kelius, nuo pat vaikystės kasmet su didžia palaima ėjusi.

Tad ir pajudėjome, lietaus laiminami, laimingos septyniukės paženklinta grupele. Pirmasis pagarbinimas, maldos prie didžiųjų bažnyčios durų, o tuomet – į miestelį, į jaunu pavasariu švytinčius šilus.

Žinojimas

Kalvarijas Vepriuose įrengė apie 1844 m., panašias į esančias Vilniuje, tikintis, kad jos pelnys vilniškių ir žemaičiuose esančių Kristaus kančios kelių šlovę. Ir iš tiesų, tai tapo viena reikšmingiausių liaudiškojo pamaldumo vietų Aukštaitijoje. Pokariu sovietų valdžia Kalvarijų kelią sunaikino, pasiliko  tik bažnyčios šventoriuje esančios koplytėlės. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, Kalvarijos atstatytos ir su didžiu džiaugsmu "apvaikščiojamos" didžiausioje aukštaičių šventėje – Sekminėse.

Pasiryžimas

"O gerasis ir maloniausiasis Jėzau, štai aš puolu ant kelių prieš Tavo veidą ir su didžiausiu dvasios karštumu Tave prašau ir maldauju, kad teiktumeis į mano širdį įdiegti gyvą tikėjimą, viltį ir meilę, taip pat tikrą gailestį už savo nuodėmes ir tvirčiausią pasiryžimą pasitaisyti..."

Pirmoji stotis

Tai paskutinės vakarienės vieta. Su maldavimu, nusižeminusio tarnystės, plaunant mokytiniams kojas, atmintimi, Eucharistijos dovanos suvokimu ir dviem giesmėm  – "Viešpaties Angelo" bei "Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo". Alyvų kalnas ir maldos suvokimas, nakties su išdavystės ir suėmimo kraupumu pažinimas, o mūsų lūpose ilga ilga "Visų šventųjų Litanija".

Kelias

Manę greitai greitai, vos vieną kitą maldą paskaitę, praeiti pro koplytėles, jau po pirmosios buvome to švento vyksmo sugauti ir nedrįsome, tiesiog nenorėjom ką nors praleisti, rūpėjo to švento kelio pažinimo ir išgyvenimo dovaną nuoširdžiai priimti.

Per Kedrono upelį tiltu peržengę, kilome į kalną, po kojomis smulkių upelių tvanu žliaugė kelio smiltys, žavėjo dieviško jaunumo miško paveikslai, stori ąžuolai, pušys, smulkesni medeliai, paukščių balsai ir švelniai srūvantis iš debesynų vėsus lietus.

Vartai

Per siaurus vartus veda kelias išganymo link? Kaip, perėjęs upelį, pirmuosius Vandens vartus, Jėzus patenka pas vyriausiąjį kunigą Aną, kuris rūsčiai kaltina piktžodžiavimu, smogia į veidą. Kas iš mūsų esame nepatyrę panašių neteisybių? Siono vartai ir dar vienas įtakingas kaltintojas Kajafas bei valandos kalėjime...

Kas yra tiesa?

Poncijus Pilotas sprendžia Kristaus likimą, ginčijasi su fariziejais ir filosofiškai klausia: "O kas yra tiesa?" Ir mes galime vienas kito paklausti: kas yra tiesa? Kas man tiesa, tau visai ne tiesa? Tikras yra tik teisingumas...

Nerandąs jame kaltės. Kaltinamąjį lydime pas Erodą, išgyvename mūsų išganymo istoriją  – įveikiame net ketverius Naujojo miesto vartus, kol vėl susiduriame su Pilotu, išgirstame jo ištaras, jo nenorą pykdyti minią. Jėzus žiauriai nuplakamas, išjuokiant erškėčiais vainikuojamas ir su kryžiumi ant pečių išvaromos į mirties vietą – Kaukolės kalną.

Mirties kelio drama

Tris kartus parkristi. Krauju pasruvusiu veidu eiti miesto gatvėmis, kenčiant minios pasityčiojimo šūksnius, spjūvius, stumdymą, kumščiavimą... Tamsi minia, ištroškusi mirties to, kuris buvo kitoks, buvo nesuprastas, kalbėjo tai, kas buvo neįprasta... Kalno viršūnėje kareiviai nuplėšia pasmerktojo drabužius, dėl vertingos, vientisai numegztos tunikos lošimo kauliukais meta burtą. Kaukši plaktukai, stambios, grubiai nukaltos vinys skausmingai sminga į rankas, kojas – Jėzus nukryžiuojamas. Virš galvos prikalama lenta su užrašu, kad čia žydų karalius. "Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats".

Atlikta

Ties XII stotimi išgyvename Jėzaus mirtį. Su prašymu Viešpačiui: atleist piktadariams, nes jie nežino, ką daro. "Atlikta" – su šiuo žodžiu mes maldoje prašome, kad džiaugsmo spindulys užklystų į mūsų sielas šiandien ir mūsų mirties valandą. Giedame gražiausią sielvarto giesmę "Verkite, Dievo Angelai šventieji..." Ja gėriuosi, tardamas apie miškus, laukus, kalnus, jūras, upelius, žuvis, žvėrelius ir apie labiausiai gedėti privalantį jautriausią ir supratingiausią tvarinį – žmogų.

Mirtis

Išgyventi suvokimą, kad Dievas miršta už mane. Kančiose, nerime didžiajam miršta. Karštis, dusulys, acte sumirkyta kempinė, abejingas romietis, kareivis, kuris pastebės mirties šešėlį ant Išganytojo veido. Suvoks, kad blauzdikaulių laužyti nebereikia, tik smeigs savo ieltį ilga geležte į šoną. Atsivers žaizda, kraujas ir vanduo išsilies...

Mes meldžiamės tamsioje, mirtimi alsuojančioje, niūriomis dekoracijomis koplyčioje, giedame "Viešpaties Angelą". Su mumis tolyn eina dar viena moteris, supratusi, kad mes, išjautę Kristaus kančios paslaptis, iš kalnų sugrįžom...

Kryžiaus atradimas

Šv. Elena surado, kaip suradome ir mes – gal net kai ką buvome primiršę, ko buvome benetenką. Nejaugi vėl mano gyvenimas iš sielvartingų pakalnių į išganingos vilties kalnus pakils, nejaugi būsiu išgelbėtas, nejaugi būsiu savo pašaukimą išpildęs...

Paskutinės maldos, kryžiaus ženklas nuo kaktos, nusileidęs žemyn – prie širdies, ir pajauta meilės: juk Šventoji dvasia šiandien į mūsų pasaulį nusileido, pripildė mus –- toks didis noras pakabinti, broliškai pabučiuoti kiekvieną iš mūsų, šioje lietaus ir maldų simfonijoje keliavusį kartu. Daiva ir Petras iš Jonavos, mes, keturi svėdasiniai: Rūta, Asta, Aldona kartu su manim, ir mūsų keliavedė Neringa.

Savieji

Neringos anyta Marijona priėmė mus kaip savus. Prisimindama ir tarsi priesaką pirmapradės meilės artimui jaunesniems išsakydama – Sekminėse kas tik į mano tėvelio kiemą užsukdavo, tas ir būdavo sodinamas prie stalo. Tas buvo savas.

Taip ir ji elgiasi, norėtų, kad per amžius šiuose namuose tik taip būtų. Saujelė savųjų, brolis, pusseserės, vienas kitas kiek jaunesnis. Greitai pasijutome kaip savieji tarpe savųjų, atvirai ėmėm šnekėtis, o po valandėlės ir uždainavom. Dainas aukštaitiškas, pačias gražiausias, kurių pynę užbaigėme kelionės daina "Pilki keleliai...". Tuomet kilome atsisveikinti, bet vis neišsiskyrėm. Dar aplankėm nuostabiausią gamtos padarą – pirmapradį pašvenčio mišką, amžių paslaptyje snaudžiantį didžiulį akmenį Moką. "Jei nežinai, paklauski Moką..."

Bendrystė

Viskas praėjo, sugrįžom namo, pasinėrėm į gyvenimo bėgsmą, bet visgi širdyje pasiliko neišdylantis jausmas – Sekminių dvasia pažymėta krikščioniška bendrystė.