Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2007-10-30   Vita Henderson: "Apsilankymas rudenėjančioje Lietuvoje"
 
 

Šįmet rugsėjo ir spalio mėnesiais gimtinėje viešėjusi anykštėnė Vita Morkūnaitė-Henderson, gyvenanti Naujosios Meksikos valstijoje (JAV) taip savo įspūdžius aprašė Čikagoje leidžiamam laikraščiui "Amerikos lietuvis".

Tai nebuvo metų metus laukta kelionė. Į Lietuva atvažiuoju kasmet. Gal todėl nežinau, kas yra nostalgija. O gal ir internetinis bendravimas priartina prie Lietuvos ir neleidžia nuo jos realijų atitrūkti.

Šį kartą vietoje įprasto dviejų savaičių pasisvečiavimo gimtinėje užtrukau net penkias, taigi, pamatyta, aplankyta, susitikta bei patirta nemažai. Esu be galo dėkinga savo brolio Ryčio šeimai Anykščiuose, savo mylimai tetai Stasytei Pasvalyje ir visam būriui draugų už nakvynę, automobilį, skaniausias vaišes, pramogas ir už kartu su mumis praleistą laiką. 

Pirmąsias dvi savaites kartu buvo ir mano vyras Edwardas, kuriam norėjosi daug ką parodyti, nors jo svečiavimasis Lietuvoje buvo toli gražu nebe pirmas. Taigi, čia ir bus trumpa mūsų kelionės apžvalgėlė bei patarimai besiruošiantiems į kelionę.  

Mano tėviškė yra Anykščiai. Tai – mielas, jaukus, pėsčiomis apeinamas, nuostabiai gėlėmis apsodintas nedidelis miestelis rytinėje Aukštaitijoje. 

Kas gimė ir gyveno Lietuvoje, tas tikrai girdėjo apie didžiulį Puntuko akmenį ir rašytojo Jono Biliūno paminklą. Bet jei dar ten nebuvai, kito apsilankymo Lietuvoje metu nepraleisk progos tai padaryti. Puntukas stūkso vos keli kilometrai nuo miesto, Anykščių šilelyje, šalia skubančios Šventosios... 1943 metais akmenyje iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai mena mums istoriją. Gerai įsiklausyk į pušų saugomą tylą – gal lietuvaičių drąsuolių lėktuvo gausmą išgirsi? O gal legendą apie velnią,nešantį Puntuką, prisiminsi? 

Ar kopei į Biliūno kalną? Ar skaičiavai laiptelius? Ar kvėpavai gražiausių pušų oru? Būtinai tai padaryk. Man tai visada primins brolio padovanotas anykštėno Stanislovo Petraškos "akmeninis" Jono Biliūno paminklo paveikslas. Tik žvilgtelėjus į jį, aš užuodžiu ir pušų sakų kvapą, ir girdžiu rašytojo žodžius: "...kad numirsiu, man pakaskit ant Šventosios upės kranto, kad matytų kapas sodžių, kūdikėlis kur užaugau...".

Vos keli kilometrai nuo Anykščių, Jono Biliūno tėviškėje Niūronių kaime, yra Arklio muziejus. Ten pat yra ir autentiška aukštaitiška sodyba, kurioje šeimininkė Rita už nedidelį mokestį tau suruoš naminės duonos kepimo procesą, kuriame pats labai aktyviai dalyvausi ir duonos kepalaičius dailinsi. Kol duonelė iškeps, būsi pavaišintas sveiku, natūraliu, tikru lietuvišku maistu: troškintais kopūstais su karštomis dešrelėmis, tikrų tikriausioje senoviškoje krosnyje keptomis bulvėmis, naminiu baltu sūriu, medumi, žuvimi, šviežiu pyragu bei duona ir žolelių arbata...

Ar jau pilna burna seilių? Tik jei nori tokios pramogos, gerokai iš anksto skambink šeimininkei poniai Ritai, kad tau datą paskirtų (informacija internete: www.arkliomuziejus.lt). Tik nepadaryk taip, kaip viena grupė iš Vilniaus: 12 žmonių sugalvojo ir neatvažiavo. O paskambino tik praėjus daugiau nei valandai po paskirto atvykimo laiko... Gėda buvo už juos, juk ir duonelė buvo jiems užraugta, ir karšti pietūs buvo visiems suruošti...   

Kai lankysies Anykščiuose, nepraleisk progos dalyvauti ekskursijoje po Anykščių vyno gamyklą ir degustuoti jos produkcijos (informacija internete: www.anvynas.lt). Porą valandų praleisi su miela gide ponia Nijole, sužinosi ir pamatysi, ką gamykla gamina, o taip pat ir paragausi... Jei kas labai patiks, ten yra ir parduotuvė, į kurią, kaip ponia Nijolė sakė, po degustacijos beveik visi užeina...  

Vilnius man visada liks ypatinga vieta, kur senamiestis kvepia kava, kur kiekvieną dieną gali lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kur tiek visko daug vyksta, ir kur aš gyvenau daugiau nei 20 metų... Tai labai gyvas, judrus, jau visai europietiškas miestas, kiekvienais metais kažkuo atsinaujinantis ir besikeičiantis. Pro akis negalėjo praslysti ir transporto kamščiai, būdingi kiekvienam didesniam miestui, ir įstrigti juose neturėtų būti netikėta staigmena. 

Vilniuje aplankėme Belmonto bei Europos parkus, buvome Šokolado namuose (Gedimino prospekte, priešais Seimo rūmus). Nepraleisk šios atrakcijos! Ten tu tapsi šokoladinių saldainių gamybos dalyviu. Juk visi žinome, koks yra geras lietuviškas šokoladas. Tai buvo linksma ir saldi pramoga. Ją irgi užsisakyk bent prieš keletą dienų. 

Vilniaus universitetas yra vienas seniausių Europoje. Jo širdis yra senamiestyje, o fakultetai išsibarstę po visą miestą. Buvome ekskursijoje po senuosius universiteto rūmus, po nuostabiai gražią 1570 metais įkurtą biblioteką su istorinėmis P. Smuglevičiaus ir J. Lelevelio salėmis ir senųjų knygų bei rankraščių ekspozicijomis. Pasigrožėjome Vilniaus senamiesčio panorama iš senojo observatorijos bokštelio. 

O visomis Vilniaus ir jo apylinkių rudeninėmis spalvomis gėrėjomės iš 326 metrų aukščio Televizijos bokšto. Pirmajame bokšto aukšte įrengta fotografijų paroda, primenanti 14 žmonių, kurie žuvo per tragiškus 1991 metų sausio įvykius. Kryžiai ir paminklai prie įėjimo įamžina Lietuvos kovą už nepriklausomybę. 

Privalau paminėti dar vieną malonų ir netikėtą įvykį. Sustojome užkąsti vienoje iš senamiesčio kavinių. Prie gretimo staliuko prisėdo garbaus amžiaus vyriškis. Jis, pasirodo, iš Šveicarijos atvyko į Vilniaus archyvus susirasti savo giminaičių, kurie dar gyvena – spėkite kur? Anykščiuose! Kitą dieną jis turėjo važiuoti į Anykščius ir susitikti su beveik 80 metų nematytais dar tebegyvenančiais savo giminaičiais. Jis jau žinojo, kad buvusioje jo tėvų namo vietoje dabar stovi vyno gamykla... Koks gražus ir mažytis šis pasaulis! 

Nepraleidau progos apsilankyti maestro Vytauto Kernagio dainų įrašų rinkinio "Klasika" pristatyme, naujame roko operos "Meilė ir mirtis Veronoje" pastatyme, taip pat ir latvių dainininkės Laimos Vaikulės koncerte. Beje, beveik dvi šio renginio pradžios valandas buvo "okupavusi" "Zepter" kompanija su savo produkcijos pristatymu, apie kurį niekur nebuvo pranešta... Šiaip ar taip, visada mėgau Laimą už jos stilių, balso tembrą ir jos atliekamas Raimondo Paulo dainas. 

Jei kam teks lankytis šiaurinėje Lietuvoje, užsukite į malūną šalia Šeduvos miestelio. Jei tuomet bus pavasaris ar vasara, pasigrožėsite įspūdingai sutvarkyta aplinka. Jei bus žvarbus ruduo ar žiema, pasivaišinsite skaniais pietumis jaukiame malūne-restorane. Beje, aplinka yra ypač skoningai sutvarkyta, taigi, užsukite vien dėl jos – ten patirsite didelį malonumą. 

Balsių malūnas šalia Pasvalio irgi jau nebe tas malūnas, kur kažką mala, o vieta, kur puikiai galima praleisti ne tik vieną dieną, bet ir keletą. Kaip ir Šeduvos malūne, taip ir čia yra kambarių nakvynei – ne bėda, jei tave užklups naktis. Aplink Balsių malūną pamatysi daugybę senųjų amatų ir žemės ūkio rakandų, prietaisų, įtaisų bei įvairiausių kitų senienų. Pagrindiniame pastate, buvusiame malūne, yra nuomojama salė pobūviams, šalia malūno duris tuoj atvers ir vietinis restoranas. Ar kada sėdėjai sūpuoklėse – tikrų tikriausiose senoviškose rogėse, kurias per sniegą traukdavo arklys? Atvažiuok į Balsius!

Jei esi didelis senosios Lietuvos istorijos fanas, būtinai nukeliauk į Biržų tvirtovės rūmus, kur įsikūręs Biržų krašto muziejus "Sėla". Tik ne pirmadienį, nes tada muziejus uždarytas. Bet ir ne antradienį, nes tada įleidžia tik iš anksto sutartas moksleivių grupes. Tad ir mums, keturiems suaugusiems žmonėms, tą antradienį teko pasidžiaugti vien tik gražia Biržų gamta, tyvuliuojančiu Širvėnos ežeru ir ilgu ilgu siauručiu tiltu per jį...   

Pasilepinę Druskininkų gydyklose ir grįždami į Vilnių, trumpam sustojome Grūto parke. Kas ten buvo, žino apie ką aš kalbu. O kas nebuvęs – gal kartelį užsukti būtų ir neprošal, ne daugiau. Aš tik norėjau tą vietą savo vyrui parodyti, nes pačiai teko lankytis ir anksčiau. Grūto parkas – tai sovietmečio paminklų, skulptūrų ir kitų įvairiausių atributų, surinktų iš visos Lietuvos, muziejus.

Kai išeinant iš muziejaus paklausiau Edwardo, kaip čia jam viskas atrodė, jis atsakė, kad įdomiausia jam buvusi mano reakcija į lauke per garsiakalbį grojamą  "Internacionalą"... Mane jis siaubingai erzino, norėjosi tiesiog užsikimšus ausis prabėgti tą vietą, kur jis skambėjo... Kaip gerai, kad jis grojamas TIK muziejuje! Daugiau į tą vietą niekada nenorėčiau sugrįžti – nebent koks svečias labai norėtų ją pamatyti...

Negaliu nutylėti apie mūsų ekskursiją į Vilniaus universiteto observatoriją, įsikūrusią netoli Molėtų. Į žvaigždes nežiūrėjome, buvo dar šviesus dienos metas, bet astronomijos mokytojo-observatorijos gido surengta ekskursija lietuvių ir anglų kalbomis likome sužavėti. 

O kur dar visi susibėgimai su draugais, klasiokais, buvusiais kolegomis, pasivaiksčiojimai po Vilniaus senamiestį ir surasti melsvojo gintaro auskarai... O kur šiltas susitikimas  Anykščiuose su irgi Naujosios Meksikos valstijoje gyvenančios anykštėnės Dalios Mama, kuri pažinojo mano tėvus dar prieš man gimstant... Pasimatymas su Rietavo miestelyje gyvenančiais teta ir dėde... Pokalbiai su teta Stasyte prie židinio jos sodyboje šalia Lėvens, kur tiek vasarų rytais bėgta pasimaudyti... Žaidimai ir pasivaikščiojimai su brolio vaikais po Anykščius, lakstymas su sūnėnu Dovydu po pušų spyglių lietų, mažosios krikštaduktės Viltės padovanotas kaštonas, visų vyrų pasivažinėjimas kartingais, burnoje tirpstantis "Jaros" pyragas...

Savo pasakojimą norėčiau užbaigti taip. Jei tu Lietuvą pažįsti tik iš senelių pasakojimų ar tik iš paveikslėlių, nuvažiuok Ten.

Duok šansą savo sielai pajausti Ją. Visai nesvarbu, jei giminaičių nebėra, ar draugai tavęs ten jau nebelauks, ar lietuviška tavo kalba nebe tokia sklandi. Patikėk, tavo širdis ten atgis ir lyg baterija pasikraus kvapais, garsais, balsais, kalba, kažkada  girdėtais senelių ar tėvų prisiminimais... Į tolimiausius tavo dūšios kampelius įsiskverbs nuo Gedimino kalno atsivėrę Vilniaus senamiesčio raudoni stogai, vinguriuojanti Pilies gatvė...

Ir leisk savo širdžiai suvirpėti, nes tu esi Lietuvis...     

Vita Henderson

 
 
    Atgal...