Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-05-21   „Lietuvos žinios“: Vilniaus anykštėnai mėgsta bendrauti susitikę
 
 

Dienraščio „Lietuvos žinios“ žurnalistė Evelina Joteikaitė 2017 m. gegužės 20-osios numerio publikacijoje pristato Vilniaus Anykštėnų Sambūrį.

Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkė telkia į bendrą veiklą sostinėje gyvenančius kraštiečius. Regina Smetonaitė įsitikinusi: nieko nėra tikriau už tiesioginį bendravimą.

Vilniaus Anykštėnų Sambūrio pirmininkė Regina Smetonaitė. www.lzinios.lt nuotrauka.

Pasaulio anykštėnų bendrija, vienijanti po visą pasaulį išsibarsčiusius anykštėnus, įkurta 1992-ųjų vidurvasarį Anykščiuose, per Šv. Onos atlaidus. Kaip atšaka 2001-aisiais įsteigtas Vilniaus anykštėnų sambūris. 2002-aisiais, sausio 26-ąją, sukviesta ir pirmoji Vilniaus anykštėnų sueiga. Šiemet balandžio 22-ąją Vilniaus anykštėnų sambūris paminėjo 15 metų gyvavimo sukaktį.

„Šiandien sužinoti naujienas ar pabendrauti gali net neišeidamas iš savo kambario. Tačiau anuomet šie dalykai buvo pasiekiami tik nedaugeliui, – apie sambūrio veiklos pradžią pasakojo R. Smetonaitė. – Sužinoti, kas vyksta Anykščiuose, galėjai tik iš laikraščio „Anykšta“, o jo reikėjo ieškoti nacionalinėje bibliotekoje, tad užtrukdavo.“

Anot pašnekovės, nėra didesnės vertybės kaip buvimas tarp tikrų žmonių. „Įsipainiojęs į socialinius tinklus pajunti, kad tave supa tik bejausmiai, šalti paspaudimai. Nežinai, kas slypi po parašyta eilute, – apie virtualią realybę kabėjo R. Smetonaitė. – Susitikę kraštiečiai jaučia vieni kitų palaikymą, čia nereikia tuščiažodžiauti.“

Anykščiai – toks kraštas, kuriame vyko ir iki šiol vyksta daug kultūrinių renginių. Anuomet dėl prastos informacijos sklaidos vis nepavykdavo laiku sužinoti, kokie, kada ir kur bus renginiai. „Žmonėms norėjosi bendrystės, tad sostinėje įsikūrę anykštėnai, sumanę daugiau bendrauti, susibūrė į kraštiečių bendruomenę“, – sakė Regina.

Ne tremtiniai

R. Smetonaitės manymu, kad ir ką kalbėtų emigravusieji, kaip save bevadintų – pasaulio piliečiais ar kitaip, juos visus kamuoja tėvynės ilgesys. „Ateina toks laikas, kai prisimeni savo gimtą kraštą, kaimą. Norisi sugrįžti“, – įsitikinusi ji.

Išvažiavusieji į Vilnių, R. Smetonaitės žodžiais tariant, nėra tremtiniais iš Anykščių: „Į sostinę anykštėnai atvyksta su naujomis viltimis, idėjomis, darbais. Tačiau savo krašto niekada nepamiršta, apie jį nuolat galvoja, jaučia nostalgiją.“

Glaudžiai bendradarbiaudama su Pasaulio anykštėnų bendrija ir Anykščių rajono savivaldybe, sambūrio valdyba atlieka didelį organizacinį darbą: išleista nemažai mokslo, kraštotyros ir literatūros leidinių, surengta dešimtys kraštiečių knygų pristatymų, meno parodų, meno meistrų koncertų, kitų kultūros bei edukacijos priemonių. Suorganizuota nemažai susitikimų su mokslininkais ir politikais, lankytąsi muziejuose, iškylauta po sostinės apylinkes, dalyvauta Anykščių miesto šventėse, kituose renginiuose.

R. Smetonaitė pasidžiaugė, kad tėviškėnai gražiai mini rašytojų sukaktis, jubiliejus, metines, kitas žymias datas. „Anykščiai pripažinti rašytojų sostine“, – neslėpė pasididžiavimo savo gimtine ir pridūrė, jog suskaičiavus, kiek generolų bei kitų aukšto rango kariškių yra kilę iš Anykščių, galima drąsiai teigti, kad tai ir atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių kraštas.

Vilniaus anykštėnų sambūrio dalyviai susiburia per kasmetines šventes: Kariuomenės dieną, Vasario 16-ąją, Atvelykį ir kt. „Esame ne tik kultūrinė, bet ir pilietiška organizacija“, – tikino R. Smetonaitė.

Kraštiečiai didžiuojasi žymiomis asmenybėmis, garsinančiomis Lietuvą. R. Smetonaitė galėtų vardyti anykštėnų pavardes nesustodama: tai ir Antanas Žukauskas, sukūręs lietuvišką euro monetą, ir Nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis, poetas bei prozininkas Antanas Drilinga, rašytojai Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė, Rimantas Vanagas, aktorius Ferdinandas Jakšys, pianistė Paulina Dūmanaitė... „Rengiame šiuolaikinių rašytojų, tėviškėnų knygų pristatymus Vilniuje, Kaune ir Anykščiuose. Daug dėmesio sulaukė Jurgos Žąsinaitės „Azuritijos kardinolai“, Irmos Randakevičienės „Reanimacijos palata“, – vardijo Regina.

140-osioms Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metinėms Vilniaus anykštėnai išleido kompaktinę plokštelę. „Nesikreipiame paramos, nelaukiame paramos iš įvairių fondų. Stengiamės veikti savo jėgomis, nenorime būti prašytojais. Orientuojamės į bendrystę“, – aiškino R. Smetonaitė.

Pašnekovė stebėjosi jaunaisiais talentais: Anykščių krašte, Traupyje, gyvenanti ir kurianti trylikametė Indrė Musteikytė jau yra parašiusi net penkias knygas. Pirmąjį kūrinį „Laikrodukas Tuksis“ Indrė parašė, kai jai buvo 8 metai, tuomet pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip jauniausia knygos autorė.

Telkia veikti drauge

Vilniaus anykštėnų sambūrio tikslai aiškūs – telkti ir skatinti veikti drauge sostinės anykštėnus, rengti edukacijos, kultūros bei krašto pažinimo vakarones, susitikimus, puoselėti etninę savastį, ugdyti meilę tėviškei.

Į savo organizuojamus renginius kraštiečiai kviečia koncertuoti Anykščių rajono Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos, Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos mokinius, muzikos mokyklų auklėtinius, Anykščių kultūros centro folkloro ansamblį „Valaukis“ ir visus kitus norinčius dalyvauti. „Anykščių neįgaliųjų teatras „Anykščių šviesa“ Vilniaus anykštėnams surengė jaudinantį pasirodymą – niekas negalėjo likti abejingas, sužavėjo visus“, – pasakojo Regina.

Vilniaus anykštėnai yra dažni svečiai šviesaus atminimo Vlado Vildžiūno įkurtame skulptūrų parke. Daugiau kaip prieš 25 metus kraštiečio skulptoriaus iniciatyva Vilniaus Jeruzalėje įkurtas skulptūrų sodas puoselėjamas iki šiol.

Kraštiečiai noriai vyksta tėviškėn į Anykščius, yra aplankę visus naujai atidarytus objektus. „Miestas gražėja, smagu kaskart atvykus išvysti ką nors nauja. Anykščių krašto kultūros darbuotojai be galo išradingi, džiaugiamės jais“, – šypsojosi sambūrio pirmininkė.

Anykštėnų tarmė, anot R. Smetonaitės, nėra itin išskirtinė. Į rytus nuo panevėžiškių įsikūrę anykštėnai su kupiškėnais, kitaip nei kiti aukštaičiai „rotininkuoja“, t. y. pasižymi kirčiuoto trumpojo a siaurinimu: vasara – vosara, vakar – vokar. „Yra valstybinė, oficiali kalba, tačiau tarp savęs smagu tarmiškai pakalbėti. Visada įdomu išgirsti ausiai malonią pasvalietišką, uteniškių ar biržiečių šnektą“, – sakė ji.

Sambūrio veikloje dalyvauja ir jaunesni, ir vyresni nariai. „Tiesa, neseniai ištrūkę iš gimtųjų namų, dar neragavę vilnietiško gyvenimo, ne iš karto atsigręžia į Anykščius, to nepaneigsi. Prievolės būti sambūrio dalimi nėra, – nusijuokė Regina. – Norinčių prisidėti prie judėjimo tikrai netrūksta.“ Atvelykio šventė.

Su Vilniaus aukštaičių bendrijomis rengiamos bendros, jau tradicija tapusios, visų pamėgtos etnografinės gegužinės. Į jas kartu švęsti Joninių kasmet kviečiami šio krašto rajonų kraštiečiai. „Visi dalyvaujam, tačiau šventės organizatoriai kaskart keičiasi pagal eiliškumą, pagal abėcėlę“, – aiškino R. Smetonaitė.

Anykščių šilelio giedojimas

Ne visi žino, kad 1858–1859 metais vasarodamas tėviškėje Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ sukūrė ne deklamuoti, o su melodija – giedoti. Sukūrė giesmei muziką, sugiedojo pats ir to paties išmokė savo giminaites, seseris Kairytes.

Anykščių muziejaus direktorei Teresei Mikeliūnaitei pasiūlius, nuo 1975-ųjų Jonė Marciukienė kartu su dainininkėmis Emilija Petrokiene ir Sofija Pakalniene dainavo trio, taip tęsdamos seserų Kairyčių dainavimo tradiciją. Du dešimtmečius koncertavo Anykščių scenose, Lietuvoje ir užsienyje. Anykštėnių moterų trio parengė A. Baranausko dainų ir giesmių, taip pat poemos „Anykščių šilelis“ giesmės įrašą. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus 1995 metais ir 1998 metais jį kartu su kitų giesmių įrašais išleido garso kasete „Antanas Baranauskas. Giesmės“, o 2006-aisiais – kompaktine plokštele.

A. Baranausko „Anykščių šilelio“ giesmės 150 metų sukaktuvėms „Petro ofseto“ spaustuvė išleido Prano Lapės 1961 metais (šimtmečio proga) Amerikoje iliustruotą „Anykščių šilelio“ poemą su tarmiškai įgiedota kompaktine plokštele.

„Galbūt anksčiau tokiu būdu visas giesmes taip giedodavo, tačiau anykštėniškos giesmės tikrai ypatingos. Tai mūsų vertybė, įsimintina, jausminga, širdinga tradicija“, – sakė „Petro ofseto“ leidykloje vadybininke dirbanti R. Smetonaitė.

 
 
    Atgal...