Spalio 4-ąją Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialas organizavo savo nariams pažintinę kelionę Kupiškio rajone.

Vykome per Aukštaitijos partizanų sostinę Andrioniškį, Viešintas iki pirmojo lankytino objekto – Palėvenės dvaro, įkurto XV a., perstatyto XVIII a. Šiuo metu restauruota tik oficina, patys rūmai yra jau kritinės būklės, irstantys... Daug savininkų turėjęs dvaras. Paskutinis iš jų – Bogdanas Komaras (1884–1962).

Atkūrus Nepriklausomybę, dvaro teisėta savininke tapo minėto valdytojo anūkė Nijolė Marija Milaknienė. Spėjama, kad šiame dvare, tik kituose pastatuose, dar XV a. pabaigoje pradėtas gaminti alkoholinis gėrimas „Starka“. Pavadinimas kilęs nuo lietuviško žodžio „starkus“, t. y., gandras. Po karo dvare veikė „Anykščių vyno“ filialas, spaustos sultys ir gamintas kalvadosas.

Pasivaikščioję, pasifotografavę, bajorų laikus Palėvenėje menančiais senutėliais medžiais pasigrožėję, pasukome Noriūnų dvaro link. Įkurtas 1665 m., ir dabar stovi klasicizmo stiliaus rūmai su kumetynu, ūkiniais pastatais ir parku. Visos buvusių savininkų pavardės labai garsios: Tiškevičiai, Tyzenhauzai, Oginskiai, Komarai.

Toliau kelias mus vedė į buvusį Palėvenės dominikonų vienuolyną, veikusį 1676–1864 metais. Čia 1753 08 05 buvo pakrikštytas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Daug Europoje bažnyčių, vienuolynų esu aplankęs, bet šis nepaprastai sužavėjo... Ypatingai vidumi, įspūdingais altoriais. Šiuo metu ten darbuojasi restauratoriai.

Atvykome ir prie Kupiškio krašto pasididžiavimo – Kupiškio marių. Daugiau kaip 8 kvadratinių kilometrų ploto marios buvo įrengtos, patvenkus Lėvens upę, jos išsiliejo tiek, kad kranto linija dabar ilgesnė nei 60 kilometrų. Mariose susidarė trys salos, didžiausia iš jų – Uošvės liežuvio sala, ji net devynių hektarų ploto. Joje įkurtas dendroparkas su poilsio zona, dviračių takai, į salą nutiesti 2 tiltai. Uždaras laivelis „Jara“ mus lukdė mariomis aštuonis kilometrus į vieną pusę.

Nuostabios kelionės su gide Rūta Vildžiūte paskutinis taškas buvo Adomynės dvaras, įkurtas Adomo Pliaterio. Medinių rūmų viduje – geometrinio piešinio ąžuolinis parketas, dar išlikę glazūruotų koklių krosnių, įsprūdinių durų su įmantriais kaltos geležies vyriais. Dabar ten – bendruomenės centras. Jų darbuotoja ilgai ir maloniai su mumis bendravo, daug papasakojo, parodė.

Kai puikiai pažįstu paskutinio dvaro savininko Vilėniškio giminaitį, Kaune gyvenantį, kai buvau pakviestas savo eilių paskaityti Adomynės dvare gegužę vykstančiame Poezijos pavasarėlyje... Nesinorėjo dar išvykti... Bet tas negailestingas laikas gynė vis pirmyn.

Grįžome į Anykščius su puikia nuotaika, pilni įspūdžių, pasikrovę žinių bagažą, partizaninėms dainoms pakeliui skambant.

Dainius ŽĄSINAS