2018 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, eidamas 90-uosius metus, mirė mokslininkas istorikas, akademikas, Anykščių rajono Garbės pilietis, buvęs pirmasis ilgametis Pasaulio anykštėnų bendrijos vadovas prof. Antanas TYLA (1929–2018).

Atsisveikinimas su velioniu – lapkričio 26 d., pirmadienį, nuo 15 val. Vilniaus laidojimo namų I salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Šv. Mišios už velionį – sekmadienį 17 val. 30 min. ir pirmadienį 17 val. 30 min. Vilniaus arkikatedroje. Urna išnešta lapkričio 27 d., antradienį, 12 val., velionis palaidotas Karveliškių kapinėse. Artimieji prašė pagerbti velionį baltomis gėlėmis.

Anykštėnų mintys atsisveikinant...

Mirė profesorius Antanas Tyla. Vienas šviesiausių kada nors sutiktų žmonių, kurio skambutis, kaip druska, nušveisdavo širdį. Imponavo jo tolerancija, mandagumas, nepaprasta pagarba pašnekovui. Atrodė, kad bendraudamas jis koncentruojasi į kito pažinimą kaip į svarbiausią tuo metu dalyką pasaulyje. Jam nereikėjo prisistatinėti profesoriumi. Jis buvo profesorius. Matyt profesoriumi jį būtų buvę galima laikyti net tuomet, jei būtų likęs ir žemdirbiu. Ne žinios jį darė didžiu, bet orumas, vidinė šviesa, kažkoks prigimtinis švelnumas ir atida. Kažkas, ką vargu ar sukuria ir gali sukurti intelektas.

Gražina Šmigelskienė, „Anykštos“ žiniasklaidos grupės vadovė

Dėkoju likimui, kuris lėmė susipažinti, draugauti su tokiomis išskirtinėmis asmenybėmis, kaip profesorius Antanas Tyla, kuris, net ir baigdamas devintą dešimtį, vis dar rašė knygas, skaitė pranešimus, buvo didžiulis anykštėnų bei Lietuvos moralinis autoritetas. Ilsėkitės ramybėje, Profesoriau!

Sigutis Obelevičius, Anykščių rajono mero pavaduotojas

Kraštietis  Antanas Tyla mums  buvo, yra ir bus Tvirtybės, Teisybės, Išminties ir Garbės Simbolis. O Akademiko padaryti darbai bus svarbūs amžiams.

Regina Smetonaitė, Vilniaus Anykštėnų Sambūrio Tarybos pirmininkė

Iki pat šiandieninės atsisveikinimo akimirkos su Profesoriumi Antanu Tyla nei protu, nei širdimi nesuvokiau, kad Jis jau iškeliavo... Žvelgdama į kuklią urną, gausybę baltų žiedų ir vienas kitą keičiančias skaudžiai gyvas nuotraukas iš žydinčio Profesoriaus gyvenimo, jutau Jį esant šalia, aristokratiškai besišypsantį, atlaidžiai mus, panirusius į savo rūpesčius ir širdgėlą, stebintį. Tai buvo vienas iš didžiausių ir brangiausių mano gyvenimo mokytojų, dažnai laikantis už parankės, mokinantis, guodžiantis, suprantantis. Žinoma, daug kam Jis atminty išliks kaip iškilus akademikas, neįtikėtino darbštumo istorikas, tyrinėtojas, daug garbių apdovanojimų pelnęs veikėjas. Man jis visad bus neprilygstamos dvasios Aristokratas, gebėjęs po išoriniu chaosu įžvelgti kasdienės realybės šviesą. Toje šviesoje Jis regėjo visus, su kuriais bendravo. Tokie Žmonės neišeina...

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, filologė ir rašytoja

-anykstenai.lt