Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2020-07-20   Raimondas Guobis. „Pragiedruliai“ virš Nevėžio
 
 

Liepos 7–9 dienomis įvyko kraštotyrinė ekspedicija Nevėžiu, istorinės upės pakrantėse ieškant kan. Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo ir kūrybos pėdsakų. Taip pažymėti „Pragiedrulių“ šimtmečio metai.

Nevėžio slenksčiai ties Krekenava.

Valaktėliuose, kur Vaižgantas kunigavo 1902–1905 m., jis susapnavo pranašingą spaudos laisvei sapną, skelbė Dievo žodį ir kūrė dailiąją literatūrą, straipsnius tautinio atgimimo laikraščiams. Vaižgantui skirtas vakaras – pokalbis apie „Pragiedrulius“, geras knygas, upes bei kitas įdomybes vyko Ustronės knygnešių muziejuje, ekspedicijos dalyviai plaukė Nevėžiu bei keliavo iki Kėdainių, lankė istorines vietas ir kalbėjosi su žmonėmis apie Vaižgantą ir jo pasaulį.

Panevėžio link...

Antradienio popietę degalinėje įsipylę kelis kibirus degalų, smagiu plentu, per kalnelius pasišokinėdami, į slėnius nusileisdami, vingiais besigėrėdami, nuo didžiojo Bareišių kalvagūbrio nusileidome į didįjį slėnį priešais Troškūnus, kur jau prasideda istorinės Nevėžio upės baseinas, kur visi upeliai ir upelaitės savo vandenis į Nevėžį plukdo.

Šmėkštelėjo barokiniai Troškūnų bokštai, ilgasis prekybinis rūmas, gimnazijos namas, keli praeiviai ir tamsiagymis čigono veidas.

Raguvėlės dvaro rūmų baltumai, oficina, du svirnai, spirito varyklos bokšteliai už Juostos upelaitės, smuklės kolonos, nedidelė, bet milžiniška stogo kepure užvožta Šv. Stepono bažnytėlė, kažkur dešinėje daugiabalsiu dainavimu garsaus Nibragalio kaimo stogai, posūkis dešinėn, didysis plentas ir Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštas.

Miežiškių įdomybės

Raudonų plytų pusiau naujabarokė bažnytėlė, bokštas suspaustas dviejų mažesnių bokštelių, spalvoti reljefai fasade. Eidami aplinkui, šventoriuje surandame krėslą, sparnuotą sostą, už Nevėžio tilto – iš ąžuolo drožtų sparnuotų angelų papuošimais, panašiais į sfinksus, padabintą sceną, poilsio parką. Kalėdinių žaisliukų muziejaus neieškojome, skubėjome...

Gėrimės Nevėžio aukštupiu.  Tikrai gražu. Simpatinga upė, tamsus, o kartu ir skaidrus vanduo, nardančios mažytės žuvelės, liepteliai, net nameliai, vos neįsibrendantys į istorinės upės tėkmę.

Skriejame tolyn. Panevėžys, didžiausias prie Nevėžio išsistatęs miestas, Aukštaitijos sostine pavadinamas. Kadaise didmiestis, dabar gi šimto tūkstančių gyventojų nebeturintis, gerokai susitraukęs, uždarytų pramonės milžinų mūrais stūksantis, kukliai aptilęs. Kaip ir garsusis prekybos centras „Babilonas“, kuris savo pozicijas konkurentams užleido ir menkame pastate savo atmintį glaudžia. Karalystės iškyla ir sumenksta.

Tuoj už miesto, taip pat prie Nevėžio paliekame kurorto istorija garsius Berčiūnus, veikiai sukame į kairę ir lygiais laukais riedame Naujamiesčio link.

Naujojo miesto dvasia

Laukuose išguldyti javai, hektarų herktarais, net širdį susopsta – vėl vargai ūkininkams. Kažkokių trąšų šiūptelėjo daugiau, kad tik grūdas pūstųsi, didesnis būtų, o štai šiaudui stiprinti medžiagos pagailėjo. Tai ir grūdas be šiaudo pražuvo. Taip ir gerovės vizija paremta valstybė gali neatlaikti dėl dvasios siplnumo.

Du bokštai rodo kelią į miestą. Kai kas jį pavadina Niujorku, mat angliškai miesto vardas panašiai skambėtų. Šventovės didybė – baltomis angelų skulptūromis padabintų vartų fone ji atrodo kaip nemenko Vakarų Europos miesto didžiausia šventovė, Paryžiaus katedros dvasia ir legendomis palytėta. Įsiklausai, žvalgaisi, gal šmėstelės sparnuota chimera ar bokšto lange pasirodys kuprius.

Šventoriaus žolė tarsi išdeginta, rudais plotais tamsuoja, bokštų gaisre susilydęs, suskilęs, suniurkytas karščio, didžiulis, vos ne žmogaus aukščio varpas su šerdimi kaip paminklas stūkso. Ornamentuotame jo žiede įskaitau, kad buvo lietas Valdajaus meistrų Rusijoje.

Vadaktėliuose, kur auga Vaižganto ąžuolas.Vadaktėliuose

Mažytė bažnytėlė ant kalno, du menki bokščiukai geltonos spalvos fasade. Matyti, kad lentos labai senos. Kai čia kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, ji buvo dar be bokštų, visai kukli, neišvaizdi, tarsi apylinkės dvarininko troba, tik nedideliu bokšteliu su kryžiumi pažymėta.

Kapinių ramybė, kryžiai ir paminklai iš visų pusių supa Šv. Jono Nepomuko šventovę, šventoriaus kampe ošia milžiniškas Vaižganto ąžuolas. Po juo suolelis, primenantis, kad rašytojas, gyvendamas Vadaktėliuose, kūrė „Mišriuosius vaizdus“, daug rašė į lietuvišką spaudą.

Prisiminėme Vaižganto sapną – liūtyje, sutemose užklydęs pro šalį vieškeliu keliavęs caras su palyda ir apsinakvojęs klebonijoje, o rytą buvęs tarpduryje Vaižganto sučiuptas į glėbį. Kunigas tikino: nepaleisiąs, kol imperatorius negrąžinsiąs spaudos ir mokyklų lietuviams. Caras tik nusišypsojęs – tai juokdarys, tegul būna taip, kaip nori. Ir iš tiesų, po poros dienų nuvykęs į Panevėžį, kunigas sužinojo, kad lietuviams sugrąžintas laisvas žodis.

Čia nutikusi istorija ir su žąsimi – puikia užkanda caro valdininkams...

Tikriausia relikvija – Vaižganto redaguotas ir Tilžėje leistas „Tėvynės sargas“.Vaižganto receptas ir Kėdainių agurkininkams

„Sūdymui agurkų reikia rinkti jaunus, bet įsirpusius agurkus, nes jauni niekuomet neužlaiko reikalaujamo skonio ir varsos. Agurkus reikia perpjauti išilgai ant keturias lygias dalis ir įdėti į macną sūrymą. Sutkai parėjus, išimti ant keleto minučių, kad apdžiūtų, ir vėl įmerkti į sūrymą, kur reikia pridėti truputį imbero, ankštinių pipirų ir gvazdikų, kas priduoda agurkams malonaus skonio. Paskui užpilti juos macniausiu uksusu ir geriausiai užkišti. Gatavi bus už 3 savaičių.“

Iš „Tėvynės sargo“, 1899 m.

Ustronėje

Per rausvomis aguonomis žydinčias pievas vieškeliuku pasiekiame giliame Vadaksties upelio slėnyje stūksantį Ustronės viensėdį, kuriame įsikūręs Juozo Tumo-Vaižganto knygnešių muziejus.

Apsistojome ir nakvojome J. Tumo-Vaižganto knygnešystės muziejuje Ustronėje.

Audrius Daukšas ne tik pasakoja istorijas, bet ir groja armonikėle bei dainuoja Mykoliuko polkutes.Besileisdami į slėnį, išgirdome burzgiant nedidelį traktoriuką, kurį apžergęs pievutėje spirale sukosi muziejaus vedėjas Audrius Daukša. Darbų gausybė, juk ne juokas tokią derlingą vasarą suspėti nušienauti net tris hektarus muziejaus teritorijoje esančių lankų. Net ne nušienauti, bet nuolatos pjauti, kad tvarkingai ir gražiai, kaip šiais laikais pridera, atrodytų. Tam dar ir elektrinę vejapjovę įsigijęs, mat jau pabodo benzininių motorų triukšmas.

Meta darbą, su šypsena sutinka mus, nedidele armonikėle Mykoliuko polkutę sugroja, muziejinę ekspoziciją senoje dviaukštėje klėtyje parodo. Vaižganto krėslas čia svarbiausias eksponatas, o dar – nuotraukos, leidiniai antrame aukšte bei Garšvių knygnešių draugijos narių portretai pirmajame. Dar slėptuvės rūsys, akmensienis požemis.

Visus darbus apmušę, pasistiprinę čia mėgstama koše, vaistažolių arbata vakarą pašventėme Vaižgantui, jo kūrybai, tikėjimo klausymams, upių ir kitoms pasaulio įdomybėms. Laužas traškėjo, dainos aidėjo, sutartinas mintis pakeisdavo švelnūs ginčai – ir vidurnaktis į naują dieną mus palydėjo. Klėties prieglobstyje miegas buvo gilus ir ramus.

Anksti kėlęs...

Tikrai nesigailėsi! Šiek tiek po septynių prie sodybos vartų mūsų jau laukė paslaugus vyrukas Edvinas su baidare. Po geros valandėlės buvome Naujamiestyje, tuoj už karaimų-žydų kapinių smėlingame paplūdymyje įleidome baidarę į tamsų Nevėžio vandenį. Pasak Stepono Kolupailos matavimų – 122-as kilometras nuo žiočių. Nuo čia ir tęsėme ekspediciją, kurią vadinome  „Pragiedruliai“ virš Nevėžio“, gal dar tiksliau pasakytume – Nevėžyje.

Leidomės žemyn veik netekančia, tamsiai paslaptinga, lūgnėmis, lelijomis ir kitais žolynais smarkiai užaugusia upe. Šiek tiek vingių, nemažai visai tiesių, veik sustingusių atkarpų, nuostabi brasta, akmenynai ir pora suirusių užtvankų, kur per srovės pralaužtus siaurus vartus plaukiant tykojo nemenki pavojai. Kriokliu krintančioje srovėje riogsojo ne tik akmenys, bet ir mediniai kuolai. Laimingai tas užtvaras įveikę, prisiyrėme lieptą, ant kurio puikavosi užrašas „Vadaktėliai“.

Tyliojo Nevėžio užtvankų slenksčiai.

Iš tiesų čia lėčiausia Lietuvos upė. Neveža. Kinkuojame su broliu Algimantu irklais kaip galeroje. Nors ir geranoriškas, bet sunkus darosi šis darbas. Nors aplinkui slenka lietaus pritvinkę debesys, tolumose dunda griaustiniai – pragiedruliai virš Nevėžio. Gėrimės pakrančių ąžuolais, milžiniškais žilvičiais.

Kartais oras tiesiog pakvimpa medumi – praplaukiame liepynus. Vis kyla, pasislepia ir vėl atsiranda pilkieji garniai. Kelis kartus savo spalvotu švarku šmėkšteli, ciksėdamas prie pat vandens praskrenda tulžys. Visai prieš pat mūsų laivės nosį iš dešiniojo kranto į vandenį neria ir palengva upę perplaukia keliašake ragų karūna pasidabinęs elnias. Paslaptingas pasaulis...

Didysis stabtelėjimas

Stabtelim prieplaukoje prieš Krekenavą. Čia regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė atostogauja, o jos kėdėje sėdi ne koks svetimas žmogus, bet svėdasiškis Julius Auglys. Svėdasiškis svėdasiškį ir iš nosies pažįsta! Tuoj parodo Nevėžio upės žavesiu persmelktą parko ekspoziciją.

Norėjosi ilgėliau paviešėti, išgerti kavos, bet laikinasis direktorius skuba – reikia popierius tvarkyti, jų tiek daug. Prisiminiau eiliuotą  Vaižganto pašmaikštavimą: „Kam tie ponai – popieriams rašyti; kam tie popieriai – užpakaliams šluostyti...“

Svėdasiškis tarp svėdasiškių. Krekenavos regioninio parko tarnautojas svėdasiškis Julius Auglys kartu su ekspedicijos dalyviais Algimantu Baronu ir Raimondu Guobiu.

Atsisveikiname, įkopiame į apžvalgos bokštą. Slėnio pievose ganosi karvės, banguoja javų laukai,  netoli stūkso aukšti bazilikos bokštai, dabar uždengiami tauriu ir brangiu gelsvumu spindinčia vario skarda. Bazilika milžiniškomis lėšomis iš pagrindų atnaujinama, mat yra svarbi Marijos garbinimo vieta, Žolinių atlaidais garsi popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminio kelio stotis.

Už liepų kepurių – ir senosios klebonijos likučiai su aukštu kaminu. Tame name Didžiojo karo metais gyveno tautos dainius Jonas Mačiulis-Maironis ir taip gražiai apie tėvynę Lietuvą bei susimąsčiusį Nevėžį, kuris kaip juosta juosia žaliąsias pievas, eiliavo.

Paslaptinga upe leidžiamės žemyn. Maloniai nustebina šalia miestuko pasikeitęs upės veidas: atsiranda smagi srovė, vaga susiaurėja, stūkso didžiulis akmuo, aplinkui dar keli mažesni, žemiau rėva, atodanga su urvinių kregždžių kolonija.

Didysis Nevėžio akmuo...

Praplaukiame tiltą, o jį išvydus, širdį suspaudžia: čia žavingasis gelžbetoninių konstrukcijų Prano Markūno tarpukario šedevras nugriautas, jo vietoje prieš kelerius metus pastatytas šiuolaikinis tiltas. Stabtelim tuoj už tilto – dešinėje gera, nors privati, vieta pasimaudyti. Neriam, neriam. Bet baidares iš mūsų paimti gali tik visuomeninėje teritorijoje, tad dar kokį puskilometrį leidžiamės žemyn ir ištraukiame raudonšonę „Vistą“ miestelio poilsiavietėje.

Po valandėlės paslaugusis žmogus Edvinas atvažiuoja, jau gerokai po pietų sugrįžtame į bazę Ustronėje.

Vidugirių dvarelio atmintis

Muziejaus vedėjas vaišina arbata, dar prisimename sodybos istoriją, turtingus ūkininkus Vidugirius, kurie prieš šimtmetį garsėjo puikiausiais sodais. Su jais bičiuliavosi, čia svečiuodavosi Vaižgantas.

Keturios sumanaus ūkininko dukros skirtingais gyvenimo kelias pasuko, tekėdamos ūkį į dvi dalis perskėlė, abi šeimos Sibiro tremtį patyrė, o vėlesni palikuoniai likusius pastatus muziejui užleido.

Prie arbatos dar ir kitais gardėsiais sotinamės ir po valandėlės atsisveikinę judame Nevėžio pakrantėmis žemyn.

Anoj pusėj upės

Ties Krekenava pervažiavę Nevėžio tiltą, sukame jau kairiuoju krantu besidriekiančiu plentu. Kažkur tolumose pasilieka liaudies apdainuota „Karčema ružava“. Dešinėje keliukas į praeities šventvietę – ten Burvelių šventieji alkakalniai, mistinis akmuo.

Pagaliau ir mano išsvajotas Šventybrastis. Kaip gali jaustis ten, kur apsigyveno iš svarbiausios baltų šventvietės Prūsijoje su šventa ugnimi ir kitomis relikvijomis pasitraukęs vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis. Maža bažnytėlė, pakalnėje paminklai Nepriklausomybei bei 1863 m. sukilėliams su mįslingu įrašu: „Šlovė nugalėtiems“.

Ąžuolai Šventybrastyje.

Šlaite – keturi milžiniški ąžuolai. Stovint milžinų ūksmėje, užplūsta pasididžiavimas mūsų tauta, kuri atsilaikė prieš kraujuose Jeruzalę skandinusius kryžiuočius. Gali suprasti, kaip skaudu buvo dėl prūsų genčių, kurias sunaikino tie žiaurūs riteriai. Leidosi iš aukštybių pajautos, mistiniai išgyvenimai, tarsi tyliai rymant senovės šventykloje, kur senovės dievus prisimenam ir savo tautyste pasidžiaugiam. „Perkūne dievaiti, apsaugok aukštaitį...“

Šeteniuose žengėme šviesos nutvieksta pieva prie baltutėlio svirno. Jis pasilikęs iš garsaus Liaudos bajorų dvaro, Nobelio premijos laureato rašytojo Česlavo Milošo gimtinės. Įrašai metalinėse knygų formos skyduose, parko medžiai, tolimas ir tamsus Nevėžio atspindys.

Isos slėnis. Taip pavadinta Č. Milošo biografinė knyga – viena nuostabiausių. Mintis iš jos: „...ir nusprendė, kad kai užaugs, sukurs tokią valstybę, kuri visa bus vienas miškas – ten žmonių neįleis, nebent vieną kitą...“

Keliaujame tolyn, šmėsteli didinga Apytalaukio bažnyčia, ir po valandėlės mes jau Kėdainiuose – kunigaikščių Radvilų viešpatijoje.

Radvilų viešpatijoje

Užsukame į puikiuose rūmuose įsikūrusį „Pegaso“ knygyną, po to klaidžiojame po senamiestį.

Svėdasus valdžiusių Radvilų mieste Kėdainiuose.

Prie paminklo kunigaikščiui Radvilai prisimename Vaižganto „Pragiedrulių“ epilogą, legendą apie Alaušo varpą. Ten kalbama apie Svėdasus valdžiusį Radvilą, nuožmų didiką, kuris varpinės bokštą nugriovęs, o varpą įmetęs į giliausią ežero sietuvą, katalikų tikėjimą į Kalvino paskleistas tiesas išmainęs. Todėl nei jis, nei jo dukra paslaptingame pakrantės dvare naktimis neužmigdavę, ramybęs neturėję, mat vis aidėjo varpo balsas: „Vyručiai, nemeskit senovės. Kas gražu atsilieps, kas teisinga nemirs, nors vandeniu, kalnais apklotum...“

Anapus upės stūkso Šv. Jurgio bažnyčia, čia pat – pėsčiųjų tiltas, o prieplaukoje uosto šlovę menantis rekonstruotas prekybinis laivas – vytinė „Vėtra“. Gal kiek panaši į tą, kuri reklaminiame meno atviruke puikuojasi.

* * *

Vaižgantiškas Nevėžio pakrantes aplankę, garbingai ir prasmingai didžiojo kovų už tautos kultūrą epo „Pragiedruliai“ šimtmetį pažymėję, gerokai jubiliejinių atvirukų, plakatų su Nevėžio upe padaliję, Anykščių kredito unijai už bendradarbiavimą dėkingi, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos vardą pagarsinę, pavargę, bet laimingi sugrįžome į Vaižganto kraštą – Svėdasus.

 
 
    Atgal...