Interneto portalas www.bernardinai.lt 2020 m. liepos 5 d. paskelbė Agnės Grinevičiūtės interviu su Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Korėjoje anykštėnu Tomu IVANAUSKU.

Menotyrininkas, fotografas TOMAS IVANAUSKAS Kiniją ir jos kultūrą jaukinasi jau beveik metus – tiek laiko jis eina kultūros atašė pareigas šioje šalyje ir Pietų Korėjoje. Neblogai visas meno rūšis pažįstantis T. Ivanauskas sako besijaučiantis savo vietoje atstovaudamas Lietuvai šiose valstybėse ir bandydamas į jų platų kultūrinį peizažą įlieti lietuviškų spalvų.

Pašnekovo teigimu, kinų finansinis pajėgumas leidžia atsivežti pačių geriausių projektų, todėl reikia jiems pasiūlyti tai, ką turime geriausia. Kol kas tai yra mūsų teatras, klasikinės, džiazo muzikos atlikėjai, vaikų literatūra. Tačiau T. Ivanauskas siekia neapsiriboti vien šiomis sritimis.

– Nors kultūra Jus lydi jau kone 20 metų, tačiau kultūros atašė pareigas einate pirmą kartą. Kodėl pasukote į šį kelią?

– Kaip mėgsta sakyti mano mylimas menotyrininkas, rašytojas, poetas Alfonsas Andriuškevičius: „Taip buvo parašyta.“ Su juo sutinku. Esu visiškas determinizmo teorijos šalininkas. Atsakydamas išsamiau turėčiau papasakoti kultūrinio kelio istoriją, kuri prasideda nuo mylimų Anykščių, Jono Biliūno gimnazijos ir veda per visus gyvenimo metus iki šios dienos.

Pirmą kartą ši mintis aplankė gal 2017-aisiais, kai su grupe dailininkų dalyvavau Maskvos meno festivalyje, per kurį apsilankiau Lietuvos ambasadoje. Mane priėmė tuometis ambasadorius Remigijus Motuzas, kuris bekalbant įvairiais kultūriniais klausimais mestelėjo tokią mintį. Tačiau tada buvau bebaigiąs bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o kandidatuoti į šias pareigas reikalingas magistro laipsnis. Taigi, gyvendamas su šia mintimi, baigiau magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Tuo metu susipažinau su buvusia kultūros atašė Kinijoje Agne Biliūnaite, kuri padrąsino dalyvauti konkurse. Kadangi mano kultūrinės patirties laukas gana platus ir kaip vieną stipriausių savo savybių įvardyčiau organizacinius sugebėjimus, pamaniau, kad šios pareigos man tiktų. Labai gerai jaučiuosi atstovaudamas Lietuvai Kinijoje.

– Kodėl būtent Kinija? Kuo Jus traukia ši šalis?

– Visų pirma turėčiau kalbėti ne tik apie Kiniją, bet ir apie Pietų Korėją, nes atstovauju Lietuvai šiose dviejose šalyse. Bet prieš važiuodamas čia pirmiausia mintyse turėjau Kiniją, kuri mane traukė jau gana seniai. Esu čia lankęsis prieš keletą metų, kai su keliautojų klubu vykome į Tibetą. Bet tą kartą buvau labai trumpai, vos keletą dienų. Pirmiausia mane traukia Kinijos kultūra bei gamta. Kinija pergyveno įvairiausius kultūrinius etapus – senosios dinastijos, kurių kultūrinio palikimo ištakos siekia keletą tūkstančių metų prieš mūsų erą – puikūs porceliano, tapybos, kaligrafijos, poezijos kūriniai. Jų įtaka juntama ir šiandien.

XX amžiuje Kinija išgyveno „kultūrinę revoliuciją“, kurios atgarsiai netyla iki šiol ir atsispindi šiuolaikiniuose meno kūriniuose. Man patinka vadinamojo „ciniškojo realizmo“ menininkai – Yue Minjun, Zeng Fanzhi, Zhang Xiaogang. Prieš keletą savaičių vykusioje Pekino galerijų savaitėje atradau dar vieną puikų menininką – Guo Jing, o mylimiausiu menininku laikau Ai Weiwei. Norėčiau kada nors studijuoti šiuolaikinį kinų meną.

Vienas pagrindinių mano, kaip kultūros atašė, kriterijų galvojant apie šalį buvo tas, kad Kinija į kultūrą investuoja didžiulius pinigus. Kultūrinis laukas čia vis dar formuojasi, ir Lietuva, kaip be galo kūrybiška, didžiulį kultūrinį bei kūrybinį potencialą turinti šalis, čia gali užimti reikšmingą vietą. Kinams visa Europa yra kaip vienas bendras vienetas.

Mes jiems nesame antrarūšiai Rytų europiečiai. Kinų finansinis pajėgumas leidžia atsivežti pačių geriausius projektų, todėl turime jiems pasiūlyti tai, ką turime geriausio. Kol kas tai yra mūsų teatras, klasikinės, džiazo muzikos atlikėjai, vaikų literatūra. Noriu kinus supažindinti su puikia Lietuvos fotografijos mokykla, šiuolaikine tapyba ir literatūra suaugusiesiems.

– Kultūros atašė dirbate jau beveik metus. Ką per šį laiką pavyko esmingo nuveikti, kokiais projektais norėtumėte pasidžiaugti?

– Kol kas labiausiai džiaugiuosi tuo, kad čia esu. Pirmieji mėnesiai buvo kaip vienas didelis nuotykis. Juk viskas nauja – namai, darbas, miestai, žmonės, parodos, spektakliai, koncertai ir t. t. Pirmasis projektas, kurį pradėjau dar būdamas Lietuvoje, – fotografijos paroda Datonge, į kurią buvo pakviesti lietuvių fotografai Ramūnas Danisevičius, Dovilė Dagienė ir Tadas Kazakevičius. Parodą kuravo svarbiausia Kinijos fotografijos institucija – fotografijos meno centras „Three Shadows“. Pažintis su juo yra be galo vertinga, mes ir toliau bendraujame bei planuojame didesnį projektą kitais metais.

Visi kiti svarbiausi šių metų projektai yra tęstiniai, perimti iš buvusios kultūros atašė Agnės Biliūnaitės. Tai Laimono Briedžio knygos „Vilnius: savas ir svetimas“ išleidimas, Antano Sutkaus fotografijų paroda Pekine, kuri vyks šių metų spalį, ir didžiausias iki šiol Lietuvos kultūros prisistatymas Kinijoje – Lietuvos kultūros savaitė Šanchajaus tarptautiniame scenos menų festivalyje. Visus kitus suplanuotus projektus dėl COVID-19 teko atšaukti. Būtų labai gaila, jei tas pats nutiktų ir su festivaliu.

Vienas svarbiausių išsikeltų šių metų uždavinių buvo paskatinti lietuvių literatūros sklaidą. Nei Kinijoje, nei Pietų Korėjoje lietuvių grožinė literatūra praktiškai nežinoma, išskyrus keletą vaikiškų knygelių. Per karantiną supratau, kad būtent dabar yra geriausias laikas užsiimti jos sklaida, leidyklų paieška, nes šie projektai neturi griežtų terminų. Tiek Kinijoje, tiek Pietų Korėjoje suradau vertėjų, kurie moka lietuvių kalbą ir nori versti mūsų literatūrą. Pietų Korėjoje šiuo metu su vertėju Seo Jinseok, kuris, beje, dėstė korėjiečių kalbą Lietuvoje, yra neblogai susipažinęs su mūsų kultūra, paruošėme pasiūlymą leidykloms dėl Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas Marytė“ ir Rasos Aškinytės „Glesum“ išleidimo. Tikimės, kad kuri nors leidykla susidomės, ir kitais metais jau turėsime pirmąsias lietuvių autorių knygas korėjietiškai.

Taip pat labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Kinijos leidykla „New Star Press“, kuri išleido L. Briedžio knygą. Šiuo metu ruošiamės dar dviejų knygų – Mikalojaus Vilučio „Tortas“ ir Ramunės Marcinkevičiūtės bei Ramunės Balevičiūtės „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ leidybai. Visą šį procesą labai palengvina Lietuvos kultūros instituto vykdoma vertimų skatinimo programa, nes leidyklos mieliau sutinka leisti mūsų finansuojamus vertimus.

– Kaip Jūsų darbą paveikė COVID-19 pandemija?

– Taip pat, kaip ir visų kitų – viskas sustojo. Beveik visi renginiai buvo atšaukti ar nukelti į kitus metus. Bet koks planavimas buvo ir iki šiol yra neįmanomas, nes niekas negali pasakyti, kada tai baigsis. Tačiau priverstinės atostogos privertė kitaip pažiūrėti į situaciją ir pagalvoti, ką teigiamo galima iš jos pasiimti.

Su kolegėmis, Lietuvos kultūros atašė kitose šalyse, Lietuvos kultūros institutu ir Kultūros ministerija pradėjome kalbėtis, kaip turėtume dirbti šioje situacijoje, atsirado daugiau bendrystės, bendrų projektų, galimybių šiems projektams sujungti biudžetus. Tik, deja, Kinija yra išskirtinė, tad tai, kas gerai veikia kitose šalyse, ne visada veikia Kinijoje. Joje funkcionuoja visai kiti socialiniai tinklai, visai kitos informacijos sklaidos priemonės, kurioms perprasti reikia nemažai laiko, o jomis tikslingai pasinaudoti – nemažų lėšų.

Iš esmės pandemija mane paveikė teigiamai, nes atsirado daug laiko savišvietai – knygoms, filmams, spektaklių peržiūroms. Taip pat parengiau Lietuvos kultūros naujienlaiškius kinų ir korėjiečių kalbomis, kas iki šiol nebuvo daroma. Juos ruošiu kiekvieną mėnesį.

– Su kokiais sunkumais, iššūkiais susiduriate bandydamas mūsų šalies kultūra ir menu sudominti Kinijos publiką?

– Kadangi esu tarpininkas tarp Lietuvos ir Kinijos institucijų, menininkų, tiesiogiai su publika neturiu jokio kontakto, bet galiu atsakyti kaip stebėtojas iš šono. Kinams turi būti nenuobodu. Jie mėgsta pasnausti įvairiose vietose, tai labai dažnai ir renginiuose užsnūsta (šypsosi). Bet jei spektaklis, koncertas ar koks kitas renginys yra nenuobodus, kinai greitai įsitraukia į veiksmą, labai aktyviai reaguoja. Jie labai emocionalūs ir emocijų neslepia. Taip pat kinai labai mėgsta viską fotografuoti ir filmuoti.

Labai nustebau, kai pastebėjau, kad po spektaklio ploja nedaug žmonių. Visų rankos būna užimtos telefonais, nes jie nori nufilmuoti aktorių nusilenkimus. Taip pat į parodas kinai dažniausiai ateina pasifotografuoti, ieško įdomesnių meno kūrinių, rakursų, apšvietimo, tad neretai primena vaikus, kuriuos džiugina viskas, kas spalvota, ryšku, juokinga, interaktyvu, ką galima paliesti. Todėl ir galvojant apie projektus reikia turėti tai omenyje.

Beje, kinai turi specialius interneto puslapius, kuriuose rašo atsiliepimus ir reitinguoja bei komentuoja spektaklius, koncertus ar kitus renginius. Nuo reitingo labai priklauso lankomumas, o nuo jo priklauso, ar menininkas kitą kartą bus kviečiamas į Kiniją. Prieš eidami į kokį nors renginį, kinai pasitikrina jo reitingą, peržiūri atsiliepimus. Pekine, Šanchajuje kasdien vyksta dešimtys renginių, todėl reitingas konkurencinėje kovoje tampa lemiamas.

– Kiek Lietuvos kultūra, menas žinomi kinams, kokius lietuvių kūrėjus jie labiausiai vertina? Kuo kinams galime būti įdomūs?

Lietuvos kultūra ir menas žinomi tik tiems, kas apskritai domisi kultūra ir menu. Mes su žmona, bėgiodami parke, kasdien susipažįstame su kinais, kurie pirmiausia klausia, iš kur mes esame. Tik ištarus žodį Litaovan, kas kiniškai reiškia Lietuvą, pirma kinų reakcija būna „oh, basketball“.

Kinų domėjimasis kultūra dažniausiai apsiriboja tik viena sritimi. Teatro žmonės žino Rimą Tuminą ir Oskarą Koršunovą, bet jiems nieko nesako Jono Meko ar Antano Sutkaus pavardės. Taip pat su daile dirbantys žmonės žino mūsų pergalę Venecijos bienalėje, bet nieko nėra girdėję, kad Asmik Grigorian yra geriausia operos solistė pasaulyje ar kad Kęstučio Kasparavičiaus knygos čia leidžiamos kasmet.

Kinams įdomiausia tai, kas geriausia. Jie gali atsivežti geriausių parodų, garsiausių režisierių. Todėl jiems turime siūlyti tai, ką turime geriausia. Mėgstu kinams pasakoti apie Joną Meką, Jurgį Mačiūną, lietuvišką „Fluxus“ kolekciją, Lietuvos teatrą, mūsų pergalę Venecijos bienalėje, stiprią mūsų fotografijos mokyklą, apie Vilniaus architektūrą.

– O kokia situacija su Pietų Korėja? Kiek joje esame žinomi? Ko dar trūksta?

– Su Pietų Korėja trūksta glaudesnio kultūrinio bendradarbiavimo. Viskas, kas čia vyksta, paremta privačiomis iniciatyvomis. Galbūt dar šiemet pasirašysime dvišalę kultūrinio bendradarbiavimo sutartį. Juk Pietų Korėja buvo viena pirmųjų Azijos šalių, pripažinusių mūsų nepriklausomybę.

Mūsų ir šios šalies istorinės, geopolitinės situacijos labai panašios. Ilgą laiką tiek jie, tiek mes buvome okupuoti, kentėjome įvairiausias represijas, pažeminimus, šalių padalijimus, turime neprognozuojamus ir pavojingus kaimynus. Visa tai atsispindi kultūroje, mene. Pietų Korėjos literatūra tampa vis populiaresnė tarp Lietuvos skaitytojų, kasmet išleidžiama vis daugiau knygų. Vadinasi, kažkas mus paliečia. Taip pat ir mūsų išgyvenimai turėtų sudominti korėjiečius.

Jiems taip pat įdomus mūsų teatras, šiuolaikinis šokis. Tarptautinis Busano kino festivalis beveik kasmet pristato lietuviškus filmus. Jiems tikrai įdomus „Fluxus“ menas, nes turi nuostabų menininką, gerą J. Mačiūno ir J. Meko bičiulį Nam June Paik, kuriam Seule pastatytas didžiulis meno centras.

Kitąmet minėsime tarpusavio diplomatinių santykių 30-metį, tai labai norisi, kad Pietų Korėja būtų pilna lietuviškos kultūros (šypsosi). Be to, tai gera proga užmegzti tvirtesnius tiek diplomatinius, tiek kultūrinius santykius su Pietų Korėja. Su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi planuojame pristatyti Lietuvos fotografijos parodą Seulo fotografijos muziejuje. Su Jono Meko vizualiųjų menų centru ruošiame „Fluxus“ kolekcijos parodą jau minėtame Nam June Paik meno centre.

Kitais metais sukaks 90 metų, kai gimė Jurgis Mačiūnas, todėl akcentuosime jo asmenybę. Artėja Jono Meko šimtmetis, o jo ilgametis bičiulis, kuratorius Pip Chodorovas gyvena ir dėsto Seule, todėl su juo taip pat planuojame įvairių veiklų. Norėčiau, kad užsimegztų glaudesni santykiai tarp mūsų ir Pietų Korėjos džiazo festivalių. Pietų Korėjos muziejai suinteresuoti menininkų rezidencijų mainais su Lietuvos rezidencijomis.

– Ar sunku lietuvių autoriams patekti į Kinijos knygų leidybos rinką?

– Situacija gana įdomi. Lengviausia su literatūra vaikams. Kinai leidžia daugiausia vaikų literatūros pasaulyje. Apie 550 vaikų literatūros leidėjų 2018 m. išleido daugiau nei 440 tūkstančių pavadinimų knygų. Taigi poreikis didžiulis. Džiugu, kad į šį sąrašą patenka ir lietuvių autoriai. Kinijoje itin mėgstamas Kęstutis Kasparavičius, kuris beveik kasmet kviečiamas atvykti, pristatyti savo kūrybą, surengti kūrybinius užsiėmimus vaikams.

Su grožine literatūra šiek tiek sudėtingiau, nes reikia pereiti keletą cenzūros filtrų. Pirmiausia reikia knygą išversti, tačiau leidyklos nėra labai suinteresuotos padengti visus kaštus ir prisiimti visą riziką. Kol kas neturime vertėjų į kinų kalbą. Šiuo metu dirbame su viena jauna vertėja, kuri mokosi lietuvių kalbos. Pirmasis jos bandymas – Mikalojaus Vilučio „Tortas“. Tai puiki knyga su nuostabiomis iliustracijomis. Tikiuosi, kad kinams ji patiks. Jei ir vertėjai patiks šis darbas, rudenį galvosime apie kitą knygą.

– Ar galėtumėte palyginti Kinijos ir Lietuvos kultūrinius pasaulius?

– Mes esame labiau organizuoti, disciplinuoti, norime darbą padaryti kaip įmanoma geriau. Kinai šiek tiek tingūs, neretai apsnūdę, jei kinas gali kažko nedaryti, tai jis ir nedarys. Pas mus vienas žmogus daro dešimt darbų, o pas kinus dešimt žmonių daro tą patį darbą. Tai galioja visoms sritims. Manau, Rimas Tuminas, Gabrielė Tuminaitė, Adomas Jacovskis papasakotų įdomių istorijų apie kultūrinius skirtumus ir nesusikalbėjimus statant spektaklį „Faustas“.

Manau, esame kur kas kultūringesni ne tik įvairiose gyvenimo srityse, bet ir požiūryje į kultūrą. Ją vertiname ne tik kaip pramogą, bet ir kaip turiningą, prasmingą laisvalaikio praleidimo būdą, kaip informacijos šaltinį, kaip kažką tauresnio, sakralesnio, tiesiog labiau suvokiame kultūros vertę. Kinai nerestauruoja senų pastatų, jie juos nugriauna ir vietoje jų pastato tokius pačius, tik naujus. Senas ir autentiškas jiems nėra didelė vertybė.

Kaip jau minėjau, kinai į muziejus ar galerijas eina fotografuotis. Jei jiems būtų leista, ir spektakliuose fotografuotų bei filmuotų. Tai kartais šiek tiek stebina, bet vėliau supranti, kad jie visai kitaip priima pasaulį. Kultūra jiems nėra kažkas aukštesnio, ji yra to paties juos supančio pasaulio, gyvenimo sudėtinė dalis. Kinai eina į IKEA parduotuves pamiegoti ant ekspozicinių lovų, nes jiems tai visiškai normalu. Jei galėtų, jie ir muziejuose miegotų ar sėdėtų ant eksponatų. Kinams normalu per koncertą ar spektaklį garsiai kalbėtis telefonu ar tarpusavyje, todėl kai kuriose koncertų salėse ar teatruose blokuojamas mobilusis ryšys.

– Vienu ar kitu gyvenimo momentu turėjote sąlytį ir pažįstate skirtingas meno rūšis: muziką, teatrą, kiną, vaizduojamuosius menus. Kaip tai padeda kultūros atašė darbo baruose?

– Manau, tai vienas svarbiausių privalumų. Neatstovauju vienai kultūros ar meno sričiai, neblogai pažįstu beveik visas. Nors geriau išmanau teatrą, fotografiją, populiariąją muziką, literatūrą, dailę, bet ir kitos sritys man nesvetimos. Seku ir domiuosi viskuo, kas vyksta Lietuvos kultūriniame gyvenime, o išvažiavęs į Kiniją apie Lietuvos kultūrą sužinojau daug daugiau, nei gyvendamas Lietuvoje (šypsosi). Kiekviename susitikime gebu kompetentingai pristatyti įvairias sritis. Manau, tai pagrindinis kultūros atašė privalumas. Tačiau didžiausias privalumas yra žmonės, su kuriais susipažinau dirbdamas įvairiose srityse.

– Įdomus ir gražus sutapimas, kad šiose pareigose pakeitėte kraštietę Agnę Biliūnaitę, mokėtės toje pačioje Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje. Kaip manote, kas nulėmė tokį sutapimą? Ar dėlto „kalta“ įkvepianti Anykščių ir čia gyvenusių iškilių kūrėjų aura?

– Kad Anykščiai ypatingas miestas, nėra jokių abejonių. Beje, Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje mokėsi buvusi kultūros atašė Prancūzijoje Vida Gražienė. Tikriausiai vieną dieną vis trys susirinksime savo gimnazijoje ir pamėginsime išsiaiškinti, kas tai nulėmė (juokiasi).

Esu dėkingas gyvenimui, kad mane apgyvendino Anykščiuose. Visa, kas geriausia nutiko mano gyvenime, nutiko dėl Anykščių.