Interneto portalas www.bernardinai.lt 2020 m. rugpjūčio 10 d. paskelbė Silvijos Stankevičiūtės interviu su Valdu Papieviu. Taip Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsė pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais.

Lietuvai atšventus laisvės jubiliejų, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuos metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Rašytojas, vertėjas VALDAS PAPIEVIS Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija 2016 m. įvertintas už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką. Su rašytoju kalbėjome apie Lietuvos per 30 Nepriklausomybės metų nueitą kelią, prabėgusio laikmečio ženklus, tris gyvenimo miestus, lietuviškos tapatybės matus, bandymų išsiveržti iš sklandžios ir nuoseklios biografijos reikšmę ir kitas temas.

– Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Kokių ryškių pokyčių, Jūsų akimis, per šį laikotarpį įvyko Lietuvoje? O kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

– Kartais į Paryžių atvažiuoja mano draugų vaikai ar šiaip jaunuoliai, kurie nori su manimi susitikti, juos pasikviečiu į Cité salos smaigalį, vis ten pat, po „savo“ žilvičiu. Žvelgdami į po mūsų kojomis tekančią Seną, mes šnekučiuojamės, būna, kad kalba nukrypsta į anuos sovietinius laikus, kurie ir man pačiam dabar atrodo tarsi keistas sapnas. Aš jiems pasakoju apie tai, ką prisimenu, miniu mūsų anuometinės kasdienybės aplinkybes, detales, jie stebisi, jiems tai – magiškasis realizmas. Nežinau, kodėl mes mokyklose jiems tiesiame tik laiko juostas su datomis, įvykiais ir vardais, nepiešdami konkretaus ne tokių ir tolimų laikų kasdienybės vaizdinio. Nenoriu apibendrinti, turbūt yra tėvų bei mokytojų, kurie apie visa tai pasakoja, čia – mano padrikos patirtys. Tik tiek, kad jaunajai kartai toji praeitis, kurioje mes gyvenome, kad ir kiek apie tai pasakotume, taip ir liks tokia pat sunkiai įsivaizduojama ir tokia pat tolima it mėnulis, kaip man anais laikais atrodė Paryžius. Šis neįtikėtinas laiko gulsčiuko kryptelėjimas iš vienos pusės į kitą, daug pastangų ir aukų reikalavęs išsiveržimas iš mus pavergusios fantasmagoriškos tikrovės į laisvąją, kurią, kiek mums pavyksta, patys sau kuriamės, ir tai, kad iš atminties blunka, kas tuomet darėsi, tiek, kad lygindamas su dabartimi, imi stebėtis, jog iš viso taip būti galėjo, gal ir yra didžiausias laimėjimas.

Yra dalykų, kurie norėtųsi, kad keistųsi daug greičiau.

Bent vienas iš dalykų, kuris norėčiau, kad nesikeistų, tai – mūsų santykis su gamta.

Bet ir tai…

Kai kam derėtų persiskaityti „Skerdžių“ (Vinco Krėvės apsakymas), jei dar neskaitė arba pamiršo.

Tai – apie medį, medžius. Kartu – apie mus. Ir apie laiką, kuriame mes gyvename ir kuriame vieni ilgiau, kiti trumpiau galbūt dar pagyvensime.

– Kokios, Jūsų manymu, didžiausios šalies per šiuos 30 metų pasiektos pergalės, o kai kuriais atvejais galbūt ir ištikę pralaimėjimai?

– Čia – ne futbolas ar krepšinis, kai po teisėjo švilpuko žinai, kas laimėjo, kas pralaimėjo, tiesa, kartais būna ir pratęsimų, bet ir po jų teisėjo švilpukas nuaidi. Apie Lietuvos pasiekimus pakalbėjau. O štai nežinau, pergalė ar pralaimėjimas, kad Lietuva jau tapo „Skaidriausio oro sritimi“ (Carlos Fuentes romano pavadinimas). Kiekvienas keliukas nelyg aukso gysla gali iki dangaus vaiskumo nuskaidrėti. Kaip ir kiekvienas skandalas tame pačiame dangaus vaiskume, sakytum, pats savaime ištirpti. Prie jų tvoromis aptvertų namų – apsauginiai, jų kiemuose – amsintys šunys, bet ko gi mes norime, virš mūsų – vaiskiausias pasaulio dangus. Gal todėl mes juos, tuos šiuolaikinius deimančiukų ieškotojus, šitaip ir mylime. Meilė – tai susimylėti atogrąža, taip sakant, atkatas.

Deduosi, kad neprisimenu, kada Lietuvoje baudžiava panaikinta. Bet labai gerai prisimenu, kaip mes su Ugne Karvelis, būsima Lietuvos ambasadore UNESCO, pačioje naujosios Nepriklausomybės pradžioje Paryžiuje geriame vyną ir ji man sako: „Žinai, norėčiau surengti Lietuvos–Lotynų Amerikos moterų konferenciją.“ Nustebau: „O kuo čia dėta Lotynų Amerika, kodėl – moterų konferencija?“ Ugnė: „Čia būtų tik pretekstas. Feminizmas dabar ant bangos, tokią konferenciją būtų labai lengva surengti, moterų teisės svarbu, mes ir apie jas pakalbėtume, bet svarbiausia – kitas dalykas. Lietuvos, kaip ir visų išsilaisvinusių šalių, didžiausia piktžaizdė bus mafija ir korupcija, su tuo Lotynų Amerika labai po truputį jau ima tvarkytis. Pasidalinti patirtimi būtų naudinga.“

Atsakymas iš Lietuvos: kokia mafija ir korupcija, Lietuvoje – toks pakilimas, o šiaip ir be feminizmo mes turime daugybę problemų, be to, ką bendra galim turėti su trečiuoju pasauliu? Tai gal ir gerai, kad nuo pat pradžių gyvename Skaidriausio oro srity?

– Nūdienos Lietuvos viešojoje erdvėje matyti, kad įvairių kultūrinių renginių – koncertų, spektaklių, knygų pristatymų – skaičius auga. Kasmet vyksta didelio dėmesio sulaukianti Vilniaus knygų mugė, kurioje dalyvaujate, su skaitytojais susitinkate ir Jūs. Knygų leidybos laukas supažindina su vis naujais autoriais, taip pat žinomų autorių naujais kūriniais. Kokius laikus šiomis dienomis, Jūsų manymu, išgyvena Lietuvos kultūra, menas, ypač literatūra? Ar galėtumėte įžvelgti panašumų ar skirtumų šias plotmes lygindamas su kultūriniu ir literatūriniu Prancūzijos gyvenimu?

– Mes neturime naftos, mes neturime jokių naudingų iškasenų, mes turime tik miškus ir patys save – protą, čia kalbu apie mokslą, ir kultūrą. Miškus galime iškirsti ir parduoti, proto ir kultūros neiškirsi, o kad kiek jų parduotume, jie vis tiek liks mums, su mumis.

Ką ir kalbėti, kultūra yra piktžolė, kuri keroja, nepaisant visko. Taip, iš kažkur sužinoję, kad ir kai kurios piktžolės, kaip antai: kiaulpienė, dilgėlė, balanda ar žliūgė, – turi ir gydomųjų savybių, – jie kartais truputį ir kultūros daržą palaisto. Juo labiau kad smagu, gražiai pasipuošus, retsykiais į kokią nors, tarkime, operos ar spektaklio premjerą nueiti. O rytoj pasigirti, kad ir aš ten buvau.

Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, jog net ir menkai laistomos tos kiaulpienės, dilgėlės, balandos ar žliūgės Lietuvoje tiek išsikerojo, kad jų nebeišrausi. Ir dar nusidriekia į kitus kraštus, kartais ir tolimus, kur jas, pasitaiko, dar labiau vertina nei mes patys čia, Lietuvoje. Reikėjo Venecijos liūto, kad jis mūsų kūrėjoms išplėštų Nacionalinę premiją. Nors ne apdovanojimai ir premijos čia svarbiausia. Santykis su kultūra – tai mūsų santykis su pačiais savimi, su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi. O kad jis skleistųsi kaip viską apimanti vėduoklė, plepesių neužtenka. Jeigu taikysime santykinį mastelį, Vilniuje kultūros gyvenimas toks pat intensyvus kaip Paryžiuje. Jeigu taikyčiau tą patį mastelį savo gimtiesiems Anykščiams, galėčiau sakyti, kad jis toks pat intensyvus kaip Vilniuje. Irgi neretai – ne su valdžios pagalba, irgi – nepaisant visko.

Ir jeigu tikrai žmonės knygų nebeskaitytų, jeigu jie tikrai kultūrą būtų suprastinę iki lengvabūdiškų pramogų, kasmetinę Vilniaus knygų mugę reikėtų įvardinti kaip nesusipratimą, reiškinį, kurio nepaaiškinsi. Kaip skraidančią lėkštę, nežinia, iš kokių padebesių nusileidusią.

– Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai, neapsiribojant laiko rėmais, labiausiai įstrigusios atmintin?

– Nešališkai vertinti knygų nemoku. Yra „mano“ ir „ne mano“ knygos. Ir Paryžiaus knygynuose jas taip renkuosi: atsiverčiu, perskaitau sakinį, pastraipą, pirmą ar paskutinį puslapį ir jau žinau – tai „mano“ ar „ne mano“ knyga. Siužetai, intrigos, kulminacijos ir atomazgos – taip, be to prozos neparašysi. Bet man svarbiausia – autoriaus santykis su pasauliu, o jį iš karto atskleidžia stilius, rašymo būdas. Tai – lyg ieškotum kambario, buto ar namo: vos peržengi slenkstį, iškart pajunti, ar čia įsigyvensi, ar ne.

Nelabai daug lietuviškų knygų per trisdešimt metų aš perskaičiau. Turiu savo autorius, kurių visas knygas perskaitau – jų dėl savaime suprantamų priežasčių čia neatskleisiu. Galiu paminėti tik paskutinę „labai prie širdies“ – Vido Morkūno „Pakeleivingų stotis“. Apskritai keista čia, Paryžiuje, skaityti lietuviškas knygas. Prisimenu, kaip vienoje kavinių skaičiau Granausko „Šventųjų gyvenimus“. Ant apskrito staliuko stovinti vyno taurė, žmonių šurmulys, aplink mane lakstantys padavėjai vėrė visai kitas šios knygos perspektyvas, pamaniau, kad visiems tiems žmonėms, jeigu čia ir dabar skaitytų šią knygą, ji irgi būtų mano jau minėtas magiškas realizmas, tik iš kito pasaulio pakraščio.

Iš lietuvių rašytojų belaikis bent mano gyvenimo rėmuose gal pirmiausia Bronius Radzevičius. Tas jo sąmonės srautas… Dar ir dėl to, kad rašymas jam buvo egzistencinė būsena, kaip tvarstis, kurį plėši nuo žaizdos. Viskas ateina iš esybės gelmių, džiaugsmas ir skausmas – vienu metu. Ir dar tas keistas dalykas, kai rašymas ima tapti gyvenimu, kai tai, ką parašai, pradeda pildytis. Antrosios „Priešaušrio vieškelių“ dalies pradžia ir pabaiga – tai išsipildymai, pačiam Broniui Radzevičiui romano pabaiga tapo lemtinga. Ir kaip sakė jo žmona Genutė, ji nujautė, kad taip bus, bet nieko jau nebegalėjai padaryti. Tačiau tai per daug jautru, kad plėsčiausi. Apie Broniaus Radzevičiaus kūrybą rašiau ir diplominį darbą. Bet rašyti taip kaip jis nenorėjau, jaunystėje norėjau rašyti, kaip rašė Chulio Cortázaras, bandžiau jį mėgdžioti, bet nieko iš to neišėjo – niekas mano parašymuose jo įtakos neįžvelgia. Tegul Chulijo „Žaidžiame klases“ ligi šiol išlieka mano parankine knyga. Ir ne tik dėl rašymo būdo, jo skleidžiamos pasaulėjautos, bet ir dėl kitko. Mūsų gyvenimuose daug susisiekiančių indų, gal kartais per daug.

– Jūsų romano „Vienos vasaros emigrantai“ personažas klausia: „Ar iš tiesų tie miestai, kuriuose mes gimstame, ir yra tie miestai, kuriuose mes būtinai turėjome gimti?“ Ar Jūs pasirinkote Paryžių, ar Paryžius pasirinko Jus? Ar jaučiate nostalgiją Vilniui?

– Nė nežinau, kuris kurį prisijaukinome – ar aš Paryžių, ar Paryžius mane. O gal jaukintis nė nereikėjo: vos atvažiavęs autobusu, pastačiau ant jo šaligatvio koją, įspūdis – čia kitados gyvenau. Gal andainykščiam gyvenime, jei egzistuoja analaikiai / pomirtiniai gyvenimai. Dievo Motinos katedra, Eifelio bokštas, Senos krantinės – visa tai pažįstama iš atvirukų, knygų, filmų, dainų, iš motinos rankinuko, po kurį vaikas būdamas knisdavausi, įsivaizduodamas, kad kvepalų buteliukai, kuriuos atsidarau, – iš Paryžiaus. Bet keisčiausia būdavo tai, kad klaidžiodamas po kokį visai nepažįstamą, tarkime, Marais kvartalą, nežinau, ką pamatysiu, pasukęs už kampo, kai pasuku – kažkada jau mačiau.

Kai sakau Paryžius, turėčiau vardinti daugybę vietų, veidų ir vardų. Iš pradžių sakydavau, dar vieni metai, ir baigta. Dabar taip nebesakau. Paryžius bent kol kas manęs nepaleidžia, o ir aš pats bent kol kas jo nenoriu palikti.

Mano gyvenime yra trys miestai: Anykščiai, Vilnius, Paryžius. Anykščiai – mano vaikystės miestas. Adresas – Puntuko g. 13. Sakykit, ką norit: velnias, nešęs akmenį, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią. Ir dar numeris – 13. Visai greta namų buvo dykvietė su akmenų krūva. Iš tų akmenų mes, vaikai, statydavomės sostus. Nė nežinodami, kad niekada gyvenime didesniais karaliais jau nebebūsime.

Vilnius – mano jaunystės miestas. Universiteto, studijų. Ir draugų, su kuriais susipažinęs dar nežinojau, kad jie liks mano draugais iki gyvenimo galo. Kas gali nejausti nostalgijos savo jaunystei, savo jaunystės miestui? Bet man Vilnius su savo senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis, su savo dviem upėmis, su savo kalvomis, kurias mes vadiname kalnais, su virš jų besisklaidančiais paryčių rūkais jau savaime nostalgiškas. Tai toks Europos provincijos miestas, kurį kaip šunį, atsitūpusį prie tavo kojų, gali glostyti iki begalybės. Juo skaudžiau, kad mes dar neišmokome jo pašukuoti. Taip, kad jam neskaudėtų.

– Prancūzijoje gyvenate daugiau nei du dešimtmečius. Ar pasikeitė Jūsų požiūris į Lietuvą išvykus gyventi į Prancūziją? Ar dažnai lyginate Lietuvą su Prancūzija, Vilnių su Paryžiumi? Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka ir ar kada nors bandėte įsivaizduoti, kaip būtų atrodęs Jūsų gyvenimas, jei būtumėte nusprendęs pasilikti gyventi Lietuvoje?

– Vietos, kuriose gyveni, visa aplinka neišvengiamai veikia, net lemia, bet pirmiausia – ne kūrybą, o tavo gyvenimą. Ir po to jau visa, ką darai. Plačiąja prasme bet koks veiksmas yra kūryba. Šiame pasaulyje iš esmės ne ką galim pakeisti, sykiu kasdien jį kuriam ir perkuriam. Daug metų gyvenu Paryžiuje, bet jei skaičiuosime, daugiau nei pusę gyvenimo kol kas praleidau Lietuvoje, didžiąją dalį – sovietinės okupacijos metais. Jeigu reikėtų apibūdinti tą laiką, man vis prisimena toks vaizdinys: Vilniaus gatvėmis darda troleibusas apšerkšnijusiais langais. Žiema, speigas. Link vidurnakčio, gal jis – jau paskutinis? Aš vienas. Važiuojame Krasnuchos, dabar – Savanorių prospektu. Ir staiga – kodėl kaip tik čia ir dabar aš gimiau?

Po to atsidūriau Paryžiuje. Sau netikėtai. Sau netikėtai, nes ligi tol, uždarytam tarp imperijos sienų, man jis atrodė nepasiekiamas kaip mėnulis. Ūmai visai kita aplinka, visai kitokie žmonės ir visai kitoks tų žmonių santykis su savo gyvenimais. Nežinau, kas lėmė – gal auklėjimas, gal aplinka, kad Lietuvoje man atrodė, jog gyvenimo prasmė aštriai išgaląsto peilio ašmenimis ribojasi su kančia. Kad tavo gyvenimas būtų prasmingas, turi visą laiką ką nors daryti, dirbti, skaityti arba rašyti, kiekviena veltui praleista minutė irgi kančia, nes ji – tuščia. Galbūt viena iš man svarbiausių Paryžiaus „pamokų“ – džiaukis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Vos jame atsidūriau, kilo įspūdis, kad ir kasdienybė čia ne tokia slegianti, tokia sakytum „orinė“, nežinau, ar Algirdas Julius Greimas man pritartų, bet, man atrodo, ir „estetiškesnė“. Atsidūrusiam iš ką tik pasibaigusios sovietinės tikrovės toks įspūdis turbūt neišvengiamai turėjo kilti. Neprarasti vaikiškos nuostabos kupino žvilgsnio į pasaulį, iš to kylantis žaismingumas, o iš jo – kūrybingumas.

– Esate sakęs, kad Jūsų namai – lietuvių kalba. Koks Jūsų santykis su gimtąja kalba? Labiau jaučiatės esąs Lietuvos ar Prancūzijos rašytojas? Ir ką Jums reiškia lietuviška tapatybė, kaip apibrėžtumėte savo tapatybę?

– Mano mama yra Stasė Papievienė. Mano tėvas yra Petras Papievis.

Aš esu Valdas Papievis.

Gimiau mažame miestelyje, kurio vardas Anykščiai.

Anykščiai yra Lietuvoje.

Mano gimtoji kalba yra lietuvių kalba.

Aš žinau, kad pasaulyje yra rastinukų ir pamestinukų, žinau, kad pasaulyje yra vaikų, kurie visą gyvenimą ieško savo tėvų ar savo tėvynės ir taip jų niekada nesuranda. Tai – nesibaigianti gyvenimų, sykiu šiuolaikinės literatūros tema. Jei būčiau šitai patyręs, gal ir mano siužetai būtų įdomesni. Tad nežinau, ar sklandi ir nuosekli biografija yra privalumas.

Kad ir kaip būtų, man visada rūpi išsiveržti iš savo sklandžios ir nuoseklios biografijos. Ir iš savo lietuviškos tapatybės. Vis laukiu, kas man pakiš koją. Kai pakiša, iš pradžių dažnai išsigąstu. Praėjus išgąsčiui, kokie akiračiai veriasi prieš mane! Globalizacija – tai tas pats, kas iš darželio išeit į mokyklą, iš mokyklos Anykščiuose – išvažiuot į Vilniaus universitetą. Autobusas, kuris mane vežė iš Anykščių į Vilnių – mano mažoji globalizacija, aš dar tebejaučiu, kaip virpa mano odos plaukeliai.

Bet jokios globalizacijos „net“ iki Paryžiaus – kas žino, gal aš nusidanginsiu ir dar toliau, – iš manęs neatims lietuvių kalbos. Gal ji – kaip paveldima liga? Mes sakome „gimtoji kalba“, prancūzai sako „motinos kalba“, man atrodo, prancūzų pasakymas taiklesnis. Kalba ateina iš motinos įsčių, ji įsiurbiama su motinos pienu, ji atveria mums šio pasaulio akiračius – nuo labai žemai, nuo žolių šaknų, iki labai aukštai – tolimiausių žvaigždžių. Paskui jau tėvui brėžti šio gyvenimo taisykles, tarp jų ir rašybos, gramatikos. „Motina“, „tėvas“ šiuo atveju – labai sąlygiška, aš čia atkartoju vieną profesorių, kurio paskaitas lankiau Sorbonoj kaip laisvasis klausytojas, nežinau, kodėl man šitai įstrigo.

– Galbūt keista apie rašymo reikšmę klausti žmogaus, kurio didžiąją gyvenimo dalį sudaro kūryba, tačiau surizikuosiu klausdama – kokia yra rašymo prasmė Jums pačiam? Ką Jums reiškia pats rašymo procesas, o ką – rezultatas, parašyta knyga? Ar tikite, kad literatūra gali keisti gyvenimą, o galbūt neturite tokių siekių ir nesvarstote apie tokią būtinybę?

– Neturiu teisių, nemoku vairuoti, juo labiau nei savo gyvenimo, nei to, ką rašau, nevairuoju. Dabar jau apsipratau, bet vis tiek truputį sutrinku, kai mane pavadina rašytoju. Rašytojas – profesija, amatas, rašyti man niekada nebuvo darbas, veikiau – būsena. Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai – laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo pasaulių atsiribojęs, giliausiai į juos nugrimzti.

Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis. Jau klausiau, ar nėra taip, kad didžiausi dalykai mūsų gyvenimuose vyksta, kai, atrodytų, nieko nevyksta. Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai „diena kaip maiše“ („Ruduo provincijoje“), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas („Vienos vasaros emigrantai“), „In The Mood for Love“ filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis („Eiti“) ar lagamino ratukų dardėjimas („Odilė“).

Tai – mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu, ir, ieškant žodžių, sintaksės darinių, ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Ir visuomet baugulys – ar išgirsiu jos negirdimą muziką? Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius, dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu. Rašymas mane užklumpa. Dažniau neužklumpa. Tiesa, įsibėgėjus lengviau – svarbu nepamesti tave vedančios intuityvios gijos. Bet ir tai…

Nes rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu – nežinai nieko. Eiti per lyną lengviau: suklumpi, nukrenti. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir iš kitų žmonių perimtos patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys. Kad ir kaip būtų, gali sakyti, kad rašai sau, bet parašius vis tiek – noras pasidalinti. Galbūt tai – paprastas savisaugos instinktas: jeigu nesidalinsi, ar neuždusi pats savyje?

– Viename interviu, prisimindamas kelionę į Niujorką, dalijotės mintimi: „Nuostabus jausmas, kai niekas tavęs nepažįsta, kai pasijunti esąs visiškas anonimas, kai jau tikrai lieki vienas pats su savimi.“ Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį? Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja ar net atima žinomumas, buvimas viešu asmeniu? Galbūt rašytojas įpareigojamas aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dažniau atsakyti į sudėtingus klausimus, galinčius tapti kelrodžiais visuomenei?

– Kaip ką tik sakiau, parašius – noras pasidalinti. Padėjęs paskutinį tašką, save raminu: man pakaks ir vieno žmogaus, jeigu tai, ką parašiau, kamertonu atskambės jo sieloje, širdyje, nežinau kur. Kiekvienas susitikimas su skaitytojais man – neapsakomas jaudulys, nerimas: jeigu galėčiau pasakyti tai, ką noriu, va taip paprastai, o dar viešumoje, juk nerašyčiau, ką dar galėsiu pridėti, paaiškinti? Po kiekvieno susitikimo – irgi neapsakomas džiaugsmas. Galbūt dėl to, kad jaučiu, jog į susitikimus su manimi ateina man artimų sielų žmonės. Kiti, gal nė mano knygų neskaitę, – iš smalsumo, dėl kitų priežasčių, bet jie man lygiai brangūs, tikiuosi, kad valanda pusantros, kartu praleista, mus suartina, įsuka į tą pačią ar panašią dvasios orbitą.

Mano bėda, o gal laimė, kad nelabai suvokiu savo paties, o ir to, ką rašau, percepcijos Lietuvoje. Kad ir tie susitikimai su skaitytojais – grįžus į Paryžių, džiaugsmas, žinoma, lieka, bet jis – lyg sapne: būta, nebūta. Gal ir gerai – kaip sakydavo dailininkas Pranas Gailius: galas, jeigu įsitaisysi. Klausti apie visuomeninę kūrybos misiją – tai truputį romantiškai klausti, ar menas gali pakeisti pasaulį? Nelabai tikiu, kad galėtų pakeisti, tik manau, kad be meno pasaulis būtų blogesnis.

Klausti apie visuomeninę kūrėjo misiją – tai klausti, ką jo balsas dar reiškia mūsų visuomenėse? Kai matau, kas darosi, man svarbiausia Lietuvoje, kartais norisi rėkti. Bet ką tas riksmas pakeis? Jei net daug protingesnių už mane žmonių mintys, jų argumentai ir įžvalgos susigeria kaip vanduo sausan smėlin. Į išmintingiausius intelektualus neįsiklausoma, jie stumiami patvorin, kartais iš jų ir pasišaipoma kaip iš šiuolaikinės visuomenės raidos, moderniosios pažangos nebesuprantančių inteligentėlių, o jeigu jie ir prabyla, tai irgi – kas iš to? Jų balsai paskęsta vadinamojo pliuralizmo kakofonijoje, kur kiekviena nuomonė neva vienodai vertinga, vienodai svarbi. Ir viskas sluoksniuojasi ir persisluoksniuoja, viskas kryžiuojasi ir persikryžiuoja, o ta vertybių ašį praradusi girgždanti karuselė sukasi, sukasi, mus palikdama vis toj pačioj vietoj.

Galbūt ne pranašiška, o pati naiviausia, kokia tik gali būti, pavadinkime, kūrėjo misija, nors čia šis žodis visiškai netinka, ir būtų žadinti jautriausias sielos stygas, skatinti įsižiūrėti į save, savo gyvenimus ir tai, kas aplink, bandyti susivokti, suvokti, suprasti savo buvimo šiame pasaulyje sudėtingumą, kuris nesiriboja kasdienos plokštuma. Sąžiningas gyvenimas – labai abstrakti sąvoka, ji sukonkretėja, kai pasakai – sąžiningai gyventi savo gyvenimą. Sąžiningai gyventi savo gyvenimą – tai kas rytą, neišsisukinėjant ir nemėtant pėdų, pasižiūrėti į savo sąžinės veidrodį. Be jokių išlygų.

– Viename interviu išsakėte mintį, esą: „Man keista, kai aš grįžtu vasarą į Lietuvą ir manęs klausia – ar tu turėjai atostogų. Bet visas mano gyvenimas yra atostogos.“ Ar nuolatinį atostogų pojūtį sukelia mėgstamas darbas, aplinka? Kaip reikia gyventi, kad gyvenimas būtų lyg atostogos?

– Gyvenimas tampa atostogomis, kai nebenorime pralenkti kitų, o pirmiausia – patys savęs. Kai beatodairiškai bėgę suvokiame ir susivokiame, kad šitaip lėkdami pralėksime pro pačių savo gyvenimus. Kai sustoję suprantame, kad nieko daugiau nepaimsime, tik tai, kas mums duota už dyką – bent dalelę pasaulio ir gyvenimo grožio. Kol savo lėkimu ir kvailystėmis šio grožio nesuardome ir nesugadiname.

Mums duota daug, bet mes norim daugiau. Ne, mūsų kultūrų ir civilizacijų prievartaujama gamta nėra kerštinga – jos išlikimo instinktas paprasčiausiai stipresnis nei mūsų. Ji su mumis gali atsisveikinti tyliai, ramiai. Ir mūsų atostogos čia ir dabar baigsis. Pačiu netikėčiausiu būdu.

– Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

– Po Šaltojo karo pabaigos, po mūsų Nepriklausomybės, po visų kalbų apie neva istorijos pabaigą, pasaulio ašiai dėl įvairių priežasčių vėl grėsmingai pasvirus, kalbėti apie Lietuvos ateitį būtų burti iš kavos tirščių. Kalbėdamas apie kultūrą, regis, du kartus pavartojau pasakymą „nepaisant visko“. Tai dar sykį – nepaisant visko. Manau, pirmiausia reikėtų susivokti patiems savyje – iš kur mes ateiname, ko norime, ko siekiame, atsikratyti kartais liguistos istorijos nostalgijos ir pagaliau išsprūsti iš jos mums paspęstų žabangų, pripažinus, kad ne viskas joje buvo garbinga, net nusikalstama, susitaikyti ir nebesivaidyti niekingose smėlio dėžėse, kad ir kur jos būtų pastatytos, o jų Lietuvoje daug. Kiek vėjais leidžiamų pastangų, kiek iššvaistytos energijos…

Mes turime puikių žinovų visose srityse, kodėl valdžios vairą įduodame mažiausiai šito vertiems, kartais apskritai niekšams? Kiek dar mūsų kišenėse indulgencijų – neabejotinai šį rudenį vėl jas išsitrauksime, bent dalis mūsų. O jei dar nesugebame demokratiškai sutelkti tų, kurie, remdamiesi mūsų nuomonių ir vilčių bendruoju vardikliu, priimtų išmintingiausius, mums visiems palankiausius sprendimus, gal imkime ir paskelbkime moratoriumą? Visi sprendimai – tik tam, kad išsaugotume tai, ką jau / dar turime, kad ką nors darydami tam nepakenktume ir nesugadintume. Žinoma, čia – su kartėliu, kad ir kaip būtų, tikiu, jog Lietuvos proveržis tęsis, dar kartą – nepaisant visko. Labiausiai kliaujuosi jaunimu.

Bet vis tiek…

Prisimenu, kaip Žibuntas Mikšys vieną vakarą prieš daug metų pasakė, jog lietuviai nežino, kas yra aikštė, tada labai susinervinau, mudu susikoliojome. Kitą sykį pasakė, kad mes nežinome, kas yra miestas. Tada vėl supykau, vėl susikoliojome. Kai dabar pamačiau Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projektą, švelniai tariant, sunerimau. Atvirai sakant, išsigandau. O gal iš tikrųjų bent kol kas nieko ten, kaip ir kitur, nedarykime, – tik išsilyginkime gatvių grindinį, tik išsiklaipiusias šaligatvių plyteles tvarkingai, kiek sugebame, susidėliokime?

Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.

Tikiuosi, kad neišsipildys.