Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2020-08-14   90-mečio dieną Veronika Dikčiuvienė bičiulių pagerbta gimtajame Storių kaime
 
 

Rugpjūčio 13-ąją tautodailininkei, literatei, kraštotyrininkei Veronikai Dikčiuvienei sukako 90 metų. Muziejininkų iniciatyva garbingo amžiaus sukaktuvininkė tądien aplankė Storių kaimą.

Su V. Dikčiuviene į kelionę gimtinės takais vyko A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius, rašytojai, žurnalistai Vygandas Račkaitis ir Milda Telksnytė, literatė Eugenija Pilinkienė, žurnalistė, literatė Romalda Bražėnienė, Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė bei šio skyriaus bibliotekininkė Birutė Venteraitienė.

Kelionės dalyviai prie Storių stogastulpio.

Važiuodama per Storių kaimą, jubiliatė Veronika pasakojo jaunystės prisiminimus, vardijo, kokie žmonės gyveno vienoje ar kitoje sodyboje. Ji parodė ir Švejų sodybvietę, kur jos tėveliai gyveno iki jos gimimo, prieš išsikeliant į vienkiemius. Muziejaus autobusėlis keliautojus vežė aukščiausių Anykščių krašto viršukalnių link – prie Storių kalvų, kurios turtingos senomis legendomis ir pokario atmintimi. Muziejaus direktorius A. Verbickas pievoje prie Storių kalvų suskynė sukaktuvininkei V. Dikčiuvienei mėlynžiedžių liucernų puokštę.

Keliauninkai aplankė ir Storių kaimo pakraštyje kadaise gyvenusios kraštotyrininkės, gamtininkės, visuomenininkės Onos Tuskenytės sodybvietę. Sodybos vietoje dar auga didžiulė tuja, žydi vaistiniai augalai debesylai. Šio augalo ryškūs geltoni žiedai suteikė daug džiaugsmo sukaktuvininkei Veronikai.

Debesylų puokštė sukaktyvininkei.

Skersai išilgai pervažiavus Storių kaimą, buvo nuspręsta, kad geriausia vieta tautodailininkei ir literatei pagerbti būsianti prie skulptoriaus Jono Tvardausko 1991 m. atkurto dievdirbio Mataušo Lunskaus stogastulpio Storiuose. Kraštotyrininkų, muziejininkų ir bibliotekininkų vardu jubiliatę V. Dikčiuvienę sveikino T. Kontrimavičius ir B. Venteraitienė. Viešosios bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos padėką, kurioje literatei dėkojama už tautodailės parodas, išleistas knygas, už pamokas ir patarimus jauniesiems kraštotyrininkams, už meilę gimtajam kraštui bei praeities išsaugojimą, perskaitė A. Berezauskienė.

Sveikintojai Veronikai linkėjo sveikatos, išsakė daug pagyrimo žodžių. V. Račkaitis sakė: „Linkime Jums šviesių dienų. Ačiū, kad esate“. E. Pilinkienė linkėjo: „Išlikite atvira, išmintinga. Mes daug iš Jūsų išmokome“. R. Bražėnienė prisiminė su V. Dikčiuviene praleistus metus „Kolektyvinio darbo“ redakcijoje ir džiaugėsi tautodailininkės jai dovanotais paveikslais. „Pats didžiausias džiaugsmas būti tarp tokių žmonių“, – dėkojo už poezijos knygas jubiliatei Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja A. Berezauskienė.

Jubiliatę sveikina Vygandas Račkaitis ir Milda Telksnytė.

Rašytojo V. Račkaičio dovana Veronikai buvo eilės iš jo penkianyčių knygos „Prošvaistės“. „Pokaris palietė skaudžiai. Tik poetiška siela gali žodžiais išreikšti tokius momentus. Labai ačiū, Vygandai“, – dėkojo Veronika.

Sukaktuvininkės bendražygiai prisiminė V. Dikčiuvienės parašytas eiles, padeklamavo trumputę ištrauką iš jos eilėraščio „Metai ant smilgos“:

Saulės lašelis
Palietė dirvos grumstą.
Vieversėliais lis...
         ***
Baltame sapne
Stryktelėjo vaikystė.
Užburta pilis.
        ***
Motinos akys
Žvaigždėm prie lopšio žydi,
Užgęsta lange.
        ***
Rankytė rankoj,
Trys žingsniukai žingsnyje...
Pradžia pabaigos <...>.
       ***
Žalčio karūna
Karūnuoju vaikystę.
Dingo stebuklai!
       ***
Surinkau metus
Kaip žemuoges ant smilgos.
Lauksiu sapnuose.

DIKČIUVIENĖ, Veronika. Metai ant smilgos // Apmąstymų duona. Anykščiai, 2010, p. 12–14.

Jubiliatė Veronika su meile pasakojo savo motiną, kuri, nors nebaigusi jokių mokslų, rinkdavo vaistažoles. „Mane mama mokė gerumo: „Ligonį reikia aplankyti – taip Dievulis mokė“, – prisiminė Veronika. Kai Verutė su mama eidavo sergančiųjų aplankyti, jiems nunešdavo sudžiovintų ramunėlių ar liepžiedžių ryšulėlį ir stiklainėlį uogienės. Nuoširdžiai sukaktuvininkė pasakojo apie tėvelį, su kuriuo pas viršaitį Joną Puodžiūną eidavo klausyti Pupų Dėdės (Petro Biržio) radijo laidų. Veronikos tėvelis buvęs iškalbus, artimai bendravo su viršaičiu.

Veronika panoro pasivaikščioti po gimtąjį kaimą. Jei rūpėjo sužinoti, ar dar gyva devyniasdešimt šešerių metų sulaukusi viršaičio dukra Ona Puodžiūnaitė-Černiauskienė. Smalsavo, kaip laikosi ilgaamžiai Liucija Rokaitienė ir Vytautas Juodelis. Prisiminė matematikos ir fizikos mokytoją Vincą Baltakį: „Įdomu, ar dar Baltakys gyvas?“.

Nuėjusi su E. Pilinkiene ir B. Venteraitiene apžiūrėti Baltakio sodybos, rado mokytoją su kaimynu kūlelius pakuroms beruošiantį. V. Baltakys pagyrė puikiai atrodančią Veroniką ir prisiminė: „Būdavo įdomu per „gavarilką“ paklausyti Jūsų vedamų radijo laidų“.

Pasivaišinę pyragais ir vyšnių sultimis, sugiedoję jubiliatei „Ilgiausių metų“, keliauninkai patraukė namo. Veronika džiaugėsi, kad jos gimtasis kaimas gyvas ir toliau gyvuos. „Mano ilgo gyvenimo paslaptis – mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra. Mylėti ir nedejuoti. Man taip džiugu, kai liepos žydi. Alpstu nuo alyvų kvapo“, – sakė Veronika savo bendrakeleiviams.

Senojoje Storių kaimo ūlyčioje.

„Su metais darosi vis brangesni žmonės, kurie mane supa – juos branginu, jiems dėkoju. Ačiū tūkstantį kartų“, – tokiais žodžiais sukaktuvininkė atsisveikino su kultūrininkais, kartu su ja keliavusiais po gimtinę.

Birutė VENTERAITIENĖ
Tautvydo KONTRIMAVIČIAUS nuotraukos

 
 
    Atgal...