Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2021-01-01   Sausio 1-ąją gimtadienį švenčiantis rašytojas V. Račickas kasmet ruošia ypatingą patiekalą
 
 

Paskutiniajame 2020-ųjų metų numeryje „Lietuvos rytas“ publikavo Ritos Stankevičiūtės interviu su rašytoju, kilusiu iš Anykščių krašto, Vytautu Račicku. Publikacija 2021 m. sausio 1-ąją pasirodė ir interneto portale www.lrytas.lt.

„Sausio 1-ąją gimusius pra-a-ašom atsisto-o-ot!!!“ – uždainuoja rašytojas Vytautas Račickas per Naujuosius metus, nes tą naktį sutinka ir gimtadienį. Ant stalo jis kasmet patiekia ypatingą patiekalą, kurį gaminti išmoko Rusijos mieste Sankt Peterburge.

Vieno populiariausių vaikų literatūros kūrėjų V.Račicko draugai žino, kad jei užsuks į svečius per Naujuosius, gaus gardžiausio plovo. Ne sulietuvinto varianto su pomidorų padažu ir kumpiu, bet tikro uzbekiško su aviena, išvirto paties rašytojo.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų išmokęs jį gaminti iš uzbekų, kurie gyveno viename bendrabutyje, V.Račickas receptą įsiminė ilgam.

Vytautas Račickas ir jo plovas. Asmeninio albumo nuotrauka.

„Prisivalgę plovo, kito maistelio svečiai kaip ir nebelabai nori“, – apie savo firminį sotų šventinį patiekalą juokavo V.Račickas, sausio pirmąją švenčiantis 69-ąjį gimtadienį.

Kai gūdžią 1951–1952 metų žiemą jis gimė namuose Keblonių kaime, Anykščių rajone, jau buvo po vidurnakčio. Yra kam parūpsta šyptelėti, kad gal tėvai tik gimimo liudijime parašė tokią datą. Bet rašytojo mama yra sakiusi, kad sūnus gimė būtent Naujųjų metų naktį.

„Tėvas pasakojo, kad buvau pridusęs, todėl akušerė mane pakėlė už kojų ir delnu kelis kartus sušėrė per užpakalį. Nuo tų pliaukštelėjimų atsigaiveliojęs pradėjau garsiai rėkti, o tėvas, išgirdęs storą mano balsą, suprato – gimė sūnus.

Dar buvo toks nutikimas, kad tėvas būtent tą naktį aptiko už sijos užkištą šimto rublių banknotą. Už tuos pinigus naujagimiui pirko vonelę, muilo ir rankšluostį“, – pasakojo V. Račickas.

– Ką reiškia gimti Naujųjų metų dieną – gimtadienis nublanksta ar, atvirkščiai, visada švenčiamas ypatingai?

– Naujieji metai to ypatingumo, žinoma, prideda. Juk gimtadienis prasideda gruodžio 31-osios vakarą. O tuo metu užstalės svečiai būna šventiškai nusiteikę, pasipuošę, gražūs, ir širdyje jausmas šiek tiek ypatingas. To gal nebūtų per gimtadienį eilinę metų dieną. Manęs sveikinti paprastai puola vos tik fejerverkams nutilus.

Bet būna ir taip, kad ypatingasis solenizantas kuriam laikui tarsi užmirštamas. Vis dėlto netrukus prisimenamas: „Ė, klausykit, taigi šiandien Vyto gimtadienis!“

Viena vertus, sausio 1-oji kažkiek sutaupo (naujametis stalas juk tuo pat metu ir gimtadienio), antra vertus, nuskriaudžia, nes turiu viena švente mažiau nei kiti. Užtat galiu nežiniukams užstalės svečiams priminti, kad sausio 1 dieną prieš kelis šimtus metų gimė ir mūsų literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, ir dar ne vienas garbus rašytojas.

Tačiau pastaraisiais metais sausio 1-ąją stengiuosi palikti Naujiesiems metams, o savo gimtadienį, jei tik įmanoma, perkeliu į sausio 5-ąją – Vytautines.

– Kaip atrodo jūsų naujametis ir gimtadienio stalas?

– Ant jo būna visko. Ir daug. Ir skaniai. Jeigu švęsti, tai švęsti. Tik, va, nebe tie metai, kad švęstum daug, ilgai ir triukšmingai – kaip jaunystėje, kai reikėdavo muzikos ir šokių. Dabar labiau norisi tik susitikimų, pabendravimo, pabuvimo kartu.

Juk iš tikrųjų ne stalas svarbiausia, o tai, kas užstalėje. Kad ir koks stalas turtingas būtų, vienas gimtadienio neatšvęsi. Vis dėlto mūsų šventinis stalas dar būna ir gražus. Mano žmona – prisiekusi estetė. Jai labai svarbu kiekviena detalė, o patiekalus svečiai pirmiausia turi akimis suvalgyti.

– Ar esate geras virėjas? Kuo dažniausiai kvepia jūsų virtuvė?

– Geru virėju savęs nelaikyčiau. Bet kai ką gaminti moku. Galiu išsikepti kiaušinienės, blynų, bulvių, kurios man skanu su kefyru. Nesyk esu viręs cepelinus. Ir daug kartų visai nelietuvišką patiekalą – plovą.

Šiomis dienomis mūsų virtuvė dažniausiai kvepia keptais obuoliais, kurie šiemet gerai užderėjo. Kepame juos vos ne kasdien.

– Koks patiekalas yra tradicinis jūsų šeimos šventiniam stalui?

– Orkaitėje keptas avienos kumpis. Jį ir šiltą, ir šaltą skanu valgyti. Apskritai avieną mėgstu. Ir kuo daugiau ji avies kvapo turi, tuo man skaniau.

Labai gaila, kad atsirado bekvapių avių rūšis. Tokių mėsa beveik nesiskiria nuo kitų galvijų, tačiau plovui, žinoma, tinka. Galima šį patiekalą ir be mėsos virti.

– Naujamečiam ir gimtadienio stalui visada verdate būtent plovą! Kaip išmokote gaminti?

– Brandžios jaunystės metais teko pagyventi tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) bendrabutyje, kurio penktame aukšte buvo įsikūrę uzbekai. Savaitgaliais bendrabutis pakvipdavo jų gaminamu plovu. Tie uzbekai buvo linksmi žmonės, su jais greit susidraugavau. Jie ir parodė, kaip verdamas plovas.

– Ar buvo Naujųjų metų ir gimtadienių šventimo be draugų ir plovo?

– Be draugų – ne, be plovo – taip. Iš tikrųjų plovas nėra labai jau šventiškas valgis – kai kam gali atrodyti, kad valgo įvairiais priedais paskanintas kruopas. Užtat jis sotus.

Beje, tie mano uzbekai aiškino, kad plovas iš tikrųjų valgomas be stalo įrankių: tiesiog imi trimis pirštais – ir į burną, o riebalai turi iki pat alkūnės dilbiu tekėti. Prisipažinsiu, kad man šitaip valgyti neteko.

– Ką planuojate šiemet – per karantininę šventę? Plovas vis tiek bus verdamas?

– Greičiausiai tos šventės išvis nebus. Ko gero, taurėmis tik su žmona susidaušime. Na, nebent kaimynai ateitų. Tada tai jau tikrai reikėtų plovo.

Ir ne tik. Iš tikrųjų tai šventiniu stalu labiausiai rūpinasi Aldutė, mano žmona. Ji viską kepa, verda, gamina. Aš tik padedu. Jeigu reikia, bulvių, morkų priskutu, svogūnų nulupu. Kai viskas būna paruošta, dengia stalą. Šis procesas jai labiausiai patinka. Ir tai ji gerai moka.

Pirmiausia dar išvakarėse tiesia baltą staltiesę. Ją gausiai supurškia vandeniu. Pernakt išdžiūvusi ji būna tarsi iš po lygintuvo. Tada išdėlioja lėkštes, polėkštes, įrankius. Akį turi džiuginti išradingai sulankstytos raudonos, mėlynos ar kitos spalvos servetėlės. Ir, žinoma, spindinti žvakidė. Aišku, paskui svečiai viską sujaukia.

– Ar daug dėmesio skiriate maistui? Kaip pasiskaninate kasdienybę?

– Anais laikais, kai net majonezo buvo sunku gauti, niekas negalvojo apie blogąjį cholesterolį, nesveiką maistą. Tokio gal ir nebuvo. Gaudavai rūkytos dešros nusipirkti ir džiaugdavaisi.

Dabar viskas kitaip. Maisto daug. Ir sveikesnio, ir nelabai sveiko. Pastarojo daugiausia. Todėl iš tikrųjų reikia rinktis. Mažiau cukraus, mažiau riebalų, mažiau bulvių, mažiau duonos. Ne, duonos ir pyragų visai nereikia. Kuo daugiau daržovių, kuo daugiau žuvies, pienas – tik liesas. Raudona mėsa – vėžys! Oi, kaip man visa tai nepatinka!

Kad ir ką sakytum, bet jeigu žmogus būtų sukurtas kitaip, jeigu jam nereikėtų valgyti, gyventi būtų velniškai nuobodu. Galbūt net beprasmiška. Kai kurios vertybės atsiranda, o po kurio laiko, žiūrėk, išnyksta. Valgiai ir gėrimai – amžini. Vienoje pasakoje žmogelis savo pilvą miške ant medžio šakos pakabino – kad nereikėtų dėl valgio galvos sukti. Po kelių dienų nusikabino ir parsinešė.

Kaip pasiskaniname kasdienybę? Atsiradus grybų, išsikepame baravykų su sviestu. Obuoliams prinokus kepame obuolius. Labai skanu. Žiemą smagu šaldiklyje rasti kokių nors uogų. Braškių arba aviečių. Kas dar? Žmona kepa nepaprasto skanumo vėdarus. Taip pat ir kugelį.

Sodyboje dažnai ką nors čirškiname ant laužo. Paskui į karštus laužo pelenus pridedame į foliją suvyniotų bulvių su lašinukų įdaru. Jos kepa ilgai, bet valgyti – tikra palaima.

– Ar jūsų knygose dažnai personažai gamina, ragauja, smaližiauja?

– Taip, yra tokių vietų. „Juzulio istorijose“ Juzuliui simpatizuojanti klasiokė Irutė jį vaišina činčiru – pačios keptu morkų ir medaus pyragu. Juzulis „kimšo pilna burna visai nesigėdydamas, o Irutė žiūrėjo ir šypsojosi“.

„Mano vaikystės leduose“ išalkę bendrabučio gyventojai konservų dėžutėje lašinukus spirgina (apsakymas „Pavasaris ir spirgučiai“), „Šlepetėje“ močiutė Milė Edvarduką dažnai vaišina labai skaniais blynais, o dar vienoje šiemet pasirodžiusioje knygoje „Džiugas ir jo draugai“ vaikai gauna paskanauti sūrio.

Romane vaikams „Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama“ mažojo Antano tėtis grybą kepa. (Du kiaušiniai, porą šaukštų miltų, šaukštas cukraus ir dar šaukštas vandens. Visa tai suplakti maišytuvu ir kepti ant aliejaus.) Iš tikrųjų tai čia labiau omletas, bet iškeptas atrodo kaip didelis geltonas grybas.

– Vienos knygos paaugliams pavadinime minimi „sumuštiniai su sliekais“. Kas gi tai?

– O tai – pagrindinio herojaus Kaziuko Tilindžio piktokas pokštas. Šitokį tikrai egzotišką sumuštinį jis sutepa ir sumaitina išalkusiam nedraugui, taip atsikeršydamas už tai, kad anas kadaise iš jo pasityčiojo. Beje, tas nedraugas nieko neįtarė – jis buvo įtikintas, kad valgo sumuštinius su ikrais.

– Apsakymas „Mano vaikystės ledai“ prasideda nuo pasakojimo, kad skaniausi ledai visą gyvenimą likę tie vieninteliai iš vaikystės – „po trylika“. Ar yra kokių nors patiekalų nuo jūsų vaikystės šventinio stalo, kurie taip pat iki šiol likę patys skaniausi?

– Taip, yra. Mamos kepti žagarėliai. Mes juos chrustais vadinome. Tų žagarėlių mama iškepdavo Kalėdų, Velykų ar kitomis progomis.

Dar, pamenu, per pusryčius arbatą gerdavome, užsikąsdami nepaprasto skanumo duona. Ją mama paskrudindavo keptuvėje ir apibarstydavo cukrumi. Gardus būdavo mamos virtas spanguolių kisielius.

– Naujausioje knygoje „Juzulio istorijos“ pagrindinis veikėjas keliauja po Lietuvos regionus ir kalba įvairiomis tarmėmis. Ar rašydamas šias istorijas sužinojote kokių nors negirdėtų tarmiškų žodžių ir tradicijų, gal apie maistą, gal apie šventes?

– Tam tyčia tarmių netyrinėjau, tačiau rinkdamas medžiagą vieną kitą negirdėtą žodį nugirdau. Sakykim, pietų žemaičiai (apie Nemakščius) cepelinus pyragiukais vadina. Ne vakarienę valgo, o večerę. Verda kiaulės skrandžio sriubą, kurią vadina pliekyne.

Telšiškiai valgo ne cepelinus, o kleckus. Dzūkai gamina girienę, mucinį, saldę. Tokį labiau pasninko skystą maistą, valgomą su bulvėmis. Tiek dzūkai, tiek aukštaičiai netolimoje senovėje virdavo zacirką – tokią pienišką sriubą, savotišką makaronų pakaitalą.

– Šiemet ne tik jūs, bet ir kiti autoriai vaikams knygų išleido. Ar aptikote, kas nustebino? Kaip pats sprendžiate, kokia tema dabar laukiamiausia Lietuvos vaikų?

– Stebina nebent kasmet vaikams išleidžiamų knygų gausa. Vaikai tikrai turi iš ko rinktis, tik skaityti nelabai nori.

Pati tema gal ne taip ir svarbu, svarbiau, kad knygoje, pasakojime jie atpažintų save. Tada knyga tikrai patiks. Tada vaikai tikrai žiūrės į knygą, o ne į kišenėje nešiojamą ekraną.

– Kaip praėjo šie pandeminiai 2020-ieji? Kaip išvengėte, o gal neišvengėte viruso?

– Kol kas virusas neprikibo. Esu įpratęs dažnai plauti rankas. Laikausi visų nurodymų, be reikalo nezylioju. Tačiau daug judu, rytas vakaras vaikštau su šuniukais, kvėpuoju grynu oru. Metai, žinoma, nedžiugino, nors išėjo dvi mano knygos. Buvo suplanuoti jų pristatymai. Bet užsidarė mokyklos, bibliotekos – neįvyko susitikimai su skaitytojais. Liūdna. Tikėkimės, kad geri laikai sugrįš.

– Kokį norą sugalvosite Naujiesiems, kokių gimtadienio linkėjimų lauktumėte?

– Kad Kamilė, anūkė mano, sėkmingai baigtų gimnaziją, paskui įstotų į kolegiją. Dar geriau – į universitetą.

Man pačiam ypatingų linkėjimų nereikia. Nebent dar kokią knygą parašyti, viliantis, kad ji bus geriausia.

Uzbekiško plovo receptas pagal V.Račicką

Reikės:
0,5 kg avienos arba kitokios mėsos, supjaustytos nedideliais gabaliukais
0,5 kg kokybiškų ryžių
5–6 morkų, supjaustytų plonomis lazdelėmis
5–6 svogūnų, smulkiai supjaustytų
3 galvučių česnakų (nuluptų)
250 g aliejaus
pipirų, laurų lapų, druskos, žvėrienos prieskonių

Pirmiausia į puodą supilkite saulėgrąžų aliejų. Kai įkaista, sudėkite supjaustytus svogūnus ir maišydami kiek pavirkite. Tada užvirinkite arbatinuką vandens. Kai svogūnai kiek pagels, sudėkite gabaliukais supjaustytą mėsą ir vis maišykite. Pilkite iš arbatinuko karšto vandens (svarbu nepripilti per daug). Puode turi pasidaryti kažkas panašaus į labai tirštą sriubą.

Tada pasūdykite. Ir vis pamaišykite. Paragaukite. Jeigu reikia, dar pasūdykite. Įmeskite pipirų, laurų lapų. Pagaliau dėkite morkas. Jomis reikia uždengti visą puodo paviršių. Ant morkų supilkite ryžius. Morkos juos prilaiko, todėl ryžiai nenuskęsta – išverda garuose ir nesulimpa.

Į ryžius dėkite nuluptas česnakų galvutes. Viskas. Sumažinkite ugnį. Maišyti nebegalima.

Lieka tik stebėti, kad puode būtų vandens. Jam išgaravus, reikia papildyti. Tik, žinoma, ne ant ryžių pilant, o palei puodo pakraščius iš visų pusių. Galima dar šaukštu ryžiuose padaryti skyles iki puodo dugno ir atsargiai pilti į jas. Po kurio laiko ryžius reikia atsargiai apversti.

Pagaliau ryžiai išverda, vandens nebelieka – plovas gatavas. Tada išmaišykite, kad tolygiai pasiskirstytų visi puode esantys dalykai. Plovas verda apie valandą.

 
 
    Atgal...