Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2021-04-17   Giedrius Alkauskas – žinovas ir stebėtojas po kompozitoriaus ir matematiko kaukėmis
 
 

Interneto svetainė www.muzikosantena.lt 2021 m. balandžio 16 d. paskelbė Onos Jarmalavičiūtės interviu su talentinguoju anykštėnu, neseniai tapusiu Lietuvos kompozitorių sąjungos nariu, Giedriumi ALKAUSKU.

Giedrius Alkauskas. Robertos Alkauskės nuotrauka.

Giedrius Alkauskas – vienas kiečiausių matematikų, Vilniaus universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, dirbęs ir Kauno technologijos universiteto profesoriumi, atradęs tokius naujus matematinius objektus, kaip projektyvinės tėkmės ir supertėkmės, o Minkovskio „klaustuko“ funkcijos momentai yra pavadinti jo vardo konstantomis. Jis taip pat yra ir Dionizo Poškos premijos laureatas, nuskynęs laurus už debiutinę poezijos knygą „Keliaujantis akmuo“, o visai neseniai buvo priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą kaip muzikologas. Šiame interviu Giedrius Alkauskas kartais pasirodo ir kompozitoriaus amplua.

Tiesa, pats kūrėjas kiekvieną iš savo veiklų vadina tik archetipine kauke, be kurios gero meno nesukursi. Nors mokslo ir meno dilemas gliaudantis kūrėjas vengia afišuoti kitas savo veiklos sferas, nereikia būti detektyvu, jog išgirstum matematiką jo muzikoje ir išskaitytum muziką jo poezijoje. Onos Jarmalavičiūtės pokalbis su Giedriumi Alkausku vystėsi apie tai, kas slypi už šių veiklos kaukių – apie kūrėjo multidiscipliniškumą, neryžtingumą ir perfekcionizmą; apie kūrybos racionalumą, intuityvumą ir lietuviškumą; apie kasdienybėje veikiantį žinovą ir stebėtoją.

– Matematikos ir meno – muzikos, poezijos – ryšys visais laikais buvo ir yra nenuginčijamas. Kaip matematika formuoja meną, kūrybinį procesą?

– Kai pradedi studijuoti universitete matematiką, laikas tarytum permaišomas: mokaisi formalumų, XIX ir XX a. teoremų įrodymų ir atrodo, kad viską supranti. Tik nesupranti štai ko: kodėl XVIII a. matematika atrodo gerokai gaivalingesnė nei XX a. pradžios? Tik gerokai vėliau, jei prireikia grįžti savo tyrimuose, nušvinta: a, štai kodėl! Nepilnai buvai suvokęs šį įrodymą. Pasirodo, visas svoris rėmėsi į vieną mažytę detalę, kurią lyg apžiūrėjai, bet nesureikšminai. Aišku, iš dalies universitetinės matematikos kurso kritika yra pelnyta. Studentus labiau įkvėptų Lagranžo atradimai XVIII a. nei Lebego – XX a. Bet šiek tiek permaišyti laiką vis tik reikia, nes amatininkystės mokomasi anksčiau nei meistrystės.

Lygiai taip yra ir su pasąmonės fenomenais: iš Jungo raštų lyg ir galima išmokti apie pasąmones jungtis su sąmone, bet užklupus depresijai, pervargimui ar kitai vidinės transformacijos būklei, savo rankomis tenka apčiupinėti tą masyvą. Pasirodo, viskas čia pat ir ne taip jau komplikuota. Kaip tas masyvas suręstas, neaišku, bet paaiškėja kaip vyksta komunikacija. Tad tiksliai atsakyti, kaip logika, matematika, forma veikia kūrybą, aš negaliu, tik atsakysiu Sigito Gedos žodžiais apie Antaną Baranauską:

„Kaip yra didelių poetų pastebėta nuo Mallarme laikų, – poezija ir muzika beveik suvedama į matematines formules. Nėra esminio skirtumo tarp aukštosios matematikos ir muzikos ar poezijos. Šitas Baranausko kosminis planas ir liudija, kad visa tai, ką jis darė „Anykščių šilely“, kitais pavidalais prasiveržė kitoje veikloje.“

Giluminė mintis, tuo pačiu ir pavojinga, nes matematikai ims teigti (ir kartais teigia), jog jų mokslas – tai tikra poezija. Na ne. Arba kompozitoriai pateikia Fluxus tipo samprotavimų, panašių į fiziką ar matematiką, bet panašių tik išoriškai, panašių tik iš labai toli, teigiančių tą patį, ką ir matematikai, bet atvirkščiai. Tai per daug sudėtinga tema greitam išnarpliojimui.

– Kokiais principais Jūs išreiškiate šį ryšį savo kūryboje?

– Džiaugiuosi Dievo dovanomis, jog man pavyko pačiam, ilgesio ir smalsumo vedinam, atrasti ir įsitikinti Baranausko, Gedos, Musorgskio, Rimskio-Korsakovo, Bruknerio, Gogolio milžinyste. Tad, manau, šiuos ryšius tarp poezijos, muzikos, matematikos suprantąs. Prie kūrybos variklių paminėčiau viso ko įprasminimą per struktūrinius ryšius, asociacijas, analogijas, simetrijas, inversijas.

– Ar skaitmuo, struktūriniai sąryšiai, logika yra visų Jūsų veiklų kūrybinis pamatas?

– Pridėčiau dar prasmės paieškas ir jų kūrimą beprasmybėje. Ir dar prie pamatų – gyvybingumą ir evoliuciją. Ne progresą. Šiuo atžvilgiu muzikinės instaliacijos, performansai ir hepeningai man visada atrodys daug skurdžiau už menkiausią atvašą ant vis dar pumpuruojančios, nors gal ir paliegusios, šakos. Jei gyveni dabar, reiškia, jog gyveni šiuolaikiškai, nes kitaip gyventi ne pusdieviams tiesiog nėra įmanoma. Tad jei išaugi iš tų pačių šaknų, visai nereikia jaudintis, ar muzikoje tai nauja, ar nenauja. Tai visada gyva ir visada šiuolaikiška nepriklausomai nuo augalo rūšies inovatyvumo ar jo archaiškumo. Esu iš pagrindų poetinės, ne politinės ir ne poleminės sąmonės kūrėjas. Kasti šulinį juodžemyje man atrodo gerokai prasmingiau, nei sprogdinti fejerverkus paplūdimyje. Gyvybę suteikia sidabro žirklės ir elnias devyniaragis ties Kiškio Bažnyčia, o ne konceptualiai inkrustuotas Auksinis Liūtas Venecijoje.

– Esate minėjęs, kad mokslas vis tobulėja, o menas stovi vietoje, tik džiaugiasi naujais mokslo teikiamais privalumais. Kokios Jums mintys ateina tai apmąstant?

– Žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ (2020 m., 83 tomas) atspausdintas mano tekstas „Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika“, kurio pirmojo skyriaus pavadinime „(Harmoninė) Progresija (kvintų) ratu“ būtent ši mintis ir suglausta. Išmetus skliaustus atrodo, tarytum būtų aprašomas gerai temperuotas klavyras. Tačiau be žodžių skliaustuose tepalieka oksimoronas progresija ratu. Mintys apie meno ir mokslo skirtybes vidurkiškai lyg ir teisingos: šios dvi kūrybos rūšys laiko tiese juda skirtingai. Mokslo tiesė yra pilnai sutvarkyta, joje galioja ženklai „<“, „>“ bei „=“. O meno tiesė yra tokia, lyg ja judėtų skruzdė (olimpiadiniuose matematikos uždaviniuose tiese diskrečiais žingsniais judantis taškas neretai pateikiamas kaip šokinėjanti blusa): kiek skruzdė užmato naujybių pirmyn, tiek senybių pameta iš regėjimo.

Ir dar. Tarytum vidurkiškai viena klaida matematikos tekste sugriauna visą įrodymą, o viena klaida partitūroje muzikos kūrinio pilnai nesugadina. Bet dabar nebesu tikras ar tai galioja net ir vidurkiškai. Štai, matematikai Pierre de Fermat ir Carlas Gaussas dabartiniams profesionalams atrodo kaip majų piramidžių atradėjai Jukatane: kontūrus pamatė, iš aplinkos išdiferencijavo, bet visą kompleksą po akmenėlį jau kiti valė. Tačiau jei paskaitytume jų tekstus, pamatytume šiandien neįsivaizduojamą retorikos priemonių įvaldymą ir erudiciją. Na, o viena klaida partitūroje emociškai visą kūrinį net labai gali sugadinti.

Tad ten, kur mokslas ir technologijos iš principo viršija žmogaus vidines galimybes, tarkim, naujų medžiagų atradimas ir panaudojimas, tobulesni muzikos instrumentai, rūšiavimo, skaičiavimo ir paieškos algoritmai kompiuteryje, imunologija, skiepai ir garantuotas sveikesnis gyvenimas, ir taip toliau, ką visi puikiai žino, ten menas ir mokslas juda tiese teigiama kryptimi. Bet kur kompiuteris niekada neviršys žmogaus gebėjimų – asociatyvi ir kontekstuali atmintis, pastovus jos perkūrimas sapnuojant, empatija, pasąmonė ir beprasmybę įprasminančios nesąmonės – ten nei moksle, nei mene niekas nesikeičia.

Jei atmesti (tikiuosi, kiekvienam tik laikiną) priklausomybę nuo technologijų, visi išradimai ar atradimai – higiena, laikrodis, žemėlapis, raštas, fonografas – vienodai veikia ir meną, ir mokslą. Jie negrįžtamai pakeičia humanoidų smegenų architektūrą. Pakeičia, bet nesugadina.

– Ankstesniame interviu minėjote, jog dauguma žurnalo „Lietuvos muzikologija“ straipsnių daug svarbesni, esmingesni, gilesni nei dalis dažnai cituojamuose žurnaluose publikuojamų matematikų ir fizikų darbų. Ką dabar apie tai manote?

– Nebesu tuo tikras. Jau paminėtame straipsnyje žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ aptariu porą tekstų iš „Lietuvos muzikologijos“, būtent, Kamilės Rupeikaitės straipsnį apie muzikos instrumentus lietuviškuose Šventojo Rašto vertimuose ir Vitos Česnulevičiūtės – apie muzikos ir poezijos paraleles Nykos-Niliūno eilėraščiuose, dienoraščiuose. Panašus ir kitas jos straipsnis apie Vaičiūnaitės ir Bložės poeziją. Mane šie straipsniai paveikė, bet emociškai – itin skirtingai. Tad subjektyviai galiu vertinti konkrečius tekstus, tik neįdomu apie mokslą kalbėti abstrakčiai makaluojant rankomis, juo neįdomiau matyti kitą tą darant. Visas smalsumas sukyla ne mėtant visoje erdvėje ištirpdytus, todėl bereikšmius teiginius „bazinis matematinis raštingumas“, „raudonoji humanitarinių mokslų knyga“, „popsas ir vartotojiška visuomenė“ „technikos mokslo vystimosi vektorius“ ir t.t., o atkabinant į nežinios tinklą įstrigusį vieną, nors ir mažėliausią, bet gražų kabliuką. Pora pavyzdžių. Švedų vargonų meistras Danielis Strahle ir jo 1743 m. pasiūlytas beveik tobulas styginių su skirsniais instrumentų derinimas, kurį, padaręs matematinę klaidą, atmetė akademikas Jakobas Faggotas. Garbė meistrui buvo grąžinta tik muzikologo J. M. Barbour pastangomis XX a. viduryje. Arba štai: kaip lietuviška daina „Išeit, pareit jaunasis bernytis“ iš Rėzos rinkinio atsirado tarp 100 britų kompozitoriaus Granvillo Bantocko 1901 m. aranžuotų pasaulio liaudies dainų? Būtų įdomu sužinoti atsakymą. Tad jei ir yra ankstesnė mano nuomonė, paminėta Jūsų klausime, teisinga, geriau lyginti konkrečius straipsnius.

Tiesa, yra daug mokslinių tyrimų, kur pradžioje reikia daug įdirbio, išsilavinimo ir talento, bet toliau – tik amatininkystė. Tarkim, iššifruoti visas tarmių archyvo magnetines juostas; aprašyti visas Tauragės krašto senųjų palaidojimų įkapes; sukatologuoti unimoduliarines 26-o rango matematines gardeles ir t.t. Tokius darbus kažkas turi padaryti.

– Kaip vertintumėte matematikos ir muzikologijos kokybę Lietuvoje?

– Štai Telšių poeto Algirdo Stepono Dačkevičiaus eilėraštis:

Atsigręžia upė
už vingio
ir prašo:
„Sukalbėk rožinį
už mano pakrantes“.

Tiek jausmų, asociacijų, minčių, kontekstų tik penkiose eilutėse! Dabar į klausimą atsakysiu taip: kiekviename straipsnyje tarp 90% to, ką spausdina Lietuvos matematikai ir už ką gauna pinigus, talento ir vertės mažiau nei viename šiame eilėraštyje. Noriu, kad manęs tai nejaudintų. Bet jaudina ir neramina. Na, tesižino patys. Tai, aišku, neliečia 10% talentingos ir vertingos matematinės kūrybos. Tas pats ir literatūrologijoje, ir muzikologijoje.

– Esate išleidęs dvi kompaktines plokšteles – „Į sapnų ir burtų lauką“ 2011 metais ir „Užburtas laikas“ 2014 metais. Kaip galėtumėte apibūdinti muzikos leidybos patirtį?

– Keisčiausia ir labiausiai įsiminusi patirtis – psichoakustikos dėsnių galiojimas ir smegenų interpretacijų subjektyvumas. Man, kaip perfekcionistui, nebuvo lengva su garso režisieriumi suderinti skirtingų takelių lygmenis. Atrodė, to padaryti tobulai tiesiog neįmanoma. Paros metas, nuotaika, aparatūra (ne tik psichoakustikoje gerai žinomos Fletcher-Munson kreivės) – daug kas veikė nuomonę ir prioritetus.

Štai pavyzdys. Garso režisierius Arūnas Zujus atsiuntė vieno įrašo garso takelių sąrašą klausdamas, ką iš kur montuoti. Kelis kartus išklausius man pasirodė, kad penktame variante norimi taktai geriau skamba nei šeštame. Tik vėliau suvokiau, kad įvyko klaida: penktas bei šeštas variantai buvo identiški. O psichikai atrodė, kad vienas geresnis už kitą! Kitas pavyzdys: analitinės-sintetinės klausos ir kitų pojūčių fenomenas. Kai montuoji klipą iš gyvo koncerto, niekada neatrodo, kad balsas ir garsas tobulai sinchronizuoti. Bet pašaliniam stebėtojui, kuris nežino, kad vaizdas ir garsas įrašyti atskirai ir jiedu ką tik vienas kito atžvilgiu buvo stumdyti, viskas nuostabiai sinchroniška. Šie teoriškai šiaip žinoti fenomenai, susidūrus praktiškai, pareikalavo nemažai psichinių resursų.

– Kas lemia tai, jog Jūsų netraukia Mocarto muzika? Kokie jo kūrybos bruožai Jus atstumia?

– Šia tema ne kartą kalbėjau su bičiuliu ir artimu poetu Rimvydu Stankevičiumi. Dabar susiradau vieną jo mintį iš elektroninio laiško, kurią pacituosiu:

„Žinai, kaip tik šiandien užsidėjau jo vadinamąją 6-ąją simfoniją: viskas žydi ir kvepia, viskas žalia ir čiulba, po pievą su drugeliais dūksta angelai, Velykų varpai aidi aukštybėse… Galutinė gėrio pergalė. Įsivaizduoji, o Volfgangui dar tik vienuolika metų! Pakankamai, kad su savaisiais talentais gerai būtų įgudęs komponuoti ir tuo pat metu – pernelyg mažai, kad jame jau būtų sudygus tuštybė, nubudusios seksualinės aistros, ištikusios filosofinės kryžkelės ar tikėjimo krizės… Žodžiu, muzika – diktuota angelų, o tu sakai, kad prastai :)))“

Taip, anksčiau manęs netraukė Mocarto muzika. Vienos Staatsoper mačiau „Figaro vedybas“ ir „Don Žuaną“, bet kažkiek kankinausi. Prisipažinsiu, man kiek nuobodu klausytis ir Bacho muzikos. Net Bethoveno „Fidelijas“ sunkiai įtraukė. Bet dabar bijau būti kategoriškesnis. Ilgai maniau, jog Tolstojus neturi nei humoro, nei vidinės siautulystės. Bet brolis Audrius neseniai baigė skaityti „Karą ir taiką“ ir pareiškė, kad dar neskaitęs autoriaus, kuris taip gerai ir su tokia meile aprėptų visų žmonių tipus. Kartodavau dar ir maldelę, kad esu alergiškas Brahmsui, o visai neseniai keliskart su malonumu išklausiau jo 4-ąją simfoniją.

Teigiama, jog reikia vidinio paprastumo, ramumo ir kad tik su metais ateina meilė Mocartui. Taip, yra muzikos, kuri nėra itin sudėtinga technine prasme, bet yra tiesiog išmintinga. Tarkim, Šostakovičiaus 13-oji simfonija (mintį apie pastarosios išmintį pasiskolinau iš Kirilo Kondrašino), arba dano Louiso Glasso 2-osios simfonijos Adagio dalis. Branda, aiškumas ir paprastumas, atrodo, yra siekiamybė.

– Žavitės lietuviška ir rusiška muzikinėmis kultūromis. Kokį artumą jaučiate tarp jų?

– Puikus poetas ir muzikantas Viktoras Cojus dainavo: „kadangi tie, kurie prieš tuos, kurie prieš mus, vieni be mūsų nebesusitvarko“. Pritaikysiu šią formulę išsakydamas tokią mintį: šaipausi iš tų, kurie šaiposi iš sakančių „nemaišykime politikos ir kultūros“. Gal hunų invazijos į Europą metu lankininkystė ir buvo politika, kaip kad politika buvo senųjų slaviškų skolinių atsiradimas lietuvių kalboje ar baltiškųjų – suomių. Bet dabar niekam į galvą neateitų stiklą, Rėzos vokišką negelkatę ir žėglius, suomiškus burę bei laivą, visą skolintą-perskolintą terminiją pavadinti politika. Taip yra ir su Rusija – seku visas Navalno laidas, kas dieną po valandą ar daugiau klausau „Radio Svoboda“ (apie Jelcino epochą, terorizmą Rusijoje XIX a. pabaigoje ir pan.). Tačiau didžiulė alergija bet kokiam putiniškam fašizmui niekaip netrukdo išpažinti galutinę ir neskundžiamą meilę Rusijos civilizacijai.

Dažnai dėl to lieku nesuprastas, net turėjau aiškintis, kodėl Rusija, o ne Čekija ar Prancūzija? Sutrikau. Niekada negalvojau, kad viena meilės forma išeliminuoja kitą. Tad lygiai taip pat myliu ir Čekiją, ir Vengriją, ir Ispaniją. Tik meilė yra darbas, kuriam reikia ugnies bei pakurstymo. Tad labiau koncentruojuosi į tris muzikines kultūras: Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Danijos.

– Jus domina lituanistika rusų muzikoje. Galbūt galėtumėte pateikti to pavyzdžių?

– Lituanistika rusų muzikoje – lyg legato pedalas. Kaip ir ne apie mus veiksmas vyksta, o susijungia gaudesiai, net jei kontekstas nėra istorinis ar autentiškas. Na, ar nemalonu kirgizui, jog trys ministrai Pingas, Pangas ir Pongas jų tautybę pamini operoje „Turandot“? Manau, malonu. Daug yra galimų lituanistikos pjūvių muzikoje: istorinis, mitologinis, geografinis, literatūrinis, muzikinis. Lituanistika rusų muzikoje, manau, verta atskiros studijos.

Štai keletas to apsireiškimų vokalinėje muzikoje. Antrajame Igorio monologe (Borodino „Kunigaikštis Igoris“, monologas sukurtas apie 1875 m; iš Lamo klavyro, bet neįtrauktas į Rimskio-Korsakovo ir Glazunovo versiją) veiksmas vyksta 1185 m., ir kunigaikštis kaltina save: „Jūs, Mstislavai ir Romanai, ir anksčiau kariavote su poloviečiais, bijojo jūsų jotvingiai ir Lietuva, bet Jūs rusų pajėgų Kajaloje nekankinote!“. Originaliame epe „Sakmė apie Igorio žygį“ šiuos žodžius, gerokai išplėstus, priekaištingai sako Kijevo didysis kunigaikštis Sviatoslavas III.

Antrasis pavyzdys: lietuvių šokis Rimskio-Korsakovo operoje-balete „Mlada“. Priešingai nei rašoma sovietiniuose vadovėliuose („orkestruotė tiršta iki klampumo“), mano manymu, tai vienas originaliausių ir genialiausių kompozitoriaus kūrinių. Veiksmas vyksta IX a. Riugene. Dabar tai Vokietijos sala, anksčiau buvus apgyvendinta Elbės slavų. Kartą skaičiau vieno muzikologo komentarus, jog šio šokio melodika nieko bendra su lietuvišku melosu neturi. Chromatinė šokio dalis – taip, sutinku. Bet visą šokį persmelkiantis ostinatinis motyvas yra tipiškai lietuviškas.

Trečiasis pavyzdys: Musorgskio „Chovanščinoje“ Ivanas Chovanskis, užpykęs ant Vasilijaus Golicino, šaukia: „Žinai, kieno kraujas manyje? Gedimino kraujas! Ir todėl tavo įžeidinėjimų nepakęsiu, kunigaikšti!“ Tai istoriškai itin kuriozinis pasipuikavimas žinant tai, jog Galicinų giminė irgi yra Gediminaičiai!

– Esate išleidęs poezijos knygą, kurioje save įvardinate kaip „kompozitorių ir muzikologą“. Ar sąmoningai vengiate kūryboje sieti save su matematikos sritimi?

– Vėlgi, pacituosiu Cojų: „yra žmonių, kuriems teorema teisinga“. Aš suprantu, kad Giodelio nepilnumo, Čebotariovo tankio ar Brauerio nejudamo taško teoremos galioja visiems ir galioja absoliučiai. Bet kai kalbame apie sąmonę, net absoliutas nėra privalomas. Bartóko „Mikrokosmosas“ yra toks pat makrokosmosmas, kaip ir pati Visata. Bet vis tik tamsioji matematikos pusė slegia. Išties, yra tokių taip vadinamų Tiuringo mašinų su n būsenų, kurių generuojami įrašai juostelėje neturi jokios loginės struktūros ar dėsningumų. Tokios Tiuringo mašinos sustoja tik f(n) žingsnių, kur funkcijos f(n) iš esmės negalima matematiškai užrašyti, nes ji auga greičiau už bet kokią simboliais užrašomą funkciją. Kitaip tai prieštarautų Tiuringo sustojimo problemos (Turing Halting Problem) neišsprendžiamumui.

Bet ar būtina visą tai žinoti klausantis beribio skaidrumo „Parsifalio“ finalo ar „Chovanščinos“, kur tamsioji žemės jėga viršija visas keturias fizikinės gamtos jėgas? Tikrai nebūtina. Tad sąmoningai vengiu minėti matematiką ten, kur jos nėra. Geriau tevertina kiekvieną veiklą tos veiklos rėmuose.

Tebūna kiekviena iš žmogaus veiklų kaip archetipinė kaukė, be kurios gero meno nesukursi. Kitoje knygoje-poemoje (jau yra apie 170 puslapių iš planuojamų 400) net muziko profesijos neminėsiu. Bet muzikos tekstuose bus apsčiai.

– Kokie yra pagrindiniai būsimos knygos-poemos įkvėpimo šaltiniai?

– Lietuva. Čia bus ir antriniai atšvaitai to įspaudo, kurį paliko Venecijos svečio dainos operoje „Sadko“ motyvas apie dožą ir kasmetines jo sužadėtuves su Adrijos jūra; skandinavų mitologija ir Louisso Glasso 6-oji simfonija „Skyldingų gimimas“; „Nibelungų žiedas“; nemaža dalis tos pačios lituanistikos rusų muzikoje (vienas iš dvidešimties poemos skyrių vadinsis „Lietuviai šoka Radegasto šventykloje Riugeno saloje“).

Atskiras poetinių kvėpavimų šaltinis – lietuvių liaudies dainos. Žurnale „Acta Linguistica Lithuanica“ (2019, 81 tomas) buvo išspausdintas vienas šios poemos skyrius, skirtas Liudvikui Rėzai ir jo kūrybai. Į tekstą integraliai įsilieja daina „Vai kilo, kilo“ bei jotvingiškas sakinys iš Jeronimo Meletijaus užrašų „Kails poskails ains par antars“, kurį išmokau iš Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Iš jotvingių akmens“. O žurnale „Naujoji Romuva“ (2021, Nr. 1) išspausdintas kitas skyrius, kuriame svarbus posmas iš dainos „Vaikščiojo mergytė“ Juškų rinkinyje.

Tiesa, į poeziją liaudies dainos patenka be melodijos, kaip bendro tautosakos sluoksnio dalis. Yra knygoje kelios muzikos inspiruotos vietos, tačiau be paaiškinimų skaitytojas to net nepastebėtų. Vieną kartą apmąstydamas, koks gi siužetas būtų panašios jėgos ir religinės įkrovos, kaip kad „Chovanščinos“ istorija, Edvardo Gudavičiaus knygoje radau žinių apie Grigorijų Camblaką, rytų ortodoksą, kuris didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu 1414 m. dalyvavo Konstancos ekumeniniame susirinkime. Operos čia nebus, bet noriu šiai keistai istorijai skirti poemos skyrių.

– Esate minėjęs, jog muzikinės medžiagos eskizų pavidalu turite dar trims kompaktinėms plokštelėms. Apie ką jos?

– Vieną kompaktinę plokštelę, pavadinimu „Seniai prasmegusių dienų šokiai“, tikiuosi išleisti jau kitąmet. Ten – trys šokių siuitos, kol kas įgrotos kompiuterinio simfoninio orkestro. Esu dar sukūręs baletą „Užburta vieta“, bet jis egzistuoja tik aranžuočių ir eskizų pavidalu. Noriu ateityje pabaigti partitūrą kameriniam orkestrui ir išleisti studijinį albumą. Be šių kūrinių, dar nemažai visokių eskizų likę. Seniau klausiausi beveik vien operos ir lyg juokais, lyg rimtai prikūriau visokių atplaišų vaikiškai operai „Lobių sala“. Tęsti nebesiruošiau, nes pasirodė, kad viskas ten per daug naivu. Bet laikas apsisuka suvokus, jog naivume yra daug aidų iš nežinia kur, aidų, neužgožtų per didelio žinojimo. Nemažai geros medžiagos tuose eskizuose. Tokių nebaigtų (ar net nepradėtų) muzikinių sumanymų būta daug.

Apie 2006 m. vertėjai iš vengrų kalbos Modestai Liugaitei užsakiau Bartoko operos „Mėlynbarzdžio hercogo pilis“ libreto, kurio autorius Bela Balázs, vertimą. Pats galvojau rašyti operą pagal šį tekstą. Taip buvo paveikęs Bartóko šedevras (namie dar yra Emilio von Rezniceko operos „Riteris Mėlynbarzdis“ įrašas). Po kelių metų Modesta parašė, jog tą patį vertimą dar taisė ir siuntė Asmik Grigorian, kuri atlikusi Juditos vaidmenį ir prašiusi pažodinio vertimo. Pagal tą patį dviejų veikėjų modelį dar esu pasirašęs libretą operai „Didysis inkvizitorius“, kur sujungiami Dostojevskio ir Maceinos tekstai. Vėliau libretą trumpinau tam, kad simbolių skaičiumi susilygtų su Bartoko operos libretu. Bet be kelių melodijų, muzika niekur toliau nepajudėjo. Vėliau tos melodijos persikėlė į dainą „Kernavės kalnai“ (trečioji daina iš ciklo „Užburtos pilys“).

– Minite, jog kaip kompozitorius esate savikritiškas ir perfekcionistiškas. Kas tai lemia?

– Psichologai siūlo gyvenime vengti perfekcionizmo. Greičiausiai jie teisūs. Mene tai gerai žinoma problema, net žinomos specifinės jos variacijos. Pavyzdžiui, Bruknerio problema: kuklumas, neurotiškumas ir beatodairiška ambicija – nuostabus ir keistas rinkinys, derėjęs Brukneryje. Pasako štai trimitininkas, kad tokios kvintolės tiesiog nesugrojamos – Brukneris ir keičia. O po to pats nebežino, kuri iš kelių aštuntosios simfonijos versijų jam labiau patinka. Galima įsivaizduoti, kaip tada muzikologui ar dirigentui susigaudyti? Rimskis-Korsakovas dar gana jauno amžiaus sukūrė antrąją simfoniją. Vėliau, ilgai tobulinęsis fugoje ir kontrapunkte, simfoniją perrašė. Pagaliau atsisakė perteklinio sudėtingumo perrašydamas simfoniją trečiąkart.

Ne man skverbtis į šių dviejų genijų mintis. Galiu tik žavėtis ir link jų stiebtis. Bet tokio perfekcionizmo ir neryžtingumo pats turiu į valias. Tikriausiai čia vėl suveikia psichologija. Juk kartais ir literatūros, ir muzikos kūrinių naujos redakcijos iš šalies, iš kito laiko ir kitos sąmonės žvelgiant visai neatrodo kaip pagerinimai. Šis reiškinys daugumai kūrėjų, manau, yra pažįstamas. Štai, pirmą kartą mano dainą „Užburta pilis“ atliko Julija Karaliūnaitė. Tuomet kelios fortepijono partijos vietos pasirodė tokios nevykusios, jas pakeičiau. Bet pripratus prie naujo skambėjimo ir po pauzės paklausius seno, nevykusios vietos ima ir nustebina. Na, Bruknerio problema – visų žmogiškų dvejonių metempsichozė.

– Teigiate, jog „Orientalija“ iš S. Prokofjevo baleto „Pelenė“ ir abi Bajano dainos iš M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ pakerėjo taip, kad lydės Jus visą gyvenimą. Kuo Jums išsiskiria būtent šie kūriniai?

– Aš sapnuoju labai gausiai ir spalvotai, po daugybę filmukų kasnakt. Nubudimo momentais kartais ataidi kas nors iš gilios vaikystės. Taip vieną rytą prisiminiau prieš kokius 35 metus per radiją namuose skambėdavusią dainą „Vien tik mums (tu ateini lyg aušrinė)“. Tai Udo Anders daina, atliekama „Nerijos“ ansamblio. Tiek ilgesio ir švelnumo kiekvienas motyvas, iššokęs iš atminties, sukeldavo. Susiradau šią dainą ir, aišku, nusivyliau. Tampa aišku, jog vaikystės ar jaunystės ilgesys žmonėms kyla ne vien dėl buvusio gaivumo ir stipresnės sveikatos, bet dar ir todėl, kad mažiau žinojo nepagrindiniu protu ir daugiau – pagrindiniu (Dostojevskio terminai iš „Idioto“). Dabar klausydamasis šio kūrinio, negaliu pabėgti nuo suvokimo, jog štai čia – melodijos ornamentas, o ten – habaneros stilizacija, o ši vieta primena tą ar aną. O vaikystėje klausaisi be vertinimų, be palyginimų ar nuostatų. Prisipažinsiu, kad daugiausia laiko gyvenime ir praleidžiu ieškodamas balanso tarp tų dviejų protų, tarp žinojimo ir stebėjimo, tarp kūdikio Kūrėjo ir senolio Išminčiaus. Jūsų paminėti kūriniai man ir yra priminimas apie sąmonės gimimo mirksnį ir kaip svarbu laikui bėgant nuo to nenutolti.

– Save pristatote romantizmo epochos atstovu – tai laikotarpis, kurio ideologijoje buvo išaukštinamos emocijos, jausmai, intuicija, vidiniai išgyvenimai, individualumas. Pats minite, jog kuriant „viskas ateina iš patirties, estetikos, keistų pojūčių, eksperimentų, nuojautų, kažkokio pasąmoninio vedimo, nerimo ir ilgesio“. Kaip derinate intuicijos ir racionalumo pradus?

– Pilnai pritariu Sigito Gedos mintims apie Baranausko-Maironio poezijos santykį: „kai šalia pastatai Maironį, tai aiškiai matyti lyg tai būtų Baranauskas, tik… numelioruotas“. Lygiai taip pat girdžiu, kai palyginu Baranausko ir Naujalio giesmes. Antrasis atliko bažnytinės muzikos reformą Lietuvoje, išmokė mus dainuoti Palestriną ir Orlandą di Lassą. Labai mokytas. Bet pirmasis – tolimos šiaurinės religijos reliktas. Nes kas gi yra giesmė „Širdį man Lietuva kaip replėm suspaudė“? Kosmosas. Todėl tikri romantikai man yra tie, kurie mokosi muziko amato, bet gaudo virpesius ir pamena neaišku ką, iš neaišku kur. To atminti jau beveik neįmanoma XX ir XXI amžiuje. Bet, vis tik, įmanoma. Atminė Gruodis, atminė Čiurlionis. Kutavičius, Bajoras. Giesmių kūrėjas, poetas, matematikas, kalbininkas, vertėjas, dvasininkas, fiziškai labai tvirtas žmogus Baranauskas yra puikus pavyzdys, kad balansas galimas ne tik tarp dviejų Jūsų paminėtų pradų – jis galimas tarp visko.

– Rašėte, jog tik du kompozitorius priimate besąlygiškai: N. Rimskį-Korsakovą ir M. Musorgskį. Kokios sąlygos kitiems kompozitoriams?

– Iš tiesų tai yra labai intuityvu, nes besąlygiška meilė jų muzikai yra tik pasekmė; priežastis – asmenybės atitiktys. Iš daug ko galiu spręsti, jog su Rimskiu-Korsakovu mes esame itin artimi asmenybės tipai. Su Musorgskiu, nors kiek tolėliau, labai panašiai – jo jautrumas istorijai, melancholija, liūdnas, bet bekompromisis humanizmas. Tokiu pjūviu nemažai kūrėjų artimi: Ralphas Vaughan Williamsas, Louis Glassas, Bruckneris, Bartokas. Išreikštinai ekstravertiškų kūrėjų priimti negaliu. O Darmštadto mokyklos muzikiniam autizmui net jaučiu alergiją. Gerai, kad Boulezas dirigavo Bartóką ar Janačeką. Bet tokie jo teiginiai, kaip „Šostakovičius – tai kelis kartus gerai nusunktas Maleris“ gerokai atitolina tą laiką, kada norėsis paties vertintojo paklausyti.

– Sakote, kad N. A. Rimskį-Korsakovą laikote savo sielos Broliu, nes sutampa jūsų asmenybės, jautrumas.

– 2007 metais lankiausi Sankt-Peterburge, Zagorodny prospekte esančiame kompozitoriaus bute-muziejuje. Net leido pagroti fortepijonu, prie kurio klavišų lietėsi Rachmaninovas, Skriabinas, Stravinskis, Liadovas, Glazunovas (kai Korsakovai į butą įsikėlė, Musorgskis ir Borodinas jau buvo mirę). Norėjau pagroti jau minėtą „Lietuvių šokį“ iš „Mlados“, bet iš jaudulio pamiršau ir tonaciją.

– Kaip N. A. Rimskio-Korsakovo muzika paveikė Jus?

– Per daug neišsiplėsiu. Tepasakysiu, kaip Rimskis-Korsakovas paveikė kelionių geografiją. Gyvendamas Notingeme, vykau į Covent Gardeną žiūrėti „Parsifalio“. Gyvendamas Vokietijoje, važiavau į Wuppertalį, Duisburgą ir Esseną, ar čia pat Bonoje žiūrėjau „Tristaną ir Izoldą“, „Pelėją ir Melizandę“, Dvoržako „Undinę“, tris Hindemitho operas. Šveicarijoje su broliu iš Lozanos vykome į Ženevą dėl kito „Parsifalio“ pastatymo (beje, iš visų matytų, labiausiai patiko Marijos teatro atvežtas į LNOBT), o pačioje Lozanoje – Haendelio „Julijų Cezarį Egipte“. Vienoje per metus gal 25 kartus ėjau į Staatsoper. Bet į kitą šalį, ne tą, kur tuo metu gyventa, dėl operos vykau tris kartus, ir visus – dėl Rimskio-Korsakovo. 2009 m. į Maastrichtą – žiūrėti olandų kalba dainuojamos „Pasakos apie Carą Saltaną“, 2003 m. į Maskvos Didįjį teatrą – „Caro sužadėtinės“ „Snieguolės“ ir „Auksinio gaidelio“, 2017 m. į Maskvą, Pokrovskio teatrą – „Servilijos“.

Aišku, jei dabar gyvenčiau Anglijoje, labiau nerčiau į britų Romantizmą: žavi Vaughan Williamso operos, ypač „Hugh the Drover“. Ieškočiau ar aplink kur nerodo Fredericko Delijaus „Koangos“, ar Granvillo Bantocko „Moters-ruonės“. Jei dabar gyvenčiau Vokietijos šiaurėje, dairyčiausi ar Danijoje nerodo Hakøno Borreseno „Karališko svečio“, Ruedo Langgarrdo „Antikristo“, ar nestato Ludolfo Nielseno oratorijos „Babelio bokštas“, baleto „Lakšmė“.

– Kokie Jūsų, kaip kompozitoriaus, ateities planai?

– Neseniai aranžavau savo keturių dainų ciklą „Valpurgijos naktis“ smuikui, violončelei, fortepijonui ir dainininkui. Gegužę šį ciklą atliks Kostas Smoriginas jaunesnysis ir Kauno fortepijoninis trio. Esu pradėjęs ir kitų dainų perdirbimus keistesnėms sudėtims, nes kartais kompozicijos melodija, harmonija ir tematika savaime prašosi specifinės instrumentuotės. Tarkim, perrašiau dainą „Aigrado miesto vadavimas“ fortepijonui, trombonui, trimitui ir dainininkui. Vienas mano dainų ciklas trimitui, fortepijonui ir mecosopranui jau ne kartą atliktas JAV; šiais metais, vasario 7 d. skambėjo Alabamos valstijoje. Tokios mažiau standartinės sudėtys, jei muzika užkabina, yra paklausesnės, nes bibliotekoje IMSLP (International Music Score Library Project) konkretūs atlikėjai ieško gaidų specifiniams ansambliams, sau ir savo scenos partneriams. Ši kūrybos kryptis man atrodo labai perspektyvi.

– Dėkoju už pokalbį!

 
 
    Atgal...