2021-07-28 Ričardas Šileika. Apžvalgos ir įžvalgos: Anykščiai / Vasaros akademija
Kultūros svetainė www.menobangos.lt 2021 m. liepos 26-ąją paskelbė rašytojo Ričardo Šileikos įspūdžius iš Lietuvos rašytojų sąjungos Vasaros akademijos Anykščiuose.
Kažin, ar kiekvienas, kirtęs Šventąją per vyskupo Antano Baranausko tiltą, ar kiekvienas įvažiavusysis į Jono Biliūno gatvę, pastebi išsyk kairėje sėdinčiojo Antano Vienuolio paminklą? Taip, skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus. O šių metų liepos pradžioje, ok, aromatingiausiai žydėjo tąjį Vienuolį iš užnugario juosiančios liepos! Čia ir nufotografavau anykštėną rašytoją Rimantą Vanagą su raštingąja jaunuomene.
Galbūt Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejaus archyve, galbūt Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto segtuve, galbūt Maironio lietuvių literatūros muziejaus stalčiuje po keliolikos ar keliasdešimt metų uolus literatūros knislius atkapstys šią nuotrauką su pieštuku užrašytomis pavardėmis nugarinėje pusėje.
Deja ir deja, jos niekas ir niekur neras, nes jos paprasčiausiai nebus. Nes ji skaitmeninė, nes ji pamestinė. Niekas jos net nesuuos tolimiausiuose serverių kampučiuose ar „nuplaukusiuose“ skaitmeniniuose debesyse.
Ir ką? Šitos fotografijos niekas nepatirs kaip atminties. Nes dabarties fotografavimai yra skirti greitai užmarščiai. Ar šitas veidas yra mano? Ar šalia esantys man buvo pažįstami?
Juolab, kad fotografuojamieji nepatiria atminties fenomeno. Tik fotografuojantysis – dar net nespustelėjęs fotoaparato užrakto mygtuko – jau regi, jau žino, jau „turi“. Būdamas šiapus kadro, tai yra likdamas nematomiausias, jis iš tikrųjų šiame akimirkos paveiksle yra labiausiai.
O juk būtent atmintis yra riebiausia medžiaga literatūrai. Atmintis, kurią kiekvienas patyrė per jausmus ir per įvykius. Atmintis, kurią „perėmėme“ iš kitų (antrinių) šaltinių. Visgi istorinė atmintis – tai viena melagingiausių sričių. Taipgi religinė atmintis – irgi viena melagingiausių sričių. Galop visa literatūra ir visas menas yra slėpynės ir gaudynės. Anot Gintaro Grajausko, autoriaus reikalas taip autentiškai sumeluoti, kad tuo būtų patikėta.
Rašytojų sąjungos rengiama 2021-ųjų „Vasaros akademija“ Anykščių mieste įsikūrė antrąmet. Tuose pačiuose jaukiuose „Nykščio namuose“, nuo kurių tik keliasdešimt mostų iki Liudiškių kalvos, o ten gi užakmenuotas / užbarikaduotas Jono Biliūno kapas. Ūksmingose prieigose aukštaičiai kurmiai kiloja smėlingus savo kalnagūbriukus, saulėtose prieigose sodriai sirpsta žemuogės.
Na, o į prekybos centrą, į kavinę, į biblioteką, į bažnyčią einama / eita K. Ladigos gatve. Kazys Ladiga (1893–1941) – kariškis generolas, laisvės gynėjas, politinis kalinys, sušaudytas sovietų kalėjime Rusijoje. Toje pačioje K. Ladigos gatvėje stabteliu prie namo prikaltos atminimo lentos, liudijančios, kad čia gyvenęs fotometraštininkas Izidorius Girčys. Jis fiksuodavo miesto įvykius ir renginius, buvo laikomas asmeniniu rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko fotografu. Prisimenantys liudija, kad vaikiščiai jo prisibijodavę. Prisimenantys tikina, manę, jog jis fotografuodavo tuščiomis, be fotojuostelės.
Kokia didi nauda, kad Anykščiai turi Rimantą Vanagą! Lygiai kaip džiaugsmas Vanagui, kad jis turi Anykščius, Šventąją ir Žvejų gatvę! Kūrybingoji jaunuomenė galbūt ligi šiolei ir nebuvo girdėjusi tokio rašytojo. Ir neskaičiusi jo knygų. Taigi susidomėjėliai te atskleidžia šį internetinį žiniuonį https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=401, te žvilgteli, ką ten ir kaip ten.
Jauniesiems akademininkams Rimantas išpasakojo verslaus malūnininko Jono Karvelio ir jo žmonos, garsios dainininkės Onos Zabielaitės-Karvelienės meilės istoriją. Čia, beveik ant upės kranto, kur dabar iš naujo perstatomas J. Karvelio namas. Kur jau ne, ir man apatinė lūpa vipte atvipo, nes Rimantas pasiutusiai liežuvingas pasakorius. Kitądien jisai sukvietė jaunuosius prie iki šiol išlikusio Šepšelio Rapoporto raudonplyčio pastato, ant kurios sienos įmažinti anykštėnių žydžių Miriam Gross-Libenson ir prieš aštuoniasdešimt metų nužudytos jos jaunesniosios sesers Sulamitos veidai.
Anykščių žodiniais istoriniais takais išradingai ir iškalbingai suvedžiojo kraštotyrininkas, istorikas, žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius (apie jį https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=187). Jis taip pat Pasaulio anykštėnų bendrijos interneto svetainės www.anykstenai.lt administratorius, išsamių ir unikalių žinynų – anykštėnų biografijų ir krašto vietovių – sudarytojas, daugiažiniškas pildytojas.
Jaukutėle Šaltinio gatvele, vingiuojančia podraug su Šaltupio upeliu, prieinamas žaliai teptas šimtametis medinis namelaitis su gėlingu sodeliu. Mano akis pirmu ypu patraukia pentiniai ir darželinės blizgės. Karštaorę savaitę visus ypač malonina vidaus gaivi vėsa. Susispietę tiesiog ant grindų jaunieji imliai klausėsi rašytojos Gintarės Adomaitytės sodriai ir detališkai atgarsinamos, atbalsinamos Bronės Buivydaitės gyvenimo ir kūrybos istorijos.
O ką istorijos „daro“ su klausytojais? Manytina, iššaukia jausmus, juose klausytojas at(si)liepia, mėgaujasi tais nutikimų vinguriais, arba bodisi, pervarto, persvarsto. Priima ar atmeta. Tikėtina, istorijos tam tikrais fragmentais į(si)rašomos į kitus, jau nuosavuose archyvuose esančius audinių klodus. Kiek ko atsimins, kiek kaip įsirėš į klausančiųjų kietuosius diskus? Tiek, kiek svarbos ir dėmesio sutelkė pasakojantysis, kiek įdomaus, sau tapatinamo sugriebė adresatų ausys.
Ok, tai itin vertingas koziris – supažinti ir apvaikščioti miestą, kuriame – net savaitę! – gyveni, miegi, valgai, kvėpuoji. Po tokių nuoseklių ekskursijų ir ekskursų drąsiai valia girtis – buvau ir žinau. Net suanykštėjau!
Kiek jaunam žmogui reikia mokytojo? Kiek (ati)duodantis mokytojas gauna pats? Kiek naujažinių priimantysis pri(si)ima? Kiek ir kaip tai keičia mąstyseną, vokimą?
Iš mokytojo man baisu vieno. Kad jis protingauja / postringauja labiau iš prisiskaitytų formų ir pavidalų, bet ne iš širdies, ne iš vidinio žinojimo ir patyrimo. Man nepatinka mokytojas karys. Man nepatinka mokytojas kontrolierius. Man nepatinka mokytojas (iš)kalikas.
Geriausios mokyklos, labiausios akademijos yra tos, kuriose nerašomi pažymiai, kur nereikia laikyti egzaminų ir įskaitų. Kur gyvuoja laisvas pasirinkimas. Kur pateikiami margi požiūriai, išbandomi įvairiausi skoniai, kur nuomonė suprantama ir priimama tik kaip nuomonė (kurią suformavo kitos išankstinės, dėl tam tikrų priežasčių (pa)tikusios nuomonės). Kuriose pasiimi tiek, kiek šiuo dabarties suvokimo metu gebi ir jėgi. Kur nereikia aikčioti, žagsėti ir šniurpsoti, kęsti pamokų ar lekcijų. Kur nėra (į)vertinimų, nes vertinimai, lyginimai (o tai iš esmės yra aukštinimai ir žeminimai) yra humanistinė priespauda ir etinis / moralinis terorizmas.
Tokia akademija aš laikau jaunųjų filologų „Vasaros akademiją“, kurią dar du tūkstančiais ketvirtaisiais inicijavo rašytoja Birutė Jonuškaitė. Ir didis gėris, kad šisai vyksmas trumparegiškai neapibrėžtas vien tik verbalinės kreidos ratu. Juk literatūra „daroma“ iš margiausių gyvenimo ingredientų. Todėl vertybė ir dar kartą vertybė yra tai, kad dalytis savo turtais ir išmonėmis kviečiami ir kitažanrių menų žinovai.
Taigi ir šiųmetėje „Vasaros akademijoje“ apsčios naudos teikė (be jau tekste paminėtųjų!) vargonininkas, kompozitorius Vilimas Norkūnas, kino tyrėjas Narius Kairys, rašytoja ir edukatorė Ilona Ežerinytė, aktorė ir rašytoja Birutė Mar, literatūros tyrėja Imelda Vedrickaitė, fotografas Ričardas Šileika.
P. S. Širdis suvirpuliavo, sualmėjo ir susalo, kai „Vasaros akademijos“ gyvenvietėn „Nykščio namai“ įžengė Viešpaties žolininkė Vijoleta Vanagienė! Su įstabiausiai kerinčiais gėliažolių bukietais. Ir įteikė juos šios jaunųjų filologų stovyklos spiritus movens Birutei Jonuškaitei ir rašytojai Gintarei Adomaitytei.
P. P. S. Paskutiniausią „Vasaros akademijos“ (sekmadienio) rytą paniopstom įvirtęs Rimantas Vanagas džiaugėsi ir mosavo tik ką iš spaustuvės sulaukta savo naujaknyge mėlynutėliu viršeliu „Anykščių dantiraštis“.
P. P. P. S. Jau po vidurdienio Narius Kairys ir Ričardas Šileika kavinėje „Lojantis katinas“ neskubriai gurkšnojo atsisveikinimo su Anykščiais dvigubus espreso.
P. P. P. P. S. Manęs, grįžusiojo Vilniun, paštadėžėje laukė bičiulės poetės Dianos Paklonskaitės atvirlaiškis. Sieninis plėšomas kalendorius tebeskelbė starto dieną – birželio dvidešimt aštuntąją. Paliktos duonos riekės, ėėė, virtusios į kaulaskiltes. O ant palangės – kone sprindžio, kone sprindžio ūgio imbiero žaliadaigis!
Balandžio 27-ąją, šeštadienį, 11 val. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buriasi kraštotyrininkai, lygiai 12 metų tęsiantys tradicinius sambūrius „Draugaukime-bendraukime-bendradarbiaukime“. Šio pavasario sambūrio programoje – pranešimai genealoginių tyrimų bei asmeninių bibliotekų klausimais, naujausios bičiulio kraštotyrininko Broniaus Šablevičiaus knygos pristatymas ir malonus pasibuvimas kartu.
Balandžio 13-ąją, šeštadienį, Anykščių meno mokykla švęs 30-metį. Ta proga: 12 val. Meno mokyklos Dailės skyriuje (K. Ladigos g. 3) – paroda „Ar čia aš piešiau???“ ir susitikimas su mokytojais; 13 val. – susitikimas su Arūnu Vilkončiumi dailės mokyklos muziejinėje ekspozicijoje (J. Biliūno g. 21); 17 val. – parodos, skirtos mokyklos trisdešimtmečiui ir Anykščių menų inkubatoriaus dešimtmečiui, atidarymas Anykščių menų inkubatoriuje (J. Biliūno g. 53).
Nuo kovo 29 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre atidaryta Teklės Grinienės (1919–2014) tapybos ir piešinių paroda. Naujuosiuose Elmininkuose (Anykščių r.) gyvenusi ir kūrusi liaudies menininkė personalinėje parodoje Anykščiuose pristatoma pirmą kartą. Parodos pristatymas – balandžio 8 d. 17 val. 30 min., paroda veiks iki balandžio 29-osios.
Kovo 26 d., antradienį, 13 val. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo III rūmų parodų galerijoje atidaroma anykštėno fotomenininko Jono Junevičiaus fotografijų paroda „Anykščių kvarcinio smėlio raštai“. Parodą organizuoja Seimo narys Tomas Tomilinas, ji veiks iki balandžio 8 d.
Kovo 15 d. 16 val. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, rengiamos dviejų knygų sutiktuvės. Renginio dalyvių laukia rašytojo Rimanto Povilo Vanago knygoje „Iš vieno grumsto“ aprašytos keturių žydų literatų istorijos ir jų kūrybos pristatymas. Savo leidinyje R. P. Vanagas pirmą kartą apčiuopia Anykščiuose gimusių, su mūsų kraštu susijusių autorių: Miriam Libenson, Rudolfo Baraniko, Solomono Barucho Komaiko ir Cecilo Helmano literatūrinį palikimą ir taip praplečia Anykščių literatūrinės tapatybės vaizdą bei supratimą. Kraštotyrininkės Angelės Dūdienės knygos „(Ne)pamiršti“ dėka atrasime Kurklių žydų gyvenimo mozaiką, prisiminsime sudėtingo laikmečio džiaugsmus ir vargus. Renginį moderuos istorikas, habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, dalyvaus knygų autoriai.
2024 m. vasario 10 d. 12 val. kviečiame į Anykščių krašto tautodailės parodos atidarymą Koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre (Vilniaus g. 36, Anykščiai). Parodą pristatys dailininkė keramikė Skaidrė Račkaitytė, koncertuos Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos moksleiviai. Paroda veiks iki kovo 26 dienos.
ANYKŠČIŲ ŠVIETIMAS INTERNETE (nuorodų katalogas)
Naujienos
