Penktuose www.15min.lt knygos rinkimuose geriausia negrožine lietuvių autoriaus knyga tapo istoriko Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“). 15min.lt siūlo atidžiau pažvelgti į šį kūrinį.

15min skaitytojai išrinko penkias geriausias knygas šioje kategorijoje. Daugiausia jų balsų – 23 proc. – būtent ir surinko N. Černiausko kūrinys. Galiausiai susumavus skaitytojų ir rinkimų komisijos balsus paaiškėjo, kad ši knyga ir tapo geriausia šių metų 15min knygos rinkimų negrožine lietuvių autoriaus knyga.

Vos pasirodžius N. Černiausko knygai, daug apie ją kalbėta radijo bei televizijos laidose, socialiniuose tinkluose. Regis, kad šios knygos kur nors neišvysti buvo tiesiog neįmanoma.

Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas. Šalia žmonių kasdienybės aktualijų istorijas N. Černiauskas kalba apie tai, kaip 1940-ųjų birželį prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link.

Kaip apie knygą sako literatūros apžvalgininkas, 15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas A. Ožalas, knygai pasirodžius lietuvių skaitytojai daug kalbėjo ir diskutavo tiek apie tai, kokia Lietuva buvo karo priešaušryje, tiek apie tai, kokias istorijos paraleles galima atrasti su pasakojimo apie to meto Lietuvą ir šiais laikais.

„N. Černiauskas apie lemtingus 1940-uosius rašo pateikdamas platų panoraminį vaizdą, pažvelgdamas, kaip gyveno to laiko žmonės, kokios buvo nuotaikos, į to laiko įvykius jis siekė pažiūrėti iš skirtingų sluoksnių, profesijų žmonių perspektyvų, taip mūsų akyse lipdydamas to laiko Lietuvos paveikslą.

Autorius užčiuopia to laiko socialines problemas, politines nuotaikas, kai kas iš to laikotarpio gana smarkiai primena ir tai, su kuo gyvename ir dabartinėje Lietuvoje.

Pats istorikas teigia, kad jam1940-ieji buvo ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės zenitas, Lietuva pasirodė pasiruošusi modernėti įvairiose srityse, tai buvo pradžios kelias, kurį, deja, nutraukė karas ir okupacija. Metai, kurių įvykius iš šio laiko perspektyvos taip sudėtinga vertinti, čia mums atsiskleidžia pačių tuomet gyvenusių žmonių akimis, autoriui sudėliojant esminius štrichus ir kontekstus“, – apie knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kalba 15min.lt knygos rinkimų ekspertų komisijos narys.

Literatūrologė Jūratė Čerškutė apie šią knygą sakė: „Neabejotinai viena skaitymui pagaviausių, smalsumą ir vaizduotę žadinančių 2021 metų lietuvių negrožinės literatūros knygų. Istoriko Norberto Černiausko mokslinė studija apie nepriklausomos Lietuvos zenitą ir paskutiniuosius gyvavimo mėnesius dėl savo optimistinio tono ir literatūriniu įkvėpimu išguldyto teksto gali (o gal net ir turėtų) būti skaitoma kaip įdomiausias romanas.

Tai išmoningai istoriko žvilgsniu sukomponuota dokumentinė tarpukario laisvos ir augančios Lietuvos gyvenimo rekonstrukcija. Iš gausių šaltinių atkurdamas kasdieninį, asmeninį, visuomeninį, politinį ir pilietinį gyvenimą 1940-ųjų Lietuvoje, Černiauskas parodo žmones ir valstybę, dirbančius, kuriančius ir svajojančius, vis dar savarankiškus, bet jau traukiamus į istorijos negandų verpetą.“

Kokia buvo 1940-ųjų vasara?

Kaip rašoma kūrinio anotacijoje, ši knyga pasakoja apie dvi 1940-ųjų birželio savaites Lietuvos žmonių ir jaunos valstybės gyvenime. Skaitytojo laukia susitikimai su daugybe to meto asmenybių ir įspūdinga įvykių, planų, darbų
kronika.

Kaip rašoma knygoje, 1940 metų vasara prasidėjo neatsigavus nuo stingdančių praėjusios žiemos šalčių patyrimų. Malkas žiemai suskubta ruošti dar vasarą. Jau nuo birželio 1 d. valstybinis radiofonas ėmė transliuoti vasaros programą. Mokytojai su mokiniais pažinimo tikslais pasklido po gimtąjį kraštą. Ką tik atgautas Vilnius tapo geidžiamiausia ekskursantų kryptimi.

Vyriausybė patvirtino didžiausią metinį biudžetą. Bažnyčia su nerimu laukė didžiausios planuojamos reformos – civilinės santuokos įteisinimo. Sveikatos srityje vyko svarbios pertvarkos, turėjusios pagerinti akušerių pranašumą kovoje su „bobutėmis“. Kaimo žmonėms artėjo vienas sunkiausių ir svarbiausių darbų – mėšlavežis. Po šalį sklido įvairiausi gandai, kino teatrų repertuarą ir laikraščių turinį užpildė karo kronikos.

Rūpėjusi tema

Pats knygos autorius, istorikas N. Černiauskas sako, kad jam labai rūpėjo 1940-ųjų metų Lietuvos tema.

„Prieš pat knygos parašymą pradėjau galvoti, kad pernelyg daug kalbame apie procesus, geopolitinius žaidimus, bet nematome žmonių, kurie gyveno tais 1940 metais. Ar ji įkalinta trijų ultimatumų, ar ji jaučia geopolitinius sprendimus?“, – šių metų birželį vykusiame knygos pristatyme kalbėjo autorius.

Ši knyga, pasak N. Černiausko, skirtingai nei ankstesnės, kalba ne apie procesus ar geopolitinius žaidimus, bet apie žmones ir jų gyvenimą. Knygoje prabyla rašytojai, menininkai, diplomatai, mokslininkai, to meto šviesuoliai: Vincas Mykolaitis-Putinas, Halina Kairiūkštytė, Barbora Didžiokienė, Jurgis Savickis, Henrikas Nagys, Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Pranciškus Baltrus Šivickis, Unė Babickaitė, Antanas Pauliukas.

Istorikas, paklaustas, kuris jo knygoje minimas personažas tapo atspirties tašku visam pasakojimui, sakė, kad kad tokių įsimintinų personažų buvo ne vienas. Štai ką jis šia tema kalbėjo knygos pristatyme:

„Aš galvojau, kad Čipkus bus pagrindinis veikėjas, bet tai būtų pernelyg paprasta... Taip, tai mano mylimas Alfūnia (Alfonsas Nyka-Niliūnas – 15min.lt). Kunigas Pauliukas – mano herojus. Pasirodo, kad ir čia susirinkę jo gerbėjai. Apie jį taip pat visi kalba. Tad šių metų pradžioje susipažinau su menotyrininke Galina Kairiūkštytė. Pirmą kartą skaičiau tokius egodokumentus, kad nežinojau, ką su jais daryti.“

Kaip sako leidykla, skaitytojas šią knygą galės smagiai palyginti su F. Illieso „1913. Šimtmečio vasara“ – pastarasis kūrinys buvo tiesioginis įkvėpimo šaltinis.

Tuo metu istorikas N. Černiauskas prisipažįsta, rengdamas šią knygą jis surinko labai daug medžiagos. „Aš išsiknaisiojau viską, ką buvau surinkęs nuo trečiojo kurso. Turint laiko žiūrėti į tai, pradedi galvoti, kas už to slypi. Tai buvo reali šaltinių interpretavimo praktika. Buvo ir XXI a. knygnešystės. Net negaliu atskleisti, kaip tą dariau, nes žmonės gautų baudą“, – sakė jis.

Šių dienų problemos

Knygos pristatyme vasaros pradžioje dalyvavusi istorikė Marija Drėmaitė sakė, kad šioje N. Černiausko knygoje aprašomos problemos esą panašios į šių dienų. Tarpukariu taip pat buvo norima ginti šeimą nuo bandymų šalia bažnytinės įteisinti civilinę santuoką.

Tuo metu istorikas Arūnas Streikus kalbėjo apie taiklų paskutinį knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ skyrių: „Paskutinis knygos skyrius man pasirodė labai taiklus. Juk iš tiesų 1938 metai buvo laikas, kai į gyvenimą išėjo pirmoji karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje. Tai intensyvaus kartų keitimosi laikas literatūroje ir menuose. Taip pat valstybės tarnyboje ir versluose, kariuomenėje ir bažnyčioje.“

Ne vienos knygos autorius, istorikas Tomas Vaiseta atkreipia dėmesį, kad N. Černiausko knyga yra mokslinė, ko galbūt daugelis skaitytojų nepastebėjo: „Nustebsite sužinoję, kad ji yra mokslinė. To nesuprasite iki pat paskutiniojo skyriaus. Ji turi metodą ir prieigą. Pagal metodą N. Černiauskas yra sliekiukas. Vienoje tinklalaidėje jis gyrėsi, kokie iš tiesų jo įkvėpimo šaltiniai. Bet manau, kad jo tikrasis įkvėpimas yra sliekiukas iš knygos „Ką žmonės dirba visą dieną.“

Publikacija parengta remiantis Monikos Bertašiūtės-Čiužienės tekstu, publikuotu 15min.lt, leidyklos „Aukso žuvys“ skelbta informacija apie knygą