Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2022-03-01   Atsisakiusi pasirašyti nuosprendį: „Už Lietuvą aš kovojau, Tėvynės neišdaviau…“ Laisvės kovotoja Prima Bučytė-Petrylienė
 
 

2022 m. vasario 24 d. interneto portalas www.bernardinai.lt paskelbė Kosto Kajėno ir Rasos Baškienės pasakojimą apie legendinę anykštėnę, Anykščių rajono garbės pilietę Primą PETRYLIENĘ.

Prima Bučytė su broliais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Prima Bučytė su broliais. Asmeninio archyvo nuotrauka

1950-ųjų vasario 16-ąją Anykščių miestas pražydo trispalvėmis. Šimtai vėliavėlių plazdėjo medžiuose, netgi prie NKVD pastato, ant kurio buvo išklijuoti atsišaukimai, didžiulė vėliava kabojo geležinkelio stotyje. Būriai žmonių išėjo į gatves, moterys verkė. Atsibudę saugumiečiai davė pylos tiems, kurie turėjo saugoti, o vėliau ėmėsi šios akcijos kaltininkų paieškos.

Jau vasario 18-ąją buvo suimti Anykščių gimnazijos moksleiviai, priklausę pogrindinei „Vienybės“ sąjungai, talkinusiai Anykščių Algimanto apygardos partizanų štabui. Saugumiečiai pabeldė ir į Primos Bučytės bei jos brolio Algio nuomojamo buto duris…

1929 m. liepos 17 d. gimusi Prima augo penkių vaikų šeimoje. Anksti mirus tėvui, vaikus augino mama. „Augome sunkiai, bet buvome laimingi…“ – prisimena Prima. Namuose netrūko spaudos, vaikai mylėjo savo mokytojus, auklėjusius juos patriotine dvasia. „Jie mus ir išvedė į gyvenimą…“ – sako Prima. 1940 metų sovietų okupacija sukrėtė žmones, prasidėjo agitacija „nuo bačkos“. 1941-ųjų trėmimai, kurių metu buvo išvežti keli mylimi mokytojai, labai sujaudino vaikus.

„Kai prasidėjo okupacinis laikotarpis 1944 metais, visi jauni vyrai nenorėjo eiti į frontą, nenorėjo kariauti svetimame krašte. Kaimo žmonės turėjo padėti savo kaimynams, savo pažįstamiems, giminėms, broliams. Mūsų gimnazijoje įsikūrė pogrindžio organizacija. Mes, jos dalyviai, palaikėme ryšį su Algimanto apygardos partizanų štabu, kurio vadas buvo palikęs gimnaziją moksleivis, pravarde Dūmas. Su juo palaikėme ryšį, gaudavome mašinėle išspausdintų žinių, proklamacijų. Tuomet buvome vienuoliktokai, rašėme į spaudą, perduodavome žinių partizanams, o jie jas išspausdindavo, o mes platindavome tas žinias po rajoną, turėjome užduočių“, – pasakoja Prima.

Prima Bučytė-Petrylienė. Kosto Kajėno nuotrauka

Prima Bučytė-Petrylienė. Kosto Kajėno nuotrauka

„Prieš 1950-ųjų vasario 16-ąją gavome užduotį papuošti trispalvėmis Anykščių miestą. Tam ruošėmės ilgai, trispalvių nebuvo kaip dabar. Dažėme medžiagą, siuvome vėliavėles, o išvakarėse pasiskirstėme teritorijomis ir išpuošėme pagrindinę gatvę, stotį, o prie NKVD būstinės užklijavome proklamacijas, medžiuose (ir dabar jų ten dar yra) iškėlėme vėliavėles, – pasakoja laisvės kovotoja. – Ir kaip jie pramiegojo? Rytą atsikėlę pamatė, tada ėmėsi darbo. Nieko jie nebūtų susekę, jei nebūtų buvę tarp mūsų išdaviko. Vienas buvo infiltruotas sekti. Po 1949-ųjų partizanų suvažiavimo veikė pogrindis gimnazijose, institutuose, ir beveik visas jaunimas buvo įsitraukęs. Mūsų klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio“.

Naktį iš vasario 17-osios į 18-ąją buvo apsuptas butas, kurį Prima nuomojo kartu su broliu. „Mus suėmė kartu. Aš apsivilkau uniformą, sakiau, eisiu į mokyklą, bet leitenantas Kielinas pasakė, kad „nereikės tau eiti į klasę…“ O mes, atsimenu, kepėme spurgas šimtadienio išvakarėse, ruošėmės, tai parėjome vėlai kartu su drauge Jočyte, nakvojusia tą naktį pas mus. Ji sako: „Greičiau paleiskit…“ Tas leitenantas atsakė, kad po penkiolikos metų…O po tų penkiolikos metų jis pats pasikorė… Buvo labai žiaurus…“

Suimta kartu su broliu Prima kalėjime praleido daugiau nei pusmetį. Kone kiekvieną naktį vykdavo tardymai, o dieną neleisdavo miegoti. Naktį ji buvo vedama prie atvežtų lavonų, kad pasakytų, kas jie tokie. Prima sakydavo: „Jei ir žinočiau, aš nepažinčiau… Kokie jie dabar suniokoti…“ Niekada ji neprisipažino, kad palaikė ryšius su partizanais.

Vėliau suimtoji buvo nuvežta į Panevėžį, teismo taip ir nesulaukė. Ją teisė „trojka“ (Ypatingasis pasitarimas) Maskvoje. „Surašė pavardes, pritaikė straipsnį, punktus, pagal tai teisė. Kai atėjo iš Maskvos nuosprendis, man liepė jį pasirašyti. Paklausiau, už ką turiu pasirašyti, o man į tai: „Už tėvynės išdavimą!“ Aš pasakiau, kad nepasirašysiu, nes tėvynės neišdaviau. Pasakiau, kad mano tėvynė yra Lietuva. Už Lietuvą aš kovojau, tėvynės neišdaviau. Tam majorui pasakiau: „Jei būčiau tėvynę išdavusi, sėdėčiau jūsų vietoje.“

Iš Panevėžio Prima Bučytė kartu su kitais nuteistais politiniais kaliniais buvo išvežta į Vilniaus perskirstymo punktą, kur praleido du mėnesius. 1951-ųjų išvakarėse kaliniai traukiniu buvo vežami į Baltarusiją. „Prisimenu, skambant Maskvos kurantams, per pačius Naujuosius metus, kirtome Baltarusijos sieną… Uždainavome „Nekenčiu vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės…“ Sukilo jie ten taip, kad ojojoj… Tada ir aš nukentėjau…“ Dainavo ir vyrų, ir moterų ešelonas vienu metu. Įpuolę sargybiniai čiupo kaip atsakovę Primą, uždėjo jai antrankius ir uždarė į kažkokią ankštą patalpą. Pradėjus stigti oro suimtoji spardė duris. Jas atidarius, ji nukrito be sąmonės…

Kelionė baigėsi Taišeto lageryje. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios: didelis šaltis, didelis barakas, žmonių labai daug. Šaltis siekė per 40 laipsnių, o vienas barako galas atviras, neužbaigtas… „Davė tokius bušlakus, vatinukus, kurių vieni ilgi, kiti trumpesni. Gavome kareiviškus vailokus. Viską susivilkome ant savęs, atsigulėme po dvi ant dvigubų narų. Su manimi atvažiavo mano bylininkė, mokslo draugė, su kuria kartu atsigulėme, susiglaudėme, iškart pasidarė ir šilčiau, ir smagiau. Valgyti kelias dienas beveik nieko nedavė…“ Trūko duonos, aprūpinimas maistu buvo labai prastas, nes Taišetas jau buvo „paskutinė stotelė“. Žmones maitino tik sušalusių kopūstų lapų sriuba, prieš tai duodami išgerti pusę stiklinės kedrų ataugų giros, kurioje buvo daug vitaminų.

Taišete kalinės pjovė mišką. „Vėliau mus surinko, tikrino, žiūrėjo, kurie sveikesni. Mane, jauną žmogų, priskyrė pirmajai kategorijai, suruošė etapą iš kelių lagerių ir atvežė į Kazachstaną. Išlaipino Karabaso persiuntimo punkte. Daug barakų, sąlygos kiek lengvesnės, bet nebuvo vandens. Dykuma. Vandenį atveždavo mašinomis iš Karagandos, kur juo aprūpindavo šachtas. Dėl vandens vykdavo tiesiog muštynės. Žiemą sniego mažai, sniegas pajuodęs nuo anglių, kuriomis kūrendavo barakus. Surinkdavome tą sniegą ir juo prausėmės“, – prisimena Prima.

Teko dirbti akmenų skaldykloje. Moterys gręždavo uolas, tada į tas kiaurymes būdavo pilamas dinamitas, juo būdavo sprogdinami akmenys. Kitą dieną, kai akmenys jau būdavo sueižėję, prisirišusios virvėmis kalinės lipdavo ant uolų, mesdavo tuos akmenis žemyn, į zabojų. Ten kalinės sukraudavo akmenis, pakraudavo į vagonus.

„Iš tų skaldyklų mane nuvežė prie Balchašo ežero, ten vyko miesto statybos. Atsigavome, nes buvo vandens. Galėjome kiek norime praustis, gerti, nors vanduo buvo sūrus. Maitino kiek geriau nei Taišete, bet nei mėsos, nei pieno, nei jokio riebalo nemačiau visus tuos lagerio metus. Balchaše jau gaudavome žuvies. Užtat gyvenome sveiką gyvenimą (šypsosi). Nežinau, iš kur tų jėgų turėjome…“

Susirašinėti griežto režimo lageryje leisdavo tik du kartus per metus, rašyti buvo galima tik tai, kad esi sveikas ir nieko nereikia. Bet Karabase Prima tapo paštininke: išnešiodavo supakuotus laiškus ir padėdavo po akmenimis. Akmenis iš vagonų iškraudavę tremtiniai tuos laiškus išsiųsdavo į Lietuvą.

Po Stalino mirties Prima buvo amnestuota. „Išsikvietė, sakė, dar gerai atrodote…1956-aisiais mus paleido, atvažiavau pas mamą. Buvo sunku, negalėjau niekur prisiregistruoti, įsidarbinti. Susituokiau su savo likimo draugu, su kuriuo susipažinome susirašinėdami. Bandėme apsistoti Klaipėdoje, bet negalėjome ten gyventi, nes vyrui buvo uždrausta gyventi didmiestyje. Sunku buvo rasti darbo, daug lietuvių važiavo į Latviją.

Tauragėje atsidarė skaičiavimo mašinų gamykla, kurioje pradėjo dirbti mano vyras, ten jis įgijo gerą vardą, juo buvo pasitikima. Vėliau priėmė ir mane. Norint įsidarbinti reikėjo komisijai pateikti savo gyvenimo aprašymą, išsilavinimo dokumentus. Aišku, manęs būtų nepriėmę dėl mano gyvenimo aprašymo, bet gamyklos partijos sekretorius pasakė, kad „tu nerašysi, aš geriau už tave moku parašyti“. Tokiu būdu buvau priimta į darbą – dėl mane užjautusių žmonių.

Toje skaičiavimo mašinų gamykloje reguliavimo relių ceche dirbau dvidešimt metų, iki pensijos. Gavau daug padėkų, išmokiau nemažai mokinių. Būčiau ir Lenino premiją gavusi, bet, kai paklausė, ar šeimoje nebuvo tremtinių, pasakiau, kad aš pati buvau išvežta, tai viskas ir atpuolė…“

Išėjusi į pensiją Prima dar dešimt metų dirbo medicinos seserimi Tauragės poliklinikoje. Mirus vyrui, ji apsigyveno Anykščiuose šalia dukros šeimos, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Jos iniciatyva anykštėnai – buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai – pastatė 16 paminklų, 56 tipinius partizanų atminimo paminklėlius, pažymėjo atminimo lentelėmis 72 partizanų motinų kapus, surengė apie 200 renginių laisvės kovoms ir tremtims atminti. 2010 m. Prima Petrylienė buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

 
 
    Atgal...