Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-10-16   Vita Henderson: kruiziniu laivu - per Viduržemio jūrą (II dalis)
 
 

JAV gyvenanti anykštėnė V.Morkūnaitė-Henderson toliau pasakoja apie labiausiai įsiminusius šių metų nuotykius ir siurprizus, keliaujant kruiziniu laivu iš Italijos Afrikos link.

Iš Italijos – Afrikos link. 2006 m. kovo 22-26 d.

Kovo 22-oji, trečiadienis.

6 valandą ryto išėję iš mūsų buveinės, turėjome superjuokingai atrodyti: aš per parką su mažesniais dviem lagaminais važiuojanti, Edvardas – su dviem didžiuliais… (ačiū tam, kuris sugalvojo ratukus prie lagaminų pritvirtinti, ir ačiū ratukams, kad jie atlaikė riedėjimą laiptais).

Metro traukiniai Romoje rieda pro pat geležinkelio stotį, taigi, čia viskas buvo gerai. Tik mums teko su didele minia žmonių kovoti, braunantis su tais lagaminais iš metro traukinio ir einant į stotį. Smagiausia buvo, kai reikėjo juos arba aukštyn, arba žemyn laiptais tempti metro stotyje… Kadangi aš jų jau nenešiojau, nes nenorėjau erzinti savo metalinio klubo sąnario, tai Edvardas vienus du užneša, tada aš ten palaukiu, kol jis kitus du užneša... Vargšas, prisitampė iki valiai…

Mūsų traukinio bilietai buvo jau su vietomis, taigi, žinojome, kad turėsime kur atsisėsti ir pailsėti visą kelią iki Genujos. Pagal informaciją bilietuose kelionė turėjo trukti šiek tiek daugiau nei 5 valandas, bet ji, aišku, užsitęsė ilgiau, nes dėl kažkokių streikų traukinys stovinėjo prie kiekvieno medžio, kad išleistų ir paimtų keleivius. Vietoj gal penkių tarpinių stotelių mes jų turėjome –niolika. Bet visur spėjome, nes atvažiavome į Genują tik pora valandų vėliau. Ten į mūsų laivą keleiviai buvo laipinami ilgai – nuo 12 iki 5 valandos.

Bet pirmiausia apie pačią kelionę traukiniu. Likau sužavėta, nes pamačiau daug Italijos kraštovaizdžio. Pravažiavom pro labai daug mažų miestelių,  kurie visi man labai patiko. Spalvingi butų korpusai, gražūs nedideli nuosavi namukai su nedideliais sodeliais šalia, visokios terasos, balkonėliai, gėlės egzotines žydinčios, citrinos kabančios ant šakų; visur banguoti kalneliai, namai dideli gražūs įkalnėse, žodžiu, kelionė traukiniu buvo šauni.

Mūsų vietos buvo 6 vietų kupė, o kompanijoje iš Romos pasitaikė šaunios italės, viena iš jų puikiai kalbėjo angliškai. Bet jos gana greit išlipo, taigi, mes vėliau turėjome nuolat besikeičiančius bendrakeleivius. Labai patiko jauna šauni italė, kuri žinojo porą žodžių angliškai: “okey” ir “yes” (“taip”) – ir viskas, bet mes puikiai susikalbėjome ir rankomis, ir rašydami ant popieriaus, ir pan.

Mes su Edvardu jai pademonstravome savo italų kalbos žinias. Oi, kaip prisijuokėm! Ji man atrodė labai tipiškos itališkos išvaizdos: tokia pilnoka, tamsiais gražiais vešliais plaukais, tamsiomis raiškiomis akimis, labai daug garsiai ir greit kalbanti, gestikuliuojanti rankomis… Ši italė irgi važiavo iki Genujos, ji ten geležinkelio stoty mums parodė, kur yra taksi, ir sakė, kad uostas visai netoli.

Būtinai turiu pridurti nors keletą žodžių apie kelionę traukiniu per Italijos Alpes ir palei Viduržemio jūrą. Tai buvo nuostabu. Aš visa tiesiog įlindau į vagono langą ir norėjau tuo metu turėti daugiau akių, kad viską spėčiau pamatyti. Alpių kalnai buvo padengti sniegu, o jų viršūnės pasislėpusios debesėliuose. Kalnų papėdėse šen bei ten išsimėtę gyvenamieji namai…

Traukinys judėjo, atrodo, ne taip ir greitai, bet kai nori daug ką pamatyti, tai atrodė, kad jis tiesiog skrenda. O tuo metu kitoje traukinio pusėje buvo Viduržemio jūra… Dideli ir balti kaip paukščiai ant uolų prie pat vandens tupėjo prabangūs namai, poilsiavietės… Geležinkelis nutiestas tuneliais per kalnus, todėl mano gražieji vaizdai tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo... Vos tik traukinukas išlekia iš tunelio, akyse jau sumirguliuoja dūžtančios į krantą baltos putotos bangos – ir vėl tamsa, ir vėl mes tunelyje. Ir šitaip tęsėsi gal 15-20 minučių.

Tai va, priartėjome prie Genujos ir visai netrukus pasiekėme centrinę geležinkelio stotį. Taigi… Taksi vairuotojui parodėme uosto pavadinimą bei adresą ir po kelių minučių jau buvome labai judrioje uosto vietoje, kur zujo daugybė taksi.

Uosto darbuotojai turėjo kruizo keleivių sąrašą ir registravo lagaminus, kabino ant jų etiketes, pagal kurias jie turėjo būti nugabenti į laivą prie kajučių. Praėjome saugumo patikrinimus, kaip ir oro uoste, taip pat registraciją, dokumentų tikrinimus. Ten pat kiekvieną fotografavo ir išdavė specialią kortelę, kuri kartu buvo ir kajutės durų raktas, ir asmens dokumentas.

Mūsų kajutė buvo 8-ajame denyje, kambarėlis nedidelis, dvi lovos ir tik būtiniausi daiktai, dušas, tualetas, drabužių spintos. 

5 valandą vakarop laivas pajudėjo iš uosto.

Tai buvo ypatingas momentas, pati kruizo pradžia, kaip ir sugrįžimas į tą patį uostą, kelionės “finito”. Net nežinau, kuris momentas įdomesnis, nes jie abu savaip jaudinantys.

Pirmoji vakarienė. Mūsų stalas buvo aštuonvietis, vakarieniaudavome su pirmąja pamaina, dažniausiai apie 6 valandą. Pristatysiu ir stalo kaimynus.

Labai susidraugavome su gražia pora iš Vašingtono valstijos. Ronas – masažo - manualinės terapijos gydytojas, kelių klinikų savininkas, vienoje iš jų ir pats dirbantis. Jo žmona Judy – buvusi seselė ligoninėje, dabar jau nebedirbanti. Abiems beveik 60 metų, abu nuostabiai gražiai atrodantys ir, turiu pridurti, labai (LABAI!) pasiturintys žmonės. Abiems jų santuoka yra antra, ir abu turi po tris vaikus iš pirmų santuokų. Jiedu apsivedė prieš 7 metus. Judy yra labai įdomiai sumaišyto kraujo – Amerikos indėnų ir Kanados prancūzų iš Kvebeko, taigi, ji labai gražios egzotiškos išvaizdos. Labai miela, šilta, elegantiška, kaip ir Ronas.

Kita pora, Paulas ir Dottie, iš Masačiusetso valstijos rytinėje pakrantėje. Paulas – itališkos kilmės ir be galo mylintis Italiją, apie ją galintis kalbėti nuolat, dažnai tai ir darė. Jis visada nešiojosi kelnių kišenėje mažyčiame plastmasiniame maišelyje bloknotėlį su tušinuku, mažiuką kalkuliatorių ir skrupulingai sulankstytą Italijos žemėlapį, kurį vis išskleisdavo, kai tik kalba pakrypdavo apie kurią nors Italijos vietą… Dottie – buvusi mokytoja, jau nebedirbanti, nes jiems abiems, nors ir sunku buvo tuo patikėti, beveik po  70… Paulas, gydytojas, dar tebedirba universiteto biologijos laboratorijoje, atlieka kažkokius tyrimus pagal universiteto užsakymus.

Ir dar prie mūsų stalo buvo du kolegos iš Šiaurinės Dakotos valstijos, dirbantys miesto savivaldybėje. Johnui gal šiek tiek per 60, o Davidui gal apie 50. Johnas iš pradžių buvo nekalbus, bet vėliau ir jis nebeturėjo kur dingti, teko prabilti. O Davidas – tai nuostabų humoro jausmą turintis neaukšto ūgio labai mėlynų akių simpatiškas vyriokas. Mums jis labai patiko. Johnas jau našlys, o Davidas dar nevedęs.

Tik vakarienei mes turėdavome skirtas vietas prie stalo, o pusryčius ir pietus (lunch) buvo galima valgyti keliose vietose – tokia buvo pasirinkimo laisvė. Mes aštuoniese taip draugiškai visi vakarieniaudami bendraudavome, kad beveik patys paskutiniai palikdavome savo stalą, o jis turėdavo būti padengtas antros pamainos valgytojams iki 8.30 vakaro.

Mums aptarnauti buvo skirtas padavėjas, kurio asistentas, simpatiškas mulatas iš Balio salos, tik nurinkdavo indus, o užsakymus priimdavo ir valgius atnešdavo pats padavėjas. Jis – vyresnio amžiaus grynutėlis italas, visą gyvenimą dirbęs kruiziniuose laivuose, labai mokantis bendrauti, pažerti komplimentų, taigi, puikiai mokantis sau užsidirbti arbatpinigių.

Vakarienei būdavo 5 patiekalai – šaltas užkandis, salotos, sriuba, pagrindinis karštas patiekalas ir desertas. Ir visų pasirinkimas buvo iš 4-5, todėl dažnai tekdavo prašyti padavėjo, kad jis rekomenduotų ar bent apibūdintų valgius. Dauguma patiekalų buvo itališki, porcijos normalios, ne milžiniškos amerikietiškos, tad nors ir valgant visus 5 patiekalus, nebuvo taip, kad jau sprogtum. Vyrai tai kartais net ir po du karštus patiekalus užsisakydavo, nes buvo galima valgyti tiek, kiek nori ar kiek lenda.

Pusryčiauti eidavome arba prie “švediško stalo”, arba į restoraną užsisakyti, kur sėsdavomės prie bet kurio laisvo stalo. Iš anksto buvome nusipirkę  vynų komplektą vakarienėms – 7 butelius labai gero vyno, už juos sumokėjome kiek daugiau nei 100 dolerių. Bet juos perkant atskirai, vienas butelis būtų kainavęs mažiausiai 25 dolerius.

Kai buvome Libijos uoste, net ir laive jokio alkoholio nebuvo galima vartoti, tada visiems galiojo “sausas” įstatymas, nes Libijoje dėl musulmonų religijos alkoholis išvis negeriamas.

Tai va, po pirmos vakarienės nuovargis paėmė viršų, norėjosi galų gale ramiai išsimiegoti. Todėl nebėjome tą vakarą į jokį šou, nors ten jų pasirinkimas laive –  didžiulis. 

Kovo 23-oji, ketvirtadienis  

Pirmasis rytas laive!!! Neskubėdami papusryčiavome ir iš viršutinio denio pasigrožėjome daugybe mažesnių ir didesnių salų, išsibarsčiusių netoli Italijos krantų.

Oras buvo šiltas, bet šiek tiek apniukęs, drėgnokas. Salos buvo prigrūstos namų, kylančių į kalvas. Mes neplaukėme taip arti jų, todėl sunku buvo pasakyti, kokio aukščio tie kalnai ar kalvos salose buvo.

Pirmas sustojimas – Neapolyje. Uoste buvome apie 1 valandą po pietų. Mes buvome nusipirkę ekskursiją į Pompėją. Autobusais iš uosto visus nuvežė prie įėjimo į Pompėją, kiekviename autobuse buvo savas gidas.

Na, o kas gi ta Pompėja, kodėl ją mums rūpėjo pamatyti? 79-aisiais mūsų eros metais rugpjūčio 24 dieną išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis. Pompėjoje tuo metu gyveno daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, o ugnikalnio lava užliejo visą miestą.

Daugybė ženklų rodė (tai liudija romėnų poeto Pliny per stebuklą išlikę laiškai), kad tokia nelaimė artėja. Gerokai anksčiau prieš tą išsiveržimą Vezuvijus dažnai būdavo aktyvus, bet prieš pat tą nelaimę jis tylėjo daug metų. O tai reiškė, kad kuo retesni išsiveržimai, tuo jie galingesni. Taip pat apie gresiančią nelaime įspėjo ir nedideli žemės drebėjimai. 63-aisiais pirmojo amžiaus metais žemės drebėjimas padarė daug žalos Pompėjai ir aplinkinėms vietovėms. Kai prieš 300 metų Pompėja buvo pradėta atkasinėti, buvo surasta šiame mieste  daug remonto darbų, padarytų po to žemės drebėjimo, pėdsakų.

Tačiau niekas į tuos gamtos rodomus ženklus nekreipė dėmesio. Lava užliejo miestą ir žmones šiek tiek daugiau nei per 24 valandas. Karšti pelenai, akmenys ir lava tekėjo į miesto pusę daugiau nei 100 km per valandą greičiu. 3 metrų storio lavos, pelenų ir tirpstančių nuo karščio akmenų  sluoksnis padengė visą miestą. Žuvo ne tik Pompeja – daugiau nei 1000 laipsnių karščio lava užliejo ir kitas aplinkines vietoves.

Dar ne visa Pompėja atkasta, dar daug pastatų likę po žeme. Vieni šaltiniai teigia, kad žuvo apie 20 tūkstančių žmonių, o kiti – kad žymiai daugiau. Žmonės mirė akimirksniu, jie tiesiog išsilydė. Pradėję atkasinėti miestą, archeologai jį rado paverstą į suakmenėjusią  masę. Jie ieškojo ko nors, kas primintų žmonių figūras, nes viskas buvo tik vienalytis akmens lydinys.

Dabar Pompėjoje eksponuojama pora tiksliausiai žmogaus kūną primenančių   cemento ir akmens mišinio figūrų, kurios, kaip buvo nustatyta tyrimais, iš tiesų buvo lava aplietų žmonių figūros.

Norint tai išaiškinti, į tą suakmenėjusį gabalą buvo įšvirkščiama plastmasės tirpalo. Kai jis viduje sustingdavo, tas akmeninis apvalkalas būdavo perpjaunamas, rasta viduje sustingusi plastmasės forma turėjo būti žmogaus figūra, jei tai iš tiesų buvo sudegęs žmogus.

Visa tai man išaiškino Edvardas, nes gidė į tokias smulkmenas nesileido. Tai buvo milžiniškas, daug lėšų reikalaujantis archeologų darbas, kuris dar ir dabar nebaigtas.

Tai, ką mes pamatėme, prieš tą katastrofą buvo gražus miestas su vyriausybiniais pastatais, su centrine aikšte, teatru, su parduotuvėmis, dideliais pirčių-vonių pastatais, spalvoto marmuro voniomis viduje, dideliu atskiru gyvenamųjų namų kvartalu.

Kokios marmuro kolonos, kokie dar išlikę gražuoliai pastatai! Visur būta daug skulptūrų, freskų, fontanų. Atkastos skulptūros dabar yra laikomos atskiruose Pompėjoje esančiuose sandėliuose. Mus nuvedė prie turtingųjų kvartalo. Laisvo įėjimo į tuos namus  nėra, vartai užrakinti, ir tik pro juos galima žvilgtelėti į kiemą.

Vienas namas buvo ypatingas tuo, kad ant lauko sienos buvo dideli erotiniai piešiniai. Kaip gide sakė, tokius piešinius turėti ant savo namo sienų buvo turtingųjų privilegija. Kai mus įvedė į pirčių pastatą, tai viename iš kambarių buvo didžiulė apskrita vonia, padaryta iš vieno marmuro gabalo su dailiais spalvoto marmuro papuošimais. Bet įdomiausia buvo tai, kad langai lubose buvo išpjauti taip, kad bet kuriuo dienos metu ta vonia yra apšviesta tiesioginių saulės spindulių. Vonios kambario sienos ištapytos ryškių spalvų paveikslais, ir dabar dar matosi išlikusios piešinių dalys.

Labai daug žmonių iš laivo važiavo į Pompėją, taip pat buvo ir pavienių lankytojų, todėl ten buvo minios žmonių… Paskui žmones sekiojo keletas šunėkų. Gidė sakė, kad tie šuneliai gyvena kažkur už Pompėjos, bet jie visada atlekia į miestą-muziejų, kai tik pirmieji turistai čia pasirodo iš pat ryto, o palieka jį tik su paskutiniais žmonėmis. Tiesiog jie labai pripratę prie žmonių dėmesio, nes visi pasikalba su jais, paglosto. Edvardas dar ir pamaitino juos, nes kai tik jis atsisėdo ir išsitraukė butelį vandens, tuoj tie keturkojai ir prisistatė. Teko paieškoti kuprinėje ko nors valgomo…

Kai išėjome iš Pompėjos, netoli mūsų laukusių autobusų apžiūrėjome dirbtuvę–parduotuvę, kur gamina itališkas kamėjas, tai yra, kriauklelėje juvelyriškai išpjaustomas moters profilis. Paskui tas kriauklelės gabalėlis su jau paruoštu profiliu įtaisomas į sidabro pagrindą, gaminami auskarai, pakabukai ir pan. Ta kriauklelė gali būti natūralios spalvos arba nudažyta rausvai, melsvai.

Edvardas man nupirko auskariukus su melsvomis kamėjomis, o aš dar prisitaikiau prie jų ir pakabuką. Vakarieniavome vėl su mūsų šaunia kompanija.

Tiesa, turiu būtent dabar parašyti, kad vėliau kažkurią diena laive žiūrėjome dokumentinį-meninį filmą apie Pompejos miestą ir jo tragediją. Tai sukrečiantis filmas su gyvenimiška šeimos drama ir dar vulkano išsiveržimu. Filme buvo pateikta daug faktų, remiantis išlikusiais laiškais ir užrašais, papasakota apie tikrus to miesto gyventojus. 

Kovo 24-oji, penktadienis 

8 valandą ryto atplaukėme prie Sicilijos salos, sustojome netoli Sirakūzų prieplaukos. Čia mes nebuvome pirkę jokios ekskursijos, todėl nusprendėme šiek tiek pasižvalgyti po miestą patys. Nedideliais laiveliais buvome nuplukdyti iš mūsų laivo į prieplauką. Turėjome miesto žemėlapius su įdomesnėmis vietomis, todėl patraukėme senos pilies link.

Sirakūzai išsidriekę rytinėje Sicilijos salos pakrantėje ir senosios Secilijos laikais buvo svarbiausias graikų miestas. Graikai įkūrė jį 734 metais prieš mūsų erą, ir tik 212 metais jį užkariavo romėnai. Kaip ir Sicilija, taip ir Sirakūzai ėjo iš rankų į rankas: tai vieni užkariaudavo, tai kiti. 9-ajame šimtmetyje didžiąją dalį Sicilijos, taip pat ir Sirakūzus užėmė arabai ir valdė miestą apie du šimtmečius. Vėliau salą buvo užkariavę bizantiečiai, normanai, ispanai… 1693 metais didžiulis žemes drebėjimas nusiaubė rytinę Siciliją ir Sirakūzus. Miestas visiškai buvo atstatytas XVIII amžiaus pradžioje ir tapo vienu iš geriausių Sicilijos baroko stiliaus pavyzdžių. Po to, kai 1870 metais Sicilija buvo prijungta prie Italijos Karalystės, Sirakūzuose suklestėjo ekonomika ir kultūra.

Ta Sirakūzų pilis, kurią matėme dar iš laivo, yra piečiausiame Sicilijos salos gale, ir ji pasižymi ypatinga karine architektūra.

Tai – Maniace pilis. Ji buvo pastatyta XII šimtmetyje ir vėliau daug kartų perstatyta ir restauruota. Pilies viršutinėje dalyje išlikusios didžiulės storos sienos, o žemutinėje dalyje išliko didžiulės salės su kolonomis, daug aukštų gotikos stiliaus durų.

Pasižvalgę po pilį, atgal  grįžome kitomis siauromis gatvelėmis su senais apsilupusiais pastatais.

Ir viskas man ten buvo taip  itališka: nardė “Smart” mašinytės, motociklai, dviračiai, aplink – mažos ledainės, kavinukės. Vienoje iš jų atsigėrėme “Carlsberg” alaus…

Juvelyrinių dirbinių parduotuvėlėje nusipirkau keletą itališkų sidabrinių juvelyrinių dirbinių. Čia pas mus, Naujojoje Meksikoje, nieko panašaus nė su žiburiu nesurasi, nebent kur Niujorke ar kitame didmiestyje, kur daug europietiškų prekių yra, taip pat ir juvelyrinių.
 
Mažyčiu laiveliu grįžome į savo gražuolį baltąjį laivą ir ruošėmės žurnalo “Sky and Telescope” (“Dangus ir teleskopas”) rengiamam vakarėliui prie baseinų. Šis žurnalas, kurį Edvardas prenumeruoja, yra leidžiamas JAV, jo leidėjai buvo vieni iš šio kruizo organizatorių.

Beje, paaiškėjo, kad šio žurnalo redaktorius yra lietuviškos kilmės. Kai Edvardas kalbėjosi su juo, pristatė jam ir mane. Žinoma, tas malonus vyriškis iškart ir klausia, iš kur toks gražus mano akcentas. Aš jam sakau – ogi iš Lietuvos. Tada jis taip gražiai, be akcento, ir paklausė “Lietuva?” Paskui paaiškino, kad jo seneliai ar proseneliai iš Lietuvos kilę. Taip, žinoma, lietuvių palikuonių pilnas pasaulis…

Į tą vakarėlį buvo pakviesti, matyt, visi tie, kurie užsisakė kelionę per šį žurnalą, o mes – vieni iš tokių. Ten buvo daug muzikos, nešiojo kokteilius ir šampaną. Aš pasirinkau labai skanų kokteilį, išgėriau jų ne vieną ir ne du, o Edvardas išsiurbčiojo gal -niolika šampano taurių – ir nieko, net nepasakysi, kad jam ir pauostyti teko.

Visą laiką buvo bendraujama tarpusavyje, ten susitikome vieną jauną porą iš Kalifornijos. Su jais jau buvome susipažinę, stovėdami eilėje registruotis į laivą. Andrew – amerikietis, o ji iš Kinijos, vis dar su “žalia kortele”. Ir to vaikino tėtis buvo laive, bet jis, matyt, problemų su sveikata turėjo, nes sėdėjo ratukuose. Pora susipažino, kai Andrew mokė anglų kalbos Kinijoje. Jo žmona labai nepanaši į kitas kines, vos vos žemesnė už mane, lieknutė ir labai graži. Vėliau mes su jais kartu stebėjome ir Saulės užtemimą Libijoje.

Į vakarelį atėjo ir Ronas su Judy, taigi, visi smagiai sau plepėjome, atsigaivindami gėrimais. Vėliau dar buvo Kapitono kokteilių vakaras ir iškilminga vakarienė. Tai reiškė, kad visi turėjo gražiai pasipuošti. Pasipuošiau ir aš savo tamsiai raudona suknele, o Edvardas – kostiumu ir nauju itališku kaklaraiščiu.

Koks gi tas Kapitono kokteilių vakaras? Ogi visi tie, kurie vakarieniavo pirmoje pamainoje, perėjo į didelę salę, ten, kur paprastai būna įvairūs koncertai ir šou. Kol žmonės rinkosi, scenoje dainavo kažkokia mergužėlė, paskui pradėjo nešioti koktelius ir mažytes užkandėles “finger food” (“pirštų maistas”). Kai salė buvo jau beveik pilna, į scena pakilo visa laivo kapitono komanda su pačiu kapitonu priešaky, visi – baltais kostiumais, baltom pirštinaitėm. Gražiai atrodė tie italai. Aišku, ten visus juos pristatė, taip pat – ir kitus vadinamus direktorius: atsakingą už visas programas ir šou, atsakingą už kajutes, pagrindinį virėją  ir t. t. Kažkas dar pajuokavo, paklausęs, o kas gi vairuoja laivą, kai visa įgula čia, kitas atsakė, kad paliko autopilotą, todėl laivas pats eina pirmyn.

Toks prisistatymas truko gal pusvalandį, ir viskas, palinkėjo kapitonas visiems gero poilsio ir malonaus kruizo. Tada visi pasukome prie savo stalų restorane vakarieniauti. Tiesa, buvo du labai dideli restoranai, ir juose buvo vakarieniaujama dviem pamainom. Tai va, mes su įgula susipažinome pirmieji, o gerokai vėliau antra pamaina irgi darė tą patį.

Vis tik tos iškilmingos vakarienės priverčia visus pasitempti. Visi laive labai gražiai atrodo išsipustę – ir apskritai šventiška, smagu, pamiršti, kad esi laive, atrodo, kad kažkur… Net nežinau, kur… Kažkokioj nerealybėj, ir tiek. Kokia čia gali būti realybė – maitintis restoranuose kasdien, mokėti už tai nereikia, jokių rūpesčių. Viskas juk buvo iš anksto sumokėta už kruizą...

Po ilgos ir skanios vakarienės visa mūsų kompanija nuėjome į šou. Ten scenoje dainavo, šoko, visiems buvo linksma. 

Kovo 25-oji, šeštadienis, ir kovo 26-oji, sekmadienis

Dvi dienos jūroje.

Kad nepamanytumėte, kad tas dienas tik miegojome ir valgėme,  paminėsiu, kuo gi dar mes buvome užsiėmę. Žurnalas “Dangus ir teleskopas” organizavo paskaitas apie Saulės užtemimą ir apskritai apie dangų, žvaigždes ir žvaigždynus. Šeštadienį ėjome pasiklausyti paskaitų “Kaip patirti Saulės užtemimą ir kaip elgtis Saulės užtemimo metu” bei “Kaip fotografuoti Saulės užtemimą”. Paskaitas skaitė žurnalo redaktorius, profesionalai astronomai ir profesionalai fotografai. Žinoma, dauguma kruizo dalyvių buvo nei tie, nei anie profesionalai, todėl paskaitos buvo skaitomos ir medžiaga pateikiama tiek vaizdo įrašais, tiek ir  skaidrėmis taip suprantamai, kad buvo didžiulis malonumas apie viską išgirsti, pamatyti ir sužinoti.

Mane Edvardas buvo neblogai apie viską apšvietęs iš anksto, todėl aš jau žinojau, ką ir kaip matysiu, kodėl visa tai atsitiks, taigi, tos paskaitos buvo tarsi jau girdėtų dalykų įtvirtinimas.
 
Prieš vakarienę vėl buvo vakarėlis prie baseinų viršutiniame laivo denyje, kur bendravome su pažįstamais ir nepažįstamais, gurkšnojome kokteiliukus ir t. t. Mūsų vakarienė vėl tęsėsi ilgai ilgai. Kai jau visi kiti mūsų pamainos valgytojai buvo išėję, tada jau ir mes, apsidairę aplink, kad, va, jau iš tikrųjų tuščia, irgi pakilome.

Sekmadienį vėl klausėmės poros paskaitų, šį kartą tai buvo “Kelionė į begalybę” su daugybe gražių skaidrių ir vaizdų bei “Po Nilo dangumi”. Pastaroji paskaita buvo apie senuosius Egipto astronomus, kas apie juos pasakojama randamuose piešiniuose. Viskas buvo labai įdomu. Tos paskaitos buvo skaitomos ir iš ryto, ir dar pakartojamos po pietų, taigi, jei negali ar nenori jų klausytis rytais, eini ten po pietų. Labai patogu, kai taip organizuota, kažkaip savaime žmonės pasiskirstė labai tolygiai, salė nebūdavo perpildyta.

Po pietų aš pasimėgavau saulute viršutiniame denyje, o Edvardas susirado bridžo (toks žaidimas kortomis) klubą.

Šiek tiek anksčiau, kai mes apvaikščiojome visa laivą ir apžiūrėjome, kas ir kur yra, buvome užėję į vieną labai gražią juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Na, tai kažkokio italų dizainerio darbai, išdėlioti kaip muziejuje – aš taip vadinu, kai šalia prekių nebūna kainų. Viena širdelė man labai krito į akį: tai raudona nemaža širdelė, perverta dviem nemažais auksiniais žiedais, kurie surišti raudonu odiniu raišteliu, o jis užrišamas ant kaklo. Labai savotiškas dizainas. Aš tik pažiūrėjau į ją, kainos nesimatė, na, ir tiek to.

O dabar drybsau aš saulutėje, žiūriu, artinasi prie manęs Edvardas, polietileniniu maišeliu nešinas, ir sako: va, čia dovana tau. Pažiūriu į maišelį, ogi ten – ta pati gražioji raudona dėžutė su mano nužiūrėta širdele… Labai smagu buvo. Dirbinys tikrai gražus, nuostabaus dizaino.

Po ilgos vakarienės su skaniu vynu iškart ėjome miegoti, nes kitą rytą turėjome labai anksti nubusti jau Egipte.
   
Tiesa, visai pamiršau... Beje, tai gerai, kad apie nemalonius dalykus jau pradedu užmiršti.

Net nežinau kada, bet kažkur laive pirmomis dienomis pamečiau vieną baltojo aukso auskarą. Vieną vidurdienį veidrodyje prie lifto žiūriu – gi ausyje tik vienas auskaras kabo. Aš juos tokius didelius ir apskritus žiedus ausyse turėjau, tai man iškart ir krito į akį, kad tik vienas tekaba. Apėjome visas vietas, kuriose buvome, pradedant pusryčių stalu, paklausinėjome prie informacijos – nėra, niekas neatnešė, klauskite vėliau, jei kas radęs atneštų – atiduosime… Taip… Atneš tau, kas gi atneš? Tai va, pamečiau, o juos aš labai mėgau… Kaip ten sako – neverk pametęs, nesidžiauk radęs… Taigi, ir neverkiau…

Tik gaila buvo. “Siurprizas”, ir tiek.

Laukite tęsinio, nes rytoj – jau Afrika, mus pasitiks Egiptas.

 
 
    Atgal...