Anykščių literatų klubas "Marčiupys" išleido Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinę "Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname". Šioje rinktinėje – daugiau kaip 150 autorių mintys, atskleidžiančios meilę kaip sudėtingą ir įvairiapusį gyvenimo reiškinį.

Tik po to, kai kone trejų metų triūsas paskutinį 2008-ųjų metų vasario vakarą žengė pas skaitytojus, rinkinio sudarytojas Algirdas Ražinskas pastebėjo, kad knyga – lyg šie metai, turi 366 puslapius, mintims apie meilę skirtus.

Daugiau nei šimtas metų – ilgiau nei visas žmogaus gyvenimas – skiria šias įvairių Anykščių krašto autorių mintis ir tekstus apie meilę.

Parenkant juos į šią sutelktinę, buvo svarbiausia, kad visi šie žodžiai arba ištarti ir užrašyti Anykščių krašte, arba jų kūrėjams galvojant apie Anykščius kaip apie savo gimtinę, kaip apie kraštą, kuriame prabėgo labai svarbi gyvenimo dalis.

Šiame lyrikos rinkinyje sukauptos nesenstančios anykštėnų mintys, nes negali pasenti ir pats jausmas, kuris jas pagimdė. Kai šios mintys susitelkė, dabar jos turės daugiau jėgų pažadinti ir Tavo meilę...

Knygos pristatymo vakarą skambėjo ir gyvas mažos dalies knygos autorių žodis – toks skirtingas, bet taip panašus nuoširdumu. Tebūna šios mūsų dienų anykštėnų mintys įžanga į pažintį su knyga, kurią ben pirmą kartą Anykščiuose drauge kūrė daugiau nei 150 autorių.

Algirdas Ražinskas

Nedaug tau dovanojau rožių,
Šilkų, brangakmenių ir aukso.
Nedaug tariau tau meilės žodžių
Ir bučiavau tikriausiai...

Ir nemokėjau padėkoti
Už šilumą, švelnumą rankų
Ir už jaunystę paaukotą,
Kai jos netekom.

Dabar kitaip žiūriu į viską:
Kas buvo, tas ir liko,
O mūsų meilė auksu tviska
Ir iš kančių vainiko.

Kažkas jau vagia mūsų laiką...
Ruduo paukščius išvaikė.
Gyvenimas – melsva žibutė
Rankutėj vaiko...

Zita Butkutė             

Kai vieną rytą saulė patekės,
Ir tu nubudęs vėl atversi langą –
Norėsiu pasakyti tau sudie,
Bet tik dvelksmu paliesiu veidą brangų.

Visi šios žemės klystkeliai, keliai
Keistai mums einant pynėsi ir skyrės.
Tu dar prisimeni? Ar pamiršai –
Tuos vakarus ir jaukią žvilgsnių tylą?

Ten liko neįvardinta tiesa.
Mes, meilės žodžių tąkart neištarę,
Išėjom pasilikę širdyse
Neatpažintą virpančią dalelę.

Bus vakaras, ryškės danguj žvaigždė,
Su ilgesiu į ją tu pažiūrėsi.
Tegu neslėgs tavų pečių kaltė –
Aš angelu prie mylimo budėsiu.

Algirdas Gogelis

Tada tik bus
Rojus šioj žemėj
Kai dangus apklos mūsų pasaką
Piktieji pražus
Gerieji sveikins
Mūsų žemiškos meilės tąsą...

Dalina Rupinskienė

Aš nutiesiu tiltą iš meilės
Tarp tavęs ir manęs.
Tegu stojasi žmonės į eilę
Vis prašydami tiltą pratęst.

Tegu upėmis meilė plaukia,
Tegu skrenda ji pienės pūku,
Prie vartelių meilė telaukia
Ir apgaubia jus baltu rūku.

Tegu tvyro ji pievose ir kloniuos,
Te pakyla į dangų paukščiu...
Te nuščiūva visi žemės žmonės
Ir išgirsta – aš meilę šaukiu...

Rita Skorochodovaitė

Myliu, kaip besistengčiau,
Negaliu to išvengti.
Tai tarsi koks prakeikimas,
Su kuriuo privalau gyventi.

Ne todėl kad pati norėčiau
Ar tikėčiau likimo valia,
Paprasčiausiai kitaip negaliu,
Negaliu pasakyti – ne.

Dainius Žąsinas

Mylėk, žmogau, mylėk! Juk meilei tu sukurtas!
Be meilės juodas būna vyturio dangus.
Be meilės tik tamsos gadynės, smurtas
Ir skausmas, ir kančia, ir prakeiksmai visų.

Diana Šermukšnienė

Esu ori ir padori dama.
Kamuoja nedidukė problema:
Norėčiau nusipirkti lašą meilės –
Visi taip giria, kad net tįsta seilės.
Ir aš panorau paskanauti.
Gal galite patarti, kur jos gauti?
O pageidaučiau tik aukštos kokybės,
Kad nesumenkintų mano dorybės.
Nereikia daug, vos vos, tik paragauti –
Nenoriu, širdį kad užgautų.
O jei patiks, jei skonis tiks –
Paimsiu visą kilogramą.
Tikiuosi man padėsite? Sudie. Diana.

Vidmantas Plėta          

Akimirka užges kaip krintanti žvaigždė,
Tad būk tu pienių vyno puotoj karaliene.
Te būna tai nauja ir saulėta giesmė,
Te žydi mano sodai tavo sieloj!

Kodėl gi aš ir vėl tartum rašau tą patį,
Kodėl gi vis geriu aš žalio vyno taurę?
Kažko dar tavo lūpos vakar nepasakė,
Kai žemuogių priskynei pilną saują?

O miela, tik apie tave rašau, žinok,
Tave ir tavo meilę mato mano akys,
Naujai senus žodžius tik apvelku, vienok
Kartodamas, ką jau esu tau sakęs...

Emilija Vitkūnaitė

Su princo aureole tu išmaldos sieki
Ir nejauti, kad žodžiai nuogi, pliki, menki...
Ir nematei, kad buvo atnešta dovanai,
Ką rožėmis ir auksu nupirkti ketinai.

Be aukso, be puošnumo pabūk su manimi,
Tik lašą nuoširdumo atneški širdimi.
Tada ir aš priglusiu širdim atvira,
Tada tiktai aš būsiu nepirkta – sava.

Danutė Gečytė

Rankų šiluma,
Nakties tyla,
Žodžių aidas...
Basos pėdos
Įspaustos smėly,
Jonvabalis,
Verkiantis žolei...

Jau nesvarbu
Kad skauda.
Sunkiau,
Kai nieko
Nejauti.

Regina Karaznevičienė

Mus sujungia nematomos gijos
Erdvėje, begalinėj tyloj.
Gal mirtis, ne gyvenimas mirė –
Viskas lieka širdy ir dainoj.

Eugenija Pilinkienė

Mama, Tu esi mano saulė, mano gyvenimas ir viltis. Tu nemirei, tik perėjai gyventi į mano širdy jausmus, mano atmintį. Tu lyg koks šviesulys lydi mane per gyvenimą ir neleidi paklysti. Kančių keliai Tavęs nepalaužė, bet užgrūdino. Tavo meilė vaikams, begalinė kantrybė ir pasiaukojimas teikia man jėgų pakelti visus likimo skirtus išbandymus. Tavo žemiškoji mirtis įpareigoja mus, vaikus, būti dorais žmonėmis.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos