Vilniaus Anykštėnų Sambūrio nariai ir Sambūrio draugai, neabejingi mūsų protėvių atminimui ir pagarbai, 2024 m. liepos 18–20 dienomis keliavo po istorines baltų žemes Bartą, Varmę, Pagudę, Pamedę, Sasnavą bei Galindą.
Liepos 18-oji
Kelionė per Sūduvių žemes: Vilnius, Suvalkai, Olecko, Gizycko.
Kelionė per Bartų žemę: Kętrzyn, Swęta Lipka, Reszel, Barciany, Sępopol, Bartoszyce.
Nakvynė Bartapilyje, nukeliavus 450 km.
Pasakoja Irena Kasciuškevičiūtė:
Pakėlėme sparnus 6-ą valandą iš Vilniaus. Po valandos surinkome bendrakeleivius Kaune ir riedėjome per Sūduvą, kurią šiandien dažniau Suvalkija vadiname, į aisčių žemes. Pirmajai pažinčiai su Lenkija – Suvalkų muziejus, kuriame saugomi įdomūs archeologiniai radiniai, svarbūs ir lietuviams.
Įvažiuojame į Mozūrijos ežeryną, pasitinka ežerai stačiais krantais ir pirmasis kurortinis miestelis Oleska, išaugęs iš vienos medžiotojų trobelės. Toliau – jau Galindija, kurios vardas kadaise liudijo tolimą vietovę. Galindai savo kalba nebekalbėję jau XVII a., pasklido, išsiblaškė toli į rytus į vakarus, savo gimtus kraštus palikdami ir vokiečiams, ir sūduviams, kad buvusiose jų žemėse galiausiai susiformuotų Mozūrija.
Toliau – sustojimas Leciuose, kurie dabar labiau žinomi kaip Lenkijos vasaros sostinė Gižyckas, kurortinis miestas tarp kelių ežerų.
Pasakoja Laimutė Gražienė:
Pagaliau atvykstame į Bartų žemę. Čia, aplinkui Kentžyną, yra net penki piliakalniai, be to, čia veisiami trakėnų veislės žirgai, o jos bažnyčia – Šv. Jurgio bazilika – mus nustebina krištoliniais kupolais.

Keliaujame toliau – į Šventaliepę, antrąją pagal dvasinę svarbą vietą Lenkijoje (po Čenstakovos). Atvykę į XVII a. pastatytą baziliką, čia galime pasiklausyti vargonų muzikos, pasigrožėti pačiais „šokančiais“ vargonais, ypač nustebina didžiulė suvenyrų gausa.
Atvykę į Rešlių, radome gražų viduramžių senamiestį ir bažnyčią, gotikinę pilį.

Dar vieną pilį, tiesa, atstatytą XX a. vietoj sudegusios, randame Bartėnuose. Sužinome, kad ši ant buvusio prūsų piliakalnio kryžiuočių pastatyta pilis buvo pagrindinis jų „logistikos centras“, kalbant šių dienų terminais, užpuldinėjant Lietuvą.

Sempopolyje, kuris Antrojo pasaulinio karo metais buvo beveik visiškai sugriautas, randame tik turgaus aikštę, bažnyčią ir seną vandens bokštą.
Istorinė Bartų žemės sostinė Bartapilis ant Alnos upės kranto karo metais irgi buvo pusiau sugriauta, nuniokota. Vakarojame miestelio centre, grožimės centrine aikšte, gražiais miesto vartais, džiaugiamės žaviomis kavinukėmis, mėgaujamės skaniu alumi.
Liepos 19-oji
Kelionė iš Bartos į Varmę: Bartoszyce, Lidzbark Warminski.
Kelionė po Varmės žemę: Piasečnas, Herkaus Manto gimtinė prie Elmos upės, Pienięzno, Orneta.
Kelionė po Pagudės žemę: Paslęk.
Kelionė po Pamedės žemę: Dzierzgon, Susz, Szymbork (Šimbarkas), Ilawa.
Kelionė po Sasnavos žemę: Karnity, Ostroda.
Nakvynė Karnituose, nukeliavus 270 km.
Pasakoja Dalia Dubonienė:
Bartapilyje pažadina bažnyčių varpai. Saulutė pro „Barčio“ viešbučio langus šypsosi, už jų – nuostabus miesto rotušės ir fontano vaizdas. Sočiai ir skaniai papusryčiavę, spėję susipažinti, pajuokaudami kylame į kelionę tolyn į Varmę...
Bet pirmiausiai vykstame ieškoti Bartų Bobos. Akmeninių moterų skulptūrų yra Kazachstane, Juodosios jūros pakrantėse, o Prūsų žemėse jų iš viso buvo rasta 20. Jas prūsai statė savo žemių pakraščiuose apsaugai nuo išorės priešų. Viena turėtų būti ir Bartapilyje. Deja, šitos Bobos nerandame, nes mūsų autobusas per didelis iki jos nuvažiuoti, tad nusprendžiame, kad kitą Bobą pamatysime stovinčią Alnasteino pilies kieme.
Skubame į Lidsbarką, pakeliui grožėdamiesi gėlių plantacijomis laistomuose laukuose. Randame pilį su išlikusiomis originaliomis sienomis, katedrą ir vyskupų rezidenciją prie Alnos upės, nors per karus XX a. miestas buvo bene 80 proc. sunaikintas. Labiausiai fotografuojame gotikinius katedros skliautus, randame ir Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopiją.
O kokia pilis! Apėjome iš visų pusių, vis aikčiodami: kokie dydžiai, kaip puikiai restauruota! Tiesiog jauti buvusią gynybinę jėgą. O kai aplink matai daugybę gražių gėlynų, prižiūrėtus senus medžius, visur jauti vietinių žmonių rūpestį.

Važiuojame į prūsų sukilimo vado Herkaus Manto tėviškę. Spėjama, kad jo tėvo gentis buvo įsikūrusi Piasečne prie Elmos upės, trijų piliakalnių apsuptyje, ten iki šiol auga apie 500 metų senumo ąžuolas.

Mus pasitinka nepjauta žolė, dilgėlės, nėra jokio priėjimo. Manome, kad ši vieta neįtraukta į saugomų vietovių registrą, todėl ir neprižiūrima.

Pakeliui skaičiuojame gandralizdžius virš elektros stulpų, po pjaunamas pievas irgi braidžioja keliolika gandrų – žodžiu, Gandrynos.
Varmių miestas Melzakas (dabar žinomas kaip Pienęžno)savo herbe turi tris maišelius miltų ir du raktus. Miestas irgi nukentėjęs karo metais, rotušė tuomet buvo sugriauta, tik dabar ji atstatoma. Nustebina labai įdomus restauruojamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios planas, gotikiniai jos skliautai ir keturi didieji altoriai, nuostabūs vitražai. O šalia bažnyčios – viduramžių tvirtovės griuvėsiai.
Toliau keliaujame per Pagudės žemes, kurių herbe – drakonas, ryjantis savo uodegą. Pagudėnai – ilgiausiai kovojusi prūsų gentis. Lankome rotušę, bažnyčių aikštę, senuosius pirklių namus. Bažnyčia gotikinė, masyviomis kolonomis, o jos vargonai barokiniai. Bažnyčios lietvazdžiai dekoruoti drakono nasrais – primena miesto herbą. Beje, ir šioje bažnyčioje randame dar vieną Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopiją, spėjame, kad tai viena iš senesniųjų kopijų.
Pasargė – tai tarsi prūsų Olandija. Vyslos žiotyse reikėjo išplatinti kanalus, todėl čia buvo pakviesti olandai, įkūrę savo miestą. Lankome miesto vartus, pilį, randame rusų ortodoksų bažnyčią, rotušę, turgaus aikštę ir gynybinę sieną.
Šimbarkas – miestelis su kryžiuočių pastatyta didžiule pilimi tvirtove ant seno prūsų piliakalnio. XVIII a. tvirtovė buvo perstatyta į reprezentacinius barokinius rūmus. Švęsdami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, 1945 m gegužės 9 d. sovietiniai kareiviai rūmus padegė. Lankydamiesi pastebime, kad išlikusia mūrine pilies dalimi rūpinamasi, čia lankosi turistai.

Kiekviename miestelyje išlikę vokiečių architektūros pavyzdžių, gausiai auginami gėlynai. Aplinkui jau pjaunami kviečiai, dar žaliuoja kukurūzai. Kur pažiūrėsi – vis kyšo vėjo jėgainės, gausu jų Lenkijoje.
Siauru keliuku, vingiuojančiu pro tankius miškus ir gilius ežerynus, atvykstame į antros kelionės dienos nakvynės vietą – nuostabią pilį-viešbutį Karnituose, stovinčią vaizdingoje vietovėje ant skaidraus ir nepaprastai gražaus ežero kranto.
Karnitų pilies ištakos siekia XIV amžių, tuomet dvaro ūkis buvo paminėtas gyvenvietės privilegijų knygoje. O dabartiniai rūmai buvo perstatyti 1856 m., remiantis neogotikos stiliumi, kuris puikiai atspindi romantizmo žavesį. Supratome, kad mūsų poilsio vieta – viena gražiausių visos kelionės metu matytų pilių.

Po įtemptos kelionės dienos turėjome gerą progą skaniai papuotauti puošnioje pilies didžiojoje menėje, pasigrožėti puikiai tvarkoma aplinka bei atgauti jėgas čia pat tyvuliuojančiame ežere su įrengtais puikiais paplūdimiais.

Liepos 20-oji
Kelionė iš Pagudės per Sasnavą į Varmę: Karnity, Ostruda, Olsztyn.
Kelionė iš Varmės per Bartą: Barczewo, Biskupec, Sorkwity, Mrągowo, Ryn.
Kelionė iš Bartos per Galindiją į Sūduvą: Orzysz, Elk, Augustavas, Vilnius.
Grįžimas namo, nuvažiavus 493 km. Iš viso – 1213 km.
Pasakoja Elena Sučilienė:
Trečioji kelionės diena prasidėjo lankantis Ostrudoje. Tai apie 33 tūkst. gyventojų turintis miestas, įsikūręs tarp Pagudės ir Sasnos. Miesto apylinkėse yra devyni prūsų piliakalniai. Ten, kur Drevenkos upė įteka į to paties pavadinimo ežerą, patogi vieta įsikurti, todėl jau XIII a. miestas tapo svarbiu logistikos centru, ruošiant kryžiaus žygius į pagonių žemes.
Aplankome išlikusią mūrinę pilį, kurioje dabar įsteigtas muziejus. Čia palaidotas Žalgirio mūšyje žuvęs Kryžiuočių ordino didysis magistras Urlichas von Jungingenas. Netoliese ir graži bažnyčia. Miestas dabar svarbus Lenkijos kurortas, nes Elbingo kanalas sujungia Drevenkos ežerą su kitais Mozūrijos ežerais, tai labai patinka vandens sporto mėgėjams.
Alnasteinas, dabar labiau žinamas kaip Olštynas, įsikūręs prie Alnos upės, kuri šiame mieste daro kilpą. Aplinkui miestą yra net 15 ežerų, keli piliakalniai. Užėmę ir sudeginę prūsų pilį, 1346 m. jos vietoje kryžiuočiai pasistatė mūrinę pilį, kuri po daugybės griovimų ir atstatymų išliko iki šių dienų, joje yra muziejus. Įdomu, kad šios pilies administratoriumi 1516–1521 m. dirbo pats Mikalojus Kopernikas.

Apžiūrėjome muziejaus ekspoziciją, 135 laipteliais kopėme į bokštą. Šios pilies kieme aptikome ir Varmės Bobą – senovinę moters skulptūrą.

Susižavėjome vietine kariuomenės bažnyčia, kuri, nors statyta tik prieš šimtą metų, įspūdinga savo architektūra ir vidaus puošyba. Yra išlikę miesto vartai, pro kuriuos privalu praeiti, patenkant į senamiestį. Rotušė nedidelė, tačiau aplinkui turgaus aikštę išsidėstę gražūs senoviniai namai su parduotuvėlėmis ir kavinėmis pirmame aukšte.
Barčevas įsikūręs jau Galindos žemėse. Yra išlikę šio miesto gynybinės sienos fragmentai, rotušė ir turgaus aikštė.
Biskupeco apylinkėse stūkso du galindų piliakalniai. Miestas turtingas istorija, tačiau Vyskupų pilis nėra išlikusi. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia įspūdinga savo didybe. Biskupecas garsus vandens turizmo centras, priklauso Mozūrijos ežerų sistemai.
Pasakoja Augustė Rastauskaitė:
Mragovas – turistinis miestelis su tvenkiniu pačiam miesto vidury. Jame nieko nėra iš viduramžių, matome tik ežerą, kurio vakariniame kampe pakrantėje stūkso galindų piliakalnis. Čia žmonių gyventa dar prieš tris tūkstančius metų.
Ryno istorija, trys jo piliakalniai mena dar bronzos amžių, viduramžiais buvo pastatyta vokiečių pilis, kurioje vėliau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos veikė kalėjimas. Dabar ji modernizuota, mus pasitinka kaip poilsio centras ant ežero kranto.
Kelionę apibendrina Regina Smetonaitė:
Šios istorinės patriotinės kelionės maršrutą sudarė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, LDK istorijos tyrėja, knygų serijos „Didžioji Lietuva“ autorė, prūsų (vakarų baltų genčių, gyvenusių tarp Vyslos ir Nemuno) istorijos tyrinėtoja bei žinovė Birutė Valionytė.

Signatarė kelionės metu dalinosi savo žiniomis bei įžvalgomis apie šiam krašte vykusius istorinius įvykius, nulėmusius šio krašto ir jo gyventojų likimą. Prūsai pirmieji buvo užpulti ir priešinosi, kol Kryžiuočių ordinas juos įveikė, verždamasis rytų, Lietuvos link. Vis dėlto ir šiandien pasaulyje yra apie 1 milijonas žmonių, daugiausiai gyvenančių Vokietijos ir Lenkijos teritorijoje, kurie save laiko prūsais.
Gerbiamoji istorijos žinovė B. Valionytė mums akcentavo, koks svarbiausias šiandien žinomas prūsų paveldas. Pirmiausia tai Prūsų (Pamedės) teisynas, laikomas, ko gero, vieninteliu baltų paprotinės teisės aprašu, kurio buvo padaryta tik 10 egz. nuorašų. Šiuo metu tai seniausias žinomas baltų rašto pavyzdys. Ir antrasis – Elblingo žodynėlis – vokiečių–prūsų kalbų rankraštinis žodynas. Taip pat dar išlikę prūsiškos kilmės miestų bei gyvenviečių pavadinimų bei etnografinio paveldo ženklų.
Šiame krašte gausybė piliakalnių, menančių čia gyvenusių baltų genčių gausą ir organizuotumą. Atmenamas Didysis prūsų sukilimas, vykęs 1260–1274 metais, ir jo legendinis vadas Herkus Mantas. Piliakalniai Lenkijoje yra saugomi valstybės tik tuo atvejų, jei ant jų vėliau buvo pastatyta mūrinė pilis ar bažnyčia. Kiti piliakalniai be išlikusių pastatų šiuo metu paprastai yra privati nuosavybė, tik savininkas sprendžia, kiek juos prižiūrėti ar jais didžiuotis. Jei ne – tai tankiais miškais apžėlę kalneliai.
Kelionės metu tik Sušo miesto centre prie ežero grožėjomės prūsų piliakalniu, kuris buvo paženklintas specialiu iš akmens sukurtu ženklu ir jo bei priešpilio teritorijose įrengtu miesto parku.
Nors šis kraštas itin nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, keliaujant maloniai stebino visi miestai bei miesteliai savo senamiesčių architektūra ar bent išlikusiais keliais ryškiais jo akcentais. Pamatėme daugybę gražių bažnyčių, pilių, net jų liekanos ar griuvėsiai simbolizavo susitelkimą, reikalingą joms pastatyti, ir neatrodė liūdnai.
Už šią Pagarbos protėviams kelionę ir istorinių žinių apie juos pagilinimą, o taip pat už pamatytus nuostabius gamtos vaizdus esame dėkingi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarei Birutei Valionytei. Jos dėka pažinome ir įsiminėme senuosius baltų vietovių vardus, kuriais ir vadinome lankytus Lenkijos miestus ir miestelius.
O važiuoti 2024 metais pagamintu autobusu, turinčiu daug techninių naujovių bei pravažiavusiu iš viso tik 9 tūkst. km, buvo labai patogu, saugu ir smagu.
Marytės Grubinskienės ir Mildos Mironaitės nuotraukos |