2024 m. rugpjūčio 11 d. Traupyje (Anykščių r.), vos tik pradėjęs 66-uosius metus, po sunkios ligos mirė gamtininkas publicistas, pedagogas biologas ekspertas, politikas ir savivaldos organizatorius Sigutis OBELEVIČIUS (1959–2024).

Tik žodžiai, kurių nebeišgirs Išėjęs. Gal jie bent nuaidės tarp pasilikusiųjų, nes kuo gi daugiau Jį pagerbtume, jei ne Atmintimi.

Sigučio Obelevičiaus buvo pilna visur: tarp mokytojų, politikų, tarp įvairių veiklų organizatorių, tarp gamtos tyrėjų ir juodadarbių grožio kūrėjų. Jo buvo pilna tarp Pasaulio anykštėnų, savo asmeniniais gebėjimais ir jiems duotu laiku nepaliaujamai turtinančių nuopelnais Anykščių krašto istoriją.

Pasaulio anykštėnų bendrija Sigučio asmenybėje du dešimtmečius turėjo nuoširdžiausią partnerį ir globėją – Anykščių rajono savivaldybės vadovą. Jis vienintelis 2007 ir 2012 m. ryžtingai deklaravo įpareigojančią partnerystę su Pasaulio anykštėnų bendrija, abu kartus pasirašė Savivaldybės ir Bendrijos sutartis kartu su prof. Antanu Tyla ir sąžiningai laikėsi sutartų įsipareigojimų.

Savo veikla ir pomėgiais įsišaknijęs Anykščių krašte, Sigutis ne vienam, ką tekdavo pasveikinti, yra pasakęs: „Be tavęs Anykščiai būtų buvę skurdesni“. Dabar jie nuskurdo, likus daugybei nebaigtų gamtininko, mokytojo, tėvo ir senelio darbų.

Bet išlieka išdidus pojūtis: Anykščiai vis vien liko turtingesni, nes turėjo laimės kelis dešimtmečius patirti vieno Žmogaus galią.

Pasaulio anykštėnų bendrijos vardu –
Pirmininkas Tomas Ladiga

Neišsakyti žodžiai, nebaigti darbai ir neišvaikščioti visi takai...
Svajonės dega žvakių liepsnose
Ir slepias ašara lelijų žieduose...

Visa Traupio bendruomenė giliai liūdi netekusi Sigučio Obelevičiaus (1959-08-02 – 2024-08-11). Tiesa – netekome tiek daug. Netekome pedagogo, buvusio Traupio nepilnosios vidurinės mokyklos direktoriaus, biologijos mokytojo eksperto, Anykščių rajono savivaldybės politinio bei visuomenės veikėjo, Anykščių rajono garbės piliečio, prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureato, net 14 knygų apie gamtą autoriaus, didžio gamtos mylėtojo.

Netekome mums taip brangaus Traupio botanikos sodo įkūrėjo ir puoselėtojo, kuris mėgavosi kiekviena sode praleista diena ir nepailstamai galėjo kalbėti apie jame esančius, jo paties rankomis pasodintus, su didele meile ir rūpesčiu prižiūrimus augalus.

Nurimo gera širdis, ilsisi darbščios rankos. Mirtis užpučia gyvenimo liepsną, bet neužgesina žmogaus atminimo. Siguti, Jūs amžinai gyvensite mūsų prisiminimuose ir širdyse.

Traupio bendruomenė taria nuoširdžiausius užuojautos žodžius velionio šeimai ir artimiesiems

Dainius ŽĄSINAS, literatas ir visuomenininkas:

Išėjo Sodininkas Amžinybės Soduos
Išėjo Mokytojas iš didžios raidės
Išėjo paprastas, neišdidus Šviesuolis
Anykščių gėlės Tau amžinai žydės!

Ilsėkis ramybėje mielas bičiuli ir bendražygi. Tebūnie Tau lengva Traupio kapinaičių žemelė.

Vytautas V. LANDSBERGIS, literatūros ir kino kūrėjas:

Iškeliavo Sigutis Obelevičius, dirbęs Anykščių meru kelias kadencijas, šviesus ir pozityvus žmogus, tykiai dirbęs darbus žmonėms ir miestui, ir rašęs knygas apie augalus. Tokie spinduliuojantys žmonės ir kuria miestelių gyvastį, aurą. Ir jų niekad nebūna daug, tad ir netektis labai skaudi.

Obelevičius – net pati pavardė byloja apie meilę gamtai, augalams. O ir vardas Sigutis – tarsi gėrietis pasakų personažas koks... Jei reikėtų rasti trumpą apibūdinimą, kokiu man a. a. Sigutis regėjosi, jautėsi Anykščių ir Lietuvos politiniuose kontekstuose, – tai tikras, nesumeluotas žmogus, be kaukės, atviras, kas politikoje nėra dažnas reiškinys. Ir visiškai be politikoje vis populiarėjančių neapykantos, keršto, žeminimo, melavimo ar nesveikos konkurencijos sindromų.

Turėjom abu slaptą svajonę Anykščiuose įkurti Žilvino parką, skirtą mūsų tautos esminiam mitui „Eglė Žalčių karalienė“; planavome gal buv. smėlio karjero teritorijoje, vis susitikę apie tai pasvaigdavom, pasvajodavom; Sigutis sakė, kad reikia sulaukt tinkamo momento, gal europiniai projektai (tokioms postgamybinėms teritorijoms renovuoti, pritaikyti viešoms reikmėms) bus paleisti, tada ir imsimės.

Matyt, nebesiimsim, nebent dangaus soduose kada susitikę.

Ir išlydint šį Anykščių šviesuolį, kažkodėl nesinori liūdnai pabaigt atsisveikinimo žodį – juk ir Sigutis buvo optimistiškas meras, su geru bei subtiliu humoru jausmu; tad kai kreipėmės su kino stovyklos vaikais, prašydami nusifilmuoti gana absurdiškoje komedijoje apie Andrioniškio meteoritą, jis mielai sutiko ir puikiai suvaidino save, t. y. – Anykščių merą. Šiltai, elegantiškai. Ir gerai pasiruošęs meteoritų klausimu, kaip ir pridera mokslininkui.

Lengvo skrydžio, geras žmogau.

O tiems, kas nematė „Meteorito“ – siūlau pamatyt ne tik šį puikų moksleivių filmą, bet ir atkreipt dėmesį į jaukų a. a. Sigučio Obelevičiaus vaidmenį tame filme.

Irma RANDAKEVIČIENĖ, teisininkė ir visuomenininkė:

„Anykščiai, anot rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto – deimančiukų kraštas“, – taip pasakė tuometinis Anykščių meras Sigutis Obelevičius 2013 m. per Izidoriaus Girčio parodos atidarymą Anykščių bibliotekoje.

Anykščiai neteko kūrybingo, nepaprastai mylinčio gamtą ir labai paprasto bendravime su visais kitais  žmonėmis  šviesaus anykštėno. Labai gaila, kad Sigutis Obelevičius išėjo per anksti, dar tiek nenuveiktų darbų liko... Liko žmona Alytė,  dvi dukros, du sūnūs, artimieji, giminės, draugai, visi mes – anykštėnai.

Dar vos prieš kelias savaites Sigutis uždėjo patiktuką kažkuriai Girčio nuotraukai, jam taip, matyt, buvo svarbu krašto žmonės. Stebėjausi, nes buvo ar ligoninėje, ar tik grįžęs iš jos, vos atsigavęs ir sunkios sveikatos.

Branginsiu turimus padėkos raštus, gautus iš mero Sigučio Obelevičiaus už I. Girčio negatyvus ir nuotraukas, bus smagu prisiminti akimirkas iš kažkurios vasaros ekskursijos po Traupio botanikos sodą.

Bibliotekoje vyksiančius renginius taip  pat bus sunku įsivaizduoti be Sigučio Obelevičiaus.

Ilsėkitės ramybėje, nusipelnęs Anykščių krašto žmogau.

Dominykas PUZINAS, politikas ir visuomenininkas:

Šiąnakt užgeso politinio bendražygio Sigučio Obelevičiaus gyvybė.

Sigutis buvo žmogus, atvedęs mane į politiką. Už tai aš jam būsiu dėkingas visą likusį gyvenimą. Net ir sunkiausiomis akimirkomis Sigutis išliko stiprus. Tikiu, jog ten, kažkur, Sigutis dar kartą pasodins ir užaugins dar didesnį botanikos sodą.

Mere, bendražygi, ramios žemelės.

Toma RAZMISLAVIČIŪTĖ, aktorė:

Tas rytas, kai atsidarius FB nusmelkia ir suskausta. Šaltis ir liūdesys, kurį bandau gelbėti eidama į profilį, sukdama nuotraukas – nejaugi?..

Sigutis Obelevičius... Savo srities juvelyras, asas, gurmanas. Taip gražiai dalinotės savo išmintimi, kad net iš medžio iškritę negalėjom nesižavėti. Paskutinė FB įkelta nuotrauka. Tokia šviesi, kupina gerumo, kaip ir atminimas apie Jus. Rojaus sodai sulaukė Jūsų.

Vytautas BAGDONAS, žurnalistas ir muziejininkas:

Lenkiuosi šviesaus Žmogaus šviesiam atminimui...

Kai pirmadienio rytmetį mane pasiekė nelaukta, skaudi žinia apie ilgamečio Anykščių rajono mero, pedagogo, politiko, gamtininko, populiarių knygų apie augalus autoriaus Sigučio Obelevičiaus mirtį, labai apgailestavau. Žinojau, kad gerbiamas Sigutis kovoja su sunkia liga, tačiau niekaip netikėjau, kad viskas baigsis taip greitai, kad ne laiku, labai ne laiku nutrūks Jo gyvybės siūlas...

Ir užplūdo prisiminimai, vartant pluoštus nuotraukų, apžiūrint Jo rašytas ir dovanotas su autografu knygas...

Visuomet didžiavausi ir džiaugiausi, kad likimas mane suvedė su šiuo Žmogumi, kad teko šešerius metus kartu dirbti rajono Savivaldybėje. 2007-ųjų vasarą Meras Sigutis pakvietė dirbti Jo atstovu spaudai – specialistu ryšiams su visuomene. Kiek teko per tuos metus dalyvauti kartu įvairiuose renginiuose, šventėse, susitikimuose, kiek kartų važinėjome po seniūnijas į susitikimus su gyventojais, teko kartu lankytis ir Čekijoje, susigiminiavusiame su Anykščiais Nepomuko mieste.

Per tuos darbo metus Savivaldybės administracijoje niekuomet nemačiau Mero prastos nuotaikos, suirzusio, pikto, niekuomet negirdėjau iš Jo lūpų užgaulaus žodžio, pasakyto pavaldiniams. Visokių problemų pasitaikydavo, bet jos buvo sprendžiamos nekeliant balso, nesityčiojant iš kitų, neįžeidinėjant kitaip mąstančių ar kokias klaidas padariusių... Net stebėjausi, koks mūsų Meras tolerantiškas, kultūringas, mandagus, kaip sugeba su visais bendrauti. Ir žinojau pats asmeniškai, ir iš kitų girdėdavau atsiliepimus, kaip Jis – pedagogas – gerbiamas, mylimas mokinių, koks Jis geras, rūpestingas savo šeimai, koks tolerantiškas kaip politikas. O kaip mėgo, mylėjo augalus, apie juos galėjo valandų valandas pasakoti. Kaip didžiavosi savo įkurtu, ne vieną dešimtmetį puoselėtu Traupio botanikos sodu, kokios buvo populiarios, skaitomos Sigučio parašytos knygos...

Nors ir nebedirbdamas Savivaldybėje, nuolat jutau gerbiamo Mero dėmesį. Ne kartą Jis dalyvavo Kunigiškiuose veikiančio Svėdasų krašto muziejaus renginiuose, niekuomet neatsisakydavo atvykti į Maleišius, į tradicines Vaižgantines. Nepamiršdavo pasveikinti ir mano asmeninių švenčių progomis...

Dabar tas malonias akimirkas prisimenu peržiūrėdamas kompiuterio ekrane ar albumuose šimtus fotografijų, kur vis regiu šį Šviesuolį, talentų Talentą, ir nesinori patikėti, kad apie Jį jau tenka kalbėti būtuoju laiku...

Šių metų birželio pirmąją kartu su savo gyvenimo palydove Aldona apsilankėme Traupio botanikos sode, gėrėjomės vešlia augalija, žiedynais. Nesitikėjome sutikti Sigutį, juk žinojome, kad Jis sunkiai serga, kad ligoniui reikia ramybės, poilsio. Ir kokia mums laimė pasitaikė Jį sutikti sode ir pabendrauti. Papasakojo, kad tik neseniai grįžo iš Santariškių klinikų po chemoterapijos seanso. Neramu sėdėti namuose, prie augalų atsigauna, pailsi, atstato jėgas. Nors ir buvo stiprokai ligos palaužtas, buvo kupinas optimizmo, svajonių, planų...

Deja, deja... Likimas negailestingas... Rašydamas šias eilutes, dėliodamas šviesius prisiminimus, tariu iš visos širdies užuojautos žodžius Velionio šeimai, giminėms, kolegoms, draugams ir visiems Jį pažinojusiems, visiems šį Žmogų gerbusiems ir mylėjusiems.

Tebūnie Tau, Siguti, lengva šita Traupio žemelė, tegu žydi, žaliuoja, džiugina visus Tavieji sodinti ir puoselėti augalai!