2024-ųjų vasarą Šeimyniškėlių piliakalnio istoriniame komplekse dirbusi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkė Rasa BRAŽĖNAITĖ vėl kaupė ir savo FACEBOOK paskyroje paskelbė pluoštą kasdienybės nuotrupų, jas pristatydama: „Baigėsi dar vienas sezonas ant piliakalnio, buvo smagus laikas ir mums, ir mokytojams, ir mokiniams. Tai vėl žiupsnelis tų bendrų smagumynų!“

Mokytoja vis bando ir bando iššaut iš lanko, bet nelabai pavyksta.

– Aš jau geriau šaukštą laikysiu, − sako nešdama lanką atgal.

***

Kita mokytoja:

− Duokit man geriau mažą lanką.

Muziejininkė nustemba – su dideliu gi smagiau.

− Su mažu lengviau pabėgt, − turi nuomonę mokytoja.

***

Lituanistė, stebėdama kieme siaučiančius savo penktokus:

− Gali jiems kiek nori apie visokius baranauskus pasakot, o va kas jiems svarbiausia – maišais, maišais per galvas!

***

Kartais mokytojos ir mus pakomentuoja, ir taip fainai:

− Jūs gal kaip šikšnosparniai ultragarsu bendraujate – tik pažiūrit visi vienas į kitą ir žinot, ką daryt.

***

Mokytoja, išeidama iš namelio, kur žiūrėjo animacinį filmuką ir klausėsi apie medinės pilies istoriją:

− Taip gražiai pasakojot, kad net prisnūdau.

***

− Kaip manot, kas prieš 800 metų puolė Lietuvą? – tradicinis klausimas, žadantis nemažai atradimų ir mums.

− Demonai ir velniai.

Rimtais veidais!..

***

Muziejininkė pasakoja pirmokams-antrokams apie medinę pilį, komentuoja filmuką. Atrodo, jau taip nedaug, taip trumpai, bet taip atrodo tik jai vienai. Vienas pirmokas, Vaidutis vardu, apsikabina muziejininkę, pakelia tokias dideles ir gilias akis kaip Batuoto katino iš filmuko, glosto nugarą ir šnabžda:

− Aš jau labai noriu eit žaist...

***

Jau ir pradinukai kartais būna šį bei tą girdėję apie kryžiuočius ir kalavijuočius. Bet toli gražu ne visi.

− Kas puolė Lietuvą, kokie pikčiausi Lietuvos priešai? – klausia  muziejininkė ir bando užvesti ant kelio, − kry… kryž… kryžžžž…

− Kryžiažodžiai! − jaunuosius istorikus aplanko nušvitimas.

***

− Kodėl iki mūsų dienų neišliko nė viena medinė pilis, kaip manytumėte? – klausia muziejininkė.

− Tie pilies gynėjai buvo labai apsileidę, jų netvarkė, ir jos taip ir sugriuvo neprižiūrėtos!

***

Mergaitės vikingų metodu pina virvutes. Kartais jas nukerpame, tada pasidaro apyrankes, tik įspėjame, kad iki galo nepintų.

− Vadove, ką daryt, mes supynėm iki pat šaknų, − šaukia muziejininkei.

***

− Ką čia veiksim? – klausia vaikai, žengdami į namelį. Muziejininkė atsako, kad pasikalbėsim, filmuką pažiūrėsim.

− O, kinas, − nudžiunga pirmieji suėję berniukai ir ima prieš srovę irtis atgal. – Reikia traškučių iš autobuso atsinešt, kiną reikia su maistu žiūrėt, − paaiškina nustebusiai muziejininkei.

***

− Ar mes galim aksesuarų nusipirkt? – suprask, suvenyrų norisi.

***

Vienas vaikis labai atsakingai renkasi suvenyrus. Pagaliau išsirenka ant kaklo kabinamą strėlės antgalio kopiją – įtikintas muziejininkės, kad tai amuletas, tokius kariai nešiojo, vildamiesi, kad sėkmė lydės. Po kiek laiko vėl ateina ir vėl perka tokį patį.

– Kažkam lauktuvių veši? – teiraujasi muziejininkė.

– Ne, šitas irgi man − o jeigu pirmas dings?

***

− Gal kas girdėjote, kaip vadinosi Mindaugo pilis, − pradinukus kamantinėja muziejininkė.

− Tėvynė, − užtikrintai atsako.

Muziejininkės širdis net apsąla nuo gražumo.

***

Kieme duodasi įvairiatautė rusakalbė vaikų grupė, mokytojoms irgi lietuvių kalba ne gimtoji, bet visi su nemažomis pastangomis bandom susišnekėt tarsi lietuviškai.

− Ar iš miečiaus geriau būdavo, ar iš kamniaus?

Muziejininkė ne iš pirmo rozo susigraibo, kad kalba eina apie kardus ir akmenis, mėtomus iš katalpultų...

***

Kai vienu metu pasipila daug edukacijų užsakymų, dar ir per Kultūros pasą, nuo to šnekėjimo vis per tą patį jau ir liežuvis ima pintis.

− Dešimtokams Kultūros pase ieškokit programos „Medinių pilių Lietuva“. „Medinių pEEE-lių Lie-tu-va“, − lėtai ir aiškiai mokytojai telefonu diktuoja muziejininkė, − medinių peeelių.

Ir stebisi, ko priešais sėdinti kolegė taip kikena...

***

Su vaikais visada smagu. Ir iš jų visko gali pasimokyti. Pavyzdžiui, kaip teisingai suformuluoti klausimą, kad gautum norimą atsakymą.

− Kaip manote, kokia vieta būtų tinkamiausia statyti pilį? – teiraujasi muziejininkė.

− Graži, − atsako.

Negali paneigt!

***

Muziejininkė paskelbė, kad žiūrėsim filmuką, bet vis dar įsijautusi dėsto apie tai, kaip broliai lietuviai pylė piliakalnį, dar ir rankų mostais savo teiginius užtvirtindama. Vienam antrokui viskas jau nusibosta, jis čiumpa iš muziejininkės rankos televizoriaus pultelį, kuriuo ji čia diriguoja, ir sako:

− Duok man, aš įjungsiu, aš moku.

***

Kartais, kai atvažiuoja klasė, kurioje dauguma judrių berniukų, pasiūlom sužaisti senovinį lietuvių žaidimą ripką. Žaidžia gal šeštokai. Emocijos – kaip tarptautinio lygio rungtynėse. Vienos komandos teritorija labiau duobėta, o dar ir kurmiai neblogai padirbėjo. Kai jau kelintą kartą už kurmiarausio užkliūva ripka, nepralėkusi priešininkų aikštelės, žaidėjai nebeišlaiko:

− Taip nesąžininga, jiems net kurmiai padeda!

Mokytoja rimtu veidu:

− Kai komandos gali nusipirkti legionierius, joms visada geriau sekasi!

***

Skambina mokytoja, užsakinėja edukacinę programą.

− Kai buvau prieš kelis metus, žaidėm ripką. Ar dar turit? Būtinai duokit, reikia, kad jie privargtų ir būtų tylūs ramūs, nes po jūsų į literatūrinį muziejų važiuosim.

***

− Norit pažaisti kvirkatą? Einam, paaiškinsiu taisykles, − veda muziejininkė moterų būrelį prie stalo.

− Mes ten ir einam, mums tas pilies direktorius sakė, kad paaiškins!

Kolega visas patenkintas ne tik paaiškina, bet ir sužaidžia kartu. Vis tik pilies direktorius, ne bet kas!

***

Aplink muziejaus vartus vaikšto pora, turbūt neapsisprendžia, verta eiti ar ne. Galų gale ateina moteriškaitė, pirks bilietą. Muziejininkė teiraujasi, ar viena bus. Pasirodo, viena, vyras nenorįs, palauks.

− Netrumpai reikės laukt, − įspėja muziejininkė.

Moteriškei turbūt kyla įtarimas, kad ir vyrą norėtume apmokestint.

− Jis mašinų aikštelėj pavaikščios. Ar gali apžiūrėt aikštelę nemokamai?

Muziejininkė teikiasi leisti!..

***

Kaip ir mokytojai, kunigai ar gydytojai, muziejininkai taipogi sulaukia pamokymų, ką ir kaip turėtų daryt. Ir medžių pilną pilies kiemą prisodint, kad niekur jokios saulės nebūtų, ir vietoj akmenukų virvučių galuose, kurie tarnauja kaip svareliai, vaistažolių maišelius rišt ir duot uostyt, ir gyvulių laikyt, ir šaudyt iš katapultos tikrais akmenimis (arba bent jau moliūgais) į kitus ekskursantus, ir į gėdos stulpus peilius įtaisyt, kad galvą nupjautų, ir maitint visus viskuo, ir alkoholiu prekiaut, o jei neprekiaujam, tai nors visus vaišint, „va tada tai muziejus būtumėte, visoj Lietuvoj garsus!"

Nedrįstame abejoti!..

***

Ekskursuoja keturi smagūs ir kalbūs studentai, viską mielai išbando. Stabteli prie mūsų daržiuko.

− O, kokie įdomūs augalai, niekad tokių nemačiau, − nustemba vienas, išvydęs linus.

− Na, kaip jau taip nepažįstat, ir žiedeliai gi dar keli yra, − šypsosi muziejininkė ir visa susidvasinusi dar ir uždeklamuoja, − mėlynai mėlynai ir pražydo... kas?

− Žibutės, − atsako studentas.

***

Kad vaikai kartais paklausia, ar mes visi keturi giminės ir ar čia gyvenam, tai jau pripratom. Bet kad ir suaugusieji:

− Jūs visą laiką čia gyvenat? Ne? Tai jūs ne, o tas su barzda tai turbūt gyvena? Su tokia barzda tikrai turi čia gyvent!

***

Turistai, išeidami iš kiemo:

− Kaip pas jus faina, mums čia buvo atradimas, labai patiko ir mūsų šunims, matot, kokie jie sužavėti!

O čia − pilėnai, pavasarį pašnipinėję Livonijos ordino pilį Cėsyse.

Ankstesnes muziejininkės patirtis prie Šeimyniškėlių piliakalnio galima rasti čia...